Ištraukos iš tinklaraščio:
„Pirmiausia pagalvojau: „Kodėl į mus šaudo policija? Po galais, kodėl?“ Aš bėgau į mažą patalpą. Visi bėgo. Rėkdami. Aš taip pat rėkiau. Aš sugebėjau pabėgti į vieną iš patalpų, esančių galutinėje pastato dalyje. Ten buvo daug mūsų. Mes visi gulėjome ant žemės. Mes girdėjome aidinčius šūvius ir vis labiau bijojome. Aš verkiau. Aš nieko nesupratau.“
Žudikas A.Breivikas buvo persirengęs policininku, kuris neva tikrina salos saugumą, dėl to buvo valtimi atplukdytas į Utiojos salą. Čia jis kreipėsi į jaunuolius ir pradėjo šaudyti.
„Pro langą aš pamačiau savo geriausią draugą ir svarsčiau, ar man reikia išeiti ir pasiimti jį. Aš to nepadariau. Jo akyse aš mačiau baimę.“
Tą dieną mažoje saloje buvo susirinkę 560 jaunuolių, daugiausia - 14-20 metų. Tai buvo valdančiosios Darbo partijos jaunimo vasaros stovykla.
„Mes girdėjome šūvius. Mes norėjome pabėgti, šokti pro langą. Kilo panika. Kiekvienas, buvęs patalpoje, bėgo iki lango ir bandė pro jį iššokti.“
„Mes bėgome į miškus. Aš apsidairiau. Ar jis yra čia? Ar jis į mane šauna? Ar jis gali mane matyti? Viena mergaitė buvo su sulaužyta kulkšnimi. Kita buvo sunkiai sužeista. Aš mėginau jai kiek padėti, tačiau vėliau toliau bėgau link vandens.“
Utiojoje kilo chaosas. Mažoje saloje jaunuoliai neturėjo jokios galimybės pabėgti nuo žudiko. Jie bėgo slėptis į medžius ir krūmus. Daugelis jų kupini mirties baimės šoko į vandenį.
„Už kažko panašaus į sieną aš bandžiau slėptis. Čia buvo ir daugiau mūsų. Aš meldžiausi, meldžiausi, meldžiausi. Aš tikėjausi, kad Dievas mane mato. Aš paskambinau mamai ir pasakiau, kad aš nesu saugi ir kad aš nežinau, ar mes dar kada nors pasimatysime, tačiau aš darysiu viską, kad išgyvenčiau. Aš kelis kartus jai pakartojau, kad aš ją myliu. Jos balse aš girdėjau baimę. Ji verkė. Tai buvo labai skaudu. Savo tėčiui aš nusiunčiau SMS žinutę, kad aš jį myliu. Tada aš parašiau savo geriausiam draugui. Jis neatsakė. Mes vėl išgirdome šūvius.“
„Žmonės šoko į vandenį. Aš tiesiog ten gulėjau. Jei jis ateitų, aš norėjau atrodyti negyva. Aš neketinau bėgti ar plaukti.“
Įvykio liudininkai pasakoja, kaip pakvaišęs žudikas kas dešimt sekundžių šaudė. Ir tai jis darė ilgiau nei pusantros valandos. Daugelis jaunuolių bandė apsimesti mirusiais tam, kad išgyventų.
„Atėjęs vyras pasakė: „Aš esu iš policijos.“ Aš tiesiog gulėjau. Keletas jaunuolių rėkė, ar jis turi įrodyti, jog jis iš tikrųjų yra policininkas. Tačiau jis pradėjo šaudyti. Jis užtaisė iš naujo savo šautuvą ir iššaudė visus, kurie buvo aplink mane. Aš vis dar ten gulėjau. Tuomet aš galvojau: „Dabar jau viskas baigta. Jis mane nušaus. Aš mirsiu.“
„Žmonės rėkė. Aš girdėjau, kaip kiti buvo sušaudomi. Dar kiti šoko į vandenį. O aš gulėjau su savo mobiliuoju telefonu rankoje. Mobilusis telefonas keletą kartų skambėjo. Aš vis dar gulėjau. Aš apsimečiau esanti negyva. Aš gulėjau valandą. Aplinkui tapo tylu.“
„Aš atsargiai apsidairiau. Mačiau kraują. Aš apsisprendžiau atsistoti. Aš gulėjau ant negyvo kūno, o du lavonai gulėjo ant manęs. Aš turėjau angelą sargą. Aš skubėjau vandens link.“
„Aš plaukiau ir plaukiau. Šaukiau ir verkiau. Aš svarsčiau, kada aš nuskęsiu. Plaukti tapo vis sunkiau ir sunkiau. Aš abejojau savo jėgomis, bet aš vis tiek toliau plaukiau.“
Policija atsiuntė valtis, skirtas išgyvenusiems žmonėms ištraukti iš vandens. Taip pat prie ežero gyvenę poilsiautojai išplaukė su savo valtimis.
„Krante mes gavome pledus. Ašaros nesiliovė tekėjusios. Aš toliau verkiau. Vienas vyras davė man savo mobilųjį telefoną. Aš paskambinau savo tėčiui ir pasakiau: „Aš gyvenu. Man pavyko. Dabar aš esu saugi.“
Išgyvenusieji buvo nuvežti į netoli salos esantį viešbutį. Ten atvyko ir jaunuolių šeimos.
„Praėjo kažkiek laiko. Aš vėl sutikau draugus. Mes visi kalbėjome apie tą patį – kaip mes išgyvenome ir kas atsitiko. Aš paklausiau, ar kas nors matė mano geriausią draugą. Niekas. Aš bijojau ir galvojau, kad tai mano kaltė, kad mes nelikome kartu.“
„Aš pamačiau vaikiną, kuris buvo labai panašus į mano draugą. Aš jį pašaukiau vardu ir jis atsisuko. Tai buvo jis. Mes ilgai stovėjome apsikabinę – abu verkdami.“
A.Breivikas buvo suimtas dar saloje – tik dvi minutes po specialiojo būrio įsiveržimo. Prableena Kaur yra savo namuose ir šį tinklaraštį rašo per pietus po masinių žudynių.
„Po to, kas įvyko, praėjo kelios valandos. Aš vis dar esu šokiruota. Aš mačiau savo draugų lavonus. Keli yra vis dar ieškomi. Aš esu dėkinga už tai, kad moku plaukti ir kad aš gyvenu“.