L.Januškevičienė – viena iš sumaniųjų, darbščiųjų Zanavykijos šeimininkių, be kurių neįsivaizduojamos buvo nei šermenys, laidotuvės, nei vestuvės – bene svarbiausi žmogaus gyvenimo virsmai.
„Dabar kitaip. Ir gerai, kad kitaip: susirinko laidotuvininkai į kavinę – vienas karštas patiekalas, ir nereikia vargti, kaip anksčiau“, – sako L.Januškevičienė.
„Visai negerai, – prieštarauja seserys Aušra Sniečkuvienė ir Rima Sederevičienė, buvusios Rimkevičiūtės, iš gretimų vietovių – Bizierių ir Briedžių kaimų. – Gaspadinėms per šermenis ar vestuves tikrai vargo netrūko – sukosi kaip vijurkai, tačiau senosios tradicijos stiprino bendruomeniškumą: jei kas miršta, visas kaimas į šermenis renkasi, ir nebuvo taip, kaip dabar – giedotojai pagieda ir išeina.
Jie šermenyse giedodavo tris dienas, pirmąsias dvi – nuo 20 val. iki 1 val. nakties. Šeimininkė turėdavo juos pamaitinti. Jai virtuvėje padėdavo velionio kaimynės. Vestuvės taip pat ne trumpiau nei dvi dienas trukdavo, apie 80 svečių būdavo – kiek maisto reikėdavo paruošti! Ir laidotuvėms, ir vestuvėms pjaudavo kiaulę ir veršį. Seniau laidotuvės buvo pagalba, dabar yra verslas...“
Praverkime jos stubos – taip čia vadinamas gyvenamasis namas – duris.
Vos jas pravėrus paaiškėja, kad namų šeimininkė – dar ir siuvėja, audėja. Jau ne du, o dešimtkart gaspadinė!... Bet pirmiausia – oriai maloni, šypsančių akių ir lūpų moteris. Tuoj puola vaišinti: kiaušinius kepa („iškepu, ir fit“), lašinių („dukra, su ja gyvenu, augina kiaulę“), medaus („turiu vieną avilį“), vyšnių uogienės („pati viriau“) į stalą tiekia, niekais paversdama skalambijimus, kad suvalkietis, zanavykas skūpus, nesvetingas. Garbioji Leonida nuoširdžiai vaišina, kuo turi. Na, dabar, įmetus į skilvį, galima šnekėtis...
- Ar esate vietinė – bundzietė?
- Čia atitekėjau 1939 m. birželio 9 d. Užaugau Kiaulupiuose, Sintautų parapijoje.
- Ne taip arti. Kaip su būsimu vyru susipažinote?
- Didelė istorija... Pranas šokdino mane Sintautuose, matyt, kritau į akį.
Į šokius, kurie vykdavo Lukšiuose ar Sintautuose atlaidų ar tautiškų švenčių dieną, susirinkdavo jaunimas iš tolimesnių vietovių. Gražu būdavo – Sintautų dūdų orkestras marširuoja. Kai buvau dešimties, į tautišką šventę Sintautuose atvažiavo Antanas Smetona. Ir mūsų sodyboje vykdavo šokiai: aptveriame ją šniūru, kad niekas be bilieto neįspruktų.
Trejus metus su Pranu draugavau.
- Kaip susimatydavote?
- Jis pas mane atvažiuodavo dviračiu. Bet tik sekmadieniais. Žmonės anuomet labai buvo užsiėmę darbais. Jūs neįsivaizduojate, kiek dirbo! Rugius, kviečius pjaudavo dalgiu, paskui rišdavo į pėdus. Kaip sunku buvo: trys vyrai pjovėjai, paskui kiekvieną pakniokštom – mergina ar moteris, apsiavusi naginėm – apavu iš lininio skuduro. Ar žinote, kas yra šliurės – jomis šiokią dieną avėdavome? Medinis perėtkas, aptrauktas oda. Bet šliurėmis miklas paskui pjovėją nebūsi. O su naginėmis – miklas kaip kažin kas!
Sunkiausias darbas – linus minti. Minti stoja šešios poros: vyrai stambiau sumina, o moterys išgražina. Minti eidavau apsivilkusi raudoną bliuzką. Kaip velnias atrodydavau nuo dulkių ir raudonu veidu. „Tavo veidas kaip bliuzka“, – sakydavo man. Mat labai stengdavausi būti pirmutinė, geresnė – kad gaspadorius pagirtų.
- Ar pagirdavo?
- Sakydavo: „Levutė gerai dirba.“
- O kokio sunkumo gaspadinystė – maisto ruošimas laidotuvininkams, vestuvininkams?
- Baisiai atsakingas darbas. Stengdavausi, kad vyniotiniai būtų išvirę, kotletai iškepę. Gaspadinauti – ne baikos... Prakaitai pildavo, kad tik nesudegtų, būtų skanu...
- Kada ir kodėl pradėjote gaspadinauti?
- Ta mano gaspadinystė prasidėjo po karo, kai vaikai paaugo. Buvau 45 metų. Auklėtojos gal jautė, kad moku skaniai gaminti, tai prašydavo vaikų išleistuvėms tortą iškepti, vyniotinių padaryti. O je tu mano, kas tada tortas buvo! Prabangos dalykas! Paskui kaimynai ėmė prašyti... Arba brigadininkas, agronomas atvažiuoja avį ar kiaulę įsimetęs: „Iškepk krikštynoms!“, „Padaryk šienapjūtės pabaigai!“ Panevali gaspadinauti į šermenis, vestuves eidavau. O kaip neisi? Jei pas vieną ėjai, tai ir pas kitą turi eiti. Negali atsisakyti...… Vyras nebuvo patenkintas, kad einu, – gailėdavo manęs, matė, kad sunku: penki vaikai, dar namų ruoša, ravėjimai...… Trims, kartais keturioms dienoms tekdavo atitrūkti nuo namų. Toli aplinkui nėr to žmogaus, pas kurį nebūčiau šeimininkavusi.
- Kaip pasiekdavote vietą, kur būdavote kviečiama?
- Arkliuku, vėliau motociklo priekaboje mane atsiveždavo, o vakare parveždavo karves pasimilžt. Rytą vėl atsiveža. Kartais pati nuvykdavau. Papasakosiu baiką. Mirė 80 metų seniukas. Jo žmona, vargšė, 4 kilometrus atėjo iki manęs prašyti padėti. Nėr kaip jai nei mane nusivežt, nei parvežt. Dviračiu vakare nuvažiaviau. Į taip aukštai išklotą lovą mane pagul-dė – į baisinius patalus! Bet gerai – bile galvą padėt. Guliu ir miegu. Pabudusi ieškausi po galva savo drabužio. Ir... ištraukiu nabašniko kepurę! Į jo lovą mane paguldė! Čia ne šposai buvo! Nemaloniai jaučiausi.
- Kiek metų truko Jūsų gaspadinystė?
- 35-erius. Jau dešimtis metų, kai negaspadinauju.
- Kokius mėsos patiekalus dažniausiai gamindavote vestuvėms, laidotuvėms?
- Visokius: pečenką (netikrą zuikį), dešreles, roletus (vyniotinius), įvairiausius – keptus ir farširuotus – paukščius: žąsis, antis, vištas; jei farširuoji, išimi kaulus ir prikemši su prieskoniais (česnaku, pipirais ir druska) pagardytos mėsytės, bet ne vien paukštienos – įmaišai ir kiaulienos. Dabar per balių dažniausiai duoda vieną karštą patieklą, o tada keturis pagamindavai.
- Kur išmokote juos gaminti?
- Vienus mėgdžiojau, kitus pati išmislijau.
- Kokius išmislijote?
- Kepenų vyniotinį. Paprasti kepenys, ale įdedi darbo, ir kaip svečiai griebia!.. Iškepi per visą keptuvę blynelį. Paskui ant jo plonai dedi masę virtų maltų kepenų su prieskoniais ir suvynioji į marlę. Paverdi, kad susivienytų, ir paslegi. Supjaustai. Tai gražumas! Įsivaizduokit: geltonas blynelis, o viduje juoda.
Dar tokį išmislijau. Lėkštutės dydžio maltos mėsos gabalą apjuosi šonkauliukų juosta ir kepi. Įdomus kepinys – šonkauliukai kaip štakiečiukai į viršų... Dar papuošiu agurku, pomidoru.
Kitas patiekalas. Išmuši delno dydžio jautienos ar kiaulienos blynelius, į vidų dedi rūkyto pailgo lašiniuko spirgiuką, pailgą morkytę, taip pat supjaustytą virto kiaušinio baltymą. Blynelius susuki ir apkepi kaip kotletus, paskui patušini puode ant ugnies.
Arba paprastas kotletas – vėl negerai... Vėl ką nors įdėti reikia. Svogūnus keptuvėje taukuose ar aliejuje sutušindavai ir įdėdavai į vidų. Dar galima įmarginti virtos pjaustytos morkos – vėl naujas patiekalas.
Šermenims mažiau patiekalų reikėjo ruošti nei vestuvėms. Mano laikais kavinių nebuvo. Dabar labai gerai – sumokėjai ir nereikia ieškoti šeimininkės.
- Ar vaišėms paskerstą kiaulę pati turėdavote išdarinėti, supjaustyti, sukapoti?
- Būdavo vietų, kaip pas Rimkevičius Bizieriuose, kad visi puola ir padeda išdarinėti, mėsą išskirstyti. Arba toks agronomiukas – atėjęs į virtuvę ar lauke sako: „Duokit, šeimininke, kaulus išimsiu.“ Nesvietiškai greitai dirbo: tik byra kaulai iš tos mėsos. Gerai, kai į tokią vietą pataikai. O būdavo, kad nusvilina kiaulę ir imk, gaspadine, pjaustykis. Daug kur taip būdavo. Moterys nelabai mėsinėja kiaulę, o aš turiu... Užtai kai kuriai duodi plaut, skust, žarnas išvalyt. Žarnas išvalyt reikia ir žinot kaip... Kitos moterys laibukes žarnas su peiliu skutinėja – triūsia, triūsia.... Bet tik dratą sulenki ir su juo suėmusi nutrauki, nutrauki... Ir greit, ir gražiai...
- Ką reiškia „mėsą išskirstyti“?
- Katrą malt (raumenukus), katrą vyniotiniams (su plėvėm).
- Kokius saldėsius gamindavote?
- Tortus, želė, grybukus. Ach, tu sviete! Šimtas darbų su ta žele! Reikia ir kad ištirptų, sušaltų. Į vieną spalvą įpjaustydavau visokių spalvų gabaliukų – žalių, raudonų, mėlynų. „O je!“ – suklykdavo publika, kai į stalą patiekdavau. Ir gražu nesvietiškai, ir skanu.
- Kaip anuomet šiltuoju metų laiku želė sušaldavo, jei nebuvo šaldytuvų?
- Niekas neklausdavo, šilta ar šalta... Naktį į lauką išnešdavau staliuką – ant jo želę padėdavau. Arba nešdavau į bulvinę, klėtį. Želė daug rūpesčio kainavo. Padėjėjos jos nedarydavo – bijodavo atsakomybės. O jei nepavyks? „Žinokis“, – sakydavo man.
- Kokius tortus kepėte?
- Briedžius, meškas su alučio bačka – iš tortinės tešlos išsikepi biskvitą, pjaustai gabaliukais ir tepant lipini gulintį briedį su ragais, mešką, letenas, o jose – bačkutę su lankais.
- Anuomet didelė naujiena buvo ne tik želė – ir grybukai. Kur saldžiųjų gudrybių išmokote?
- Dar Sintautuose, piemenčka būdama – penkiolikos metų, kursuose. Jie tris savaites truko. Juose visko mokė – ne tik kepti tortus, grybukus, liukrą daryti. Mokė ir kaip skalbti, balinti su kliorka. Oi, moterims, merginoms siūlus, medžiagą suėsdavo kliorka, jei joje per ilgai palaikydavo!.. Košė likdavo..
- Ar tėvų namuose kepdavote gardėsius?
- Kepdavau. Ir mamutė, būdavo, sakys: „Kepkiva“.
- Buvo kada savo vaikus lepinti tokiais gardėsiais?
- Nebuvo. Ką jau dabar vaiką augyt! O tada net košę išvirti buvo nelengva. Nestovėsi juk prie tos košės – tai vandens reikia atsinešt, tai duris uždaryt. Palikai minutei, ir išbėgo...…
- O kada ir kur siūti išmokote?
- Plokščiuose, pas siuvėją Leonidą Redzevičiūtę, kai buvau šešiolikos. Brolį tėvai leido į mokslą – gydytoju išsimokino, tai norėjo, kad ir aš ko nors išmokčiau. Keturios mergaitės kasdien mokėmės siūti. Brangiai kainavo: už metus – 70 litų. Plokščiuose gyvenau pas pusseserę Marytę Armanavičienę.
- Vertėtės siuvimu?
- Siūdavau tik nuo lauko darbų nulikusi. Tai suknelę, kostiumėlį kam pasiuvu, tai savo ar kaimynų vaikams. Karo metais ir pokariu iš senų drabužių siūdavau – ateidavo žmonės prašyti, kad pasiūčiau. Iš vyriško kostiumo, kur praplyšę keliai ar alkūnės, žmogelio vaikui išeidavo kelnikės. Karo metais net audeklus plunksnoms pilti ausdavau – visko trūko.
- Kaip žmonės atsilygindavo už gaspadinavimą, siuvimą?
- Tai medžiagą suknelei duodavo, tai dar ką, bet daugiausia atitalkaudavo – linus raudavo, ravėdavo, javus pjaudavo. Juk kolūkio normos – neužmatyti plotai buvo, apie 30 ha. Sunkiai gyvenom, nes viską rankomis reikėjo dirbti, dabar – elektra.
Šneku vis gailėdama – rodos, nebuvo linksmų dienų, tik vargas, darbas. Ne... Per rudens talkas baisiausiai lauke dainuodavome – sustodavome moterys bulves nukasę ar linus nurovę ir dainuojame. Lauke eina gerai šaukt... Tai buvo ženklas kaimų vyrams į roboksą ateiti. Biskį apsiprausiame, būdavome įsidėjusios kokią kartūninę suknelę, ir šokame... Šokti nepavargdavome...
- Esate jaunatviška, žvali. Ką valgote?
- Mėgstu bulves su viskuo: ir su rūkyta ar virta mėsa, ir su lašiniais, miltinius blynus. Ant jų medaus užsidedu – susivynioju ir valgau. Valgau riebius barščius, kopūstienę. Labai mėgstu agurkus. Žiemai pasiraugiu. Labai skanu raugyti agurkyčiai su mėsa. Arba darau agurkienę: į rūgštų pieną įpjaustau šviežių arba raugytų agurkų. Valgau su bulvėmis. Šeštadienį viriau vaisių sriubą – turiu pasidžiovinusi obuolių, įdedu makaroniukų, į lėkštę – medaus šaukštą. Verdu ir miltų kleckiukus su džiovintais vaisiais – vandeny. Vaikai varškę perkasi, o aš šitiek metų sulaukiau ir vis su mėsute.. Negaliu be mėsutės.… Kiaulės riebalų nebijau. Rytą kavos puodeliuką su medaus šaukštuku išgeriu – lyg sujudinimas organizmui.
- Į Dievą tikite, bažnyčioje lankotės?
- Kiekvieną sekmadienį vaikai, kai gali, nuveža į Plokščių bažnyčią. Tik Dievas mane užlaiko. Ačiū Jam – šitiek metų, o dar gerai. Dar kokią gėlelę paraviu.