Net ir praėjus dviem dienoms po masinių žudynių Norvegijoje Marcelis Gleffe dar nesupranta, kas įvyko. 32 metų, maždaug 1,75 metro ūgio vokietis sėdi susimąstęs Utvikos stovyklavietės terasoje. Rūkydamas cigaretę jis pasakoja ne tik apie svarbiausią, bet ir pačią baisiausią savo gyvenimo dieną. Dieną, kai jis tapo didvyriu.
Tai yra ta diena, kai norvegas A.Breivikas Osle susprogdino bombą, o vėliau 30 kilometrų nuo Oslo esančioje Utojos saloje masinio šaudymo metu nužudė mažiausiai 86 jaunuolius.
M.Gleffe galbūt ir norėtų, kad jam nebūtų tekę tapti šios siaubingos penktadienio popietės įvykių liudininku, tačiau žvelgiant iš beveik 30 jaunuolių padėties, kurie Utojos saloje tenorėjo gražios savaitės vasaros stovyklos, – šis vyras buvo tinkamoje vietoje, tinkamu laiku. Kartu su savo giminaičiais Gleffe poilsiavo Utvikos kempingo stovyklavietėje, kurią nuo Utojos salos skiria tik 500 metrų vandens.
Pasigirdus pirmiems šūviams Marcelis Gleffe, jo pusbroliai, dėdės ir tetos gėrė kavą. Iš pradžių jie galvojo, kad tai fejerverkai. Tačiau M.Gleffe į šią versiją žiūrėjo skeptiškai, mat jis buvo tarnavęs Vokietijos kariuomenėje ir yra puikiai susipažinęs su ginklų skleidžiamais garsais.
Nuo savo kempingo vagonėlio jis pabėgėjo kelis metrus iki kranto ir pažiūrėjęs pro žiūronus pamatė berniukus ir mergaites paniškai šokančius į vandenį. „Jie šoko nuo skardžio ir buvo galima matyti, kaip daugelis jų netgi susižeidė, - pasakojo Gleffe. - Aš iš karto supratau, kad jie nuo kažko bėga.
Nuo salos iki išsigelbėjimo vietos buvo per didelis plaukimo atstumas, be to, vandens temperatūra tesiekė 15 laipsnių, galbūt ir mažiau. Vieni jie to nebūtų išgyvenę.“ Jis bėgo prie raudonos, išsinuomotos motorinės valties ir didžiausiu variklio greičiu, nuskubėjo iki salos.
Vieną paskui kitą jis traukė jaunuolius iš vandens. Motorinė valtis buvo skirta penkiems asmenims, tačiau Gleffe vieno reido metu vežė iki aštuonių jaunuolių. „Kartą jie penkiese vienoje valties pusėje norėjo įlipti į vidų. Aš turėjau išlaikyti pusiausvyrą, kad valtis neapvirstų“, - prisimena M.Gleffe.
Pirmasis į valtį patekęs berniukas griebėsi sau už galvos ir šaukė jam: „Žemyn, žemyn, jis šaudo į mus!“ 32 metų šaulį A.B.Breiviką, kurį policija tik po pusantros valandos sulaikė, M.Gleffe matė labai trumpai sėdintį ant salos skardžio: „Aš jo gerai nemačiau, aš tik galvojau – reikia greičiau dingti iš čia.“
Vaikų, kurių gyvenimus M.Gleffe išgelbėjo, veidų jis niekad nepamirš. „Jie buvo visiškai be jėgų, nuo ašarų kūkčiojo ir valtyje buvo vienas kito įsikibę, - jis pats išliko ramus. - Aš juk turėjau veikti. Plaukdamas atgal aš pro žiūronus žiūrėjau jau į kitus vaikus.“
Taip pat ir visa Marcelio Gleffe's šeima veikė taip, tarsi turėdami skubios pagalbos teikimo išsilavinimą. Krante vaikų laukė M.Gleffe's pusbroliai. Vaikai buvo tik su apatiniais rūbais, visiškai sušalę ir psichiškai bei fiziškai išsekę. „Tuomet Marcelis staigiai važiuodavo atgal, mes vyrai nešdavome vaikus į kempingo vagonėlį, o moterys juos aprūpindavo drabužiais ir šiltais apklotais“, - pasakoja M.Gleffe's pusbrolis Uwe Alber.
Utojos kempingo stovyklavietė esanti į vakarus nuo Utojos salos tragedijos dieną buvo pilna poilsiautojų. Šūvius buvo galima girdėti iš toli, o visiškai pasimetusius, be jokio plano vandenyje plaukiančius vaikus pražiūrėti buvo neįmanoma. Daugelis stovyklautojų turi valtis, tačiau išskyrus šeimą iš Müritz miesto esančio Mecklenburgo-Vorpommerno žemėje, buvo patys pernelyg šokiruoti, kad galėtų suteikti pagalbą. „Kai aš vėl su aštuoniais vaikais grįžau į krantą, aš šaukiau žmonėms, kad jie pagaliau irgi padėtų“, - prisiminimais dalinosi M.Gleffe.
Stogdengio profesiją turintis M.Gleffe dvejus metus gyvena Norvegijoje. Kartu su savo giminaičiais jis norėjo kelias dienas pailsėti. Tačiau dabar prie jo prieina psichologė, paduoda keletą tablečių ir sako: „Jūs turėtumėte eiti miegoti.“ Jis linkteli ir dar priduria: „Penktadienį aš dar buvau labai susijaudinęs. Šeštadienį man kilo visas maistas į viršų, o dabar aš esu visiškai pasimetęs.“ M.Gleffe pats mano, kad dar ilgai užtruks, kol jis iki galo supras, kas įvyko tą 2011 metų liepos 22 dieną. Tą dieną, kuri jam amžiams išliks pati baisiausia, bet kartu ir pati svarbiausia diena jo gyvenime.