Šis Jamaikos kaimas dar niekada nematė tiek lietuvių. „Dviračio šou” režisierius Augustinas Gricius grojo gitara su vietine regio grupe, o aktorius Arūnas Sakalauskas šypsojosi apsikabinęs vietos baro senbuvį. Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis, aktorė Jolanta Dapkūnaitė ir būrys menininko Rimvydo Bartkaus (50 m.) draugų linksminosi jo gimtadienio proga ten, kur jų niekas nepažinojo. Ten niekas negalėjo atspėti, kiek metų sukako Niujorke kuriančiam lietuvių menininkui.
Pasipuošęs indėniška plunksnų karūna, su jamaikietišku alumi „Red Stripe” rankoje Rimvydas atrodė kaip atsipalaidavęs jaunuolis, sugalvojęs išskirtinę sukaktį paminėti ne taip kaip visi.
Ne restorane, ne namie, o Jamaikoje – mėgstamiausioje atostogų saloje, kurią norėjo parodyti draugams.
„Manau, kad nepasidalintas malonumas yra tas pat, kas neišgyventas”, – sakė savo iliustracijomis leidiniuose „The New York Times Book Review”, „Harper’s”, „The Wall Street Journal” išgarsėjęs menininkas.
Liepos pradžioje jam sukako 50 metų, bet jis nenorėtų to sureikšminti.
„Kai žmonėms sueina trisdešimt, visi sako: „Ooo... jau trisdešimt.” Tada sueina keturiasdešimt ir sako: „Ooo... jau keturiasdešimt.”
O aš įtariu, kad dėl tokios reakcijos kalta mintis, kad, žiūrėk, jaunystė, geriausi metai jau praėjo. Priešakyje – tik tamsa. Man toks požiūris nesuprantamas”, – neslėpė R.Bartkus.
Anksčiau gimtadienio jis nešvęsdavo, bet pagalvojo, kad jei jau kaip nors minėti šią sukaktį, tai originaliai.
Ant Karibų jūros kranto R.Bartkus dešimčiai dienų išsinuomojo didelę vilą, sukvietė kompaniją iš Europos, taip pat ir Lietuvos, Niujorko, šventei nusamdė vietos regio grupę ir moterį jamaikietiškiems valgiams ruošti.
Jokių ilgų stalų, tostų ir kalbų apie sukaktį.
Vien šokiai, romas ir gerai praleistas laikas su draugais šalyje, į kurią retas iš Lietuvos išsiruošia.
Iš Niujorko, kur R.Bartkus su žmona Ina ir sūnumi Kristijonu iš Vilniaus persikėlė prieš 20 metų, skrydis į Jamaiką trunka vos tris valandas.
Kai prieš dešimt metų pirmą kartą aplankė šią šalį, čia jie sugrįžta kiekvienais metais.
„Mums ji tapo kaip Nida Lietuvoje. Viskas pažįstama, kasmet bent kartą čia atskrendame”, – sakė R.Bartkus.
Gimtadieniui jis pasirinko savo mėgstamiausią Lobių paplūdimį (Treasure Beach). Tai – apie dešimties kilometrų Karibų jūros pakrantės ruožas Jamaikos pietvakariuose.
Čia nėra didelių viešbučių, pasiglemžiančių pliažus, šviesoforų ir amerikietiškų barų kaip turistiniuose kurortuose Negrilyje ir Montego Bėjuje.
Atskridęs į Montego Bėjaus oro uostą sėdi į autobusą arba automobilį ir kerti salą iš šiaurės į pietus.
Kelionė trunka dvi, o kartais ir tris valandas. Tai priklauso nuo duobių, sunkvežimių, vištų, ožkų ir pakelėje sutiktų rastafarių, propagujančių religinį judėjimą prieš rasizmą ir diskriminaciją.
Bet šis kelias vertas tų valandų.
Bet kada gali sustoti ir nusipirkti prinokusių bananų ar šalto kokosų pieno, o gal užsukti į mažyčius barus, kuriuose siūloma ledinio jamaikietiško alaus „Red Stripe” arba 63 laipsnių stiprumo vietinio romo.
O svarbiausia, kad važiuodamas šiuo keliu pažinsi tikrąją Jamaiką, o ne izoliuotą jos grožį aptvertuose viešbučiuose, į kuriuos važiuoja dauguma turistų.
„Mes buvome ir kitose Karibų jūros salose, pavyzdžiui, Sent Lusijoje, bet visos jos mažos, ten tik aptarnaujami turistai. Jautiesi lyg atvažiavęs į Disneilendą.
O Jamaika didesnė, ji turi savo gyvenimą, čia nerūpi turistai. Aišku, šalyje yra vietų, kur aptverti viešbučiai, bet mes ten nebuvome ir nesiruošiame važiuoti”, – sakė menininkas.
Vietiniai Lobių paplūdimio miesteliuose jau pažįsta Rimvydą ir Iną, kasmet užsukančius pasišnekučiuoti į jų parduotuvėles ir barus.
Todėl jamaikiečiai per daug nenustebo, kai liepos pradžioje Bartkai atvyko su dar 24 bičiuliais, kurių 14 – iš Lietuvos.
Tarp jų – ir meniškos sielos žmonės A.Sakalauskas, J.Dapkūnaitė, A.Gricius, ir politikai – ministras R.Palaitis, buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža, ambasadorius Vienoje Rytis Paulauskas.
R.Bartkaus brolis Gintautas yra buvęs Lietuvos teisingumo ministras.
Bet patekę į atogrąžų kraštą visi nusimetė kostiumus.
„Jamaikoje atsigauni. Draugai išvažiavo labiau šypsodamiesi nei anksčiau”, – sakė R.Bartkus.
Kai kasdien ošia žydra jūra, čirškia cikados, laksto driežai, bent jau tą akimirką daugiau nieko nereikia.
Išsinuomotą vilą supa didelis sodas, šalia tyvuliuoja ne tik jūra, bet ir didelis baseinas po atviru dangumi.
Kompanija keliavo po žvejų kaimelius ragaudama vietos skanumynus.
Viena originaliausių pramogų svečiams – plaukimas į barą „Pelican”, kuris pastatytas ant pastolių maždaug pusantro kilometro nuo kranto.
Vienas vietinis rastafaris ant seklumos sukalė du namukus: vieną – sau gyventi, o kitame įrengė barą.
„Galima pakilti nuo stalo ir šokti tiesiai į vandenyną”, – pasakojo R.Bartkus.
Jis parodė draugams ir kitą neįprastą vietą Jamaikos pietuose – restoraną „Little Ochie”.
Jis įkurtas tolimame kaimelyje, pavadintame Aligatoriaus tvenkiniu (Alligator Pond).
Anksčiau „Little Ochie” būdavo patiekiami pusryčiai į jūrą išplaukiantiems žvejams, o dabar čia kepamos ką tik iš jūros ištrauktos jūrų gėrybės visiems, kurie sugeba atvykti į šią atokią vietą ant kranto, nusėto pavėsinėmis šiaudiniais stogais.
„Jamaikoje žuvys šviežios, bet šioje vietoje jos ypač gerai ruošiamos. Čia atvažiuoja žmonių net iš Kingstono”, – sakė R.Bartkus.
Jamaikos virtuvė – išskirtinė. Neragavusiajam sunku paaiškinti, kaip gaminama mėsa ir žuvis.
Tai yra nepaprastai aštrus amerikietiškojo kepsnio variantas, tik naudojami kitokie prieskoniai.
Jamaikos virtuvė neįsivaizduojama be „jerk” – taip vadinamas maisto ruošimo būdas. „Jerk” paslaptis yra padažas, kuriame marinuojama mėsa ir žuvis.
Aišku, kiekvienas jamaikietis turi savo receptą, bet viena niekada nesikeičia – patiekalas labai aštrus ir gaminamas iš saloje augančių svogūnų, pomidorų, česnakų, imbiero, čiobrelių, cinamono, sojų, muskato ir svarbiausia – karibiškų aitriųjų paprikų ‘Scotch Bonnet’.
Marinuota mėsa ar žuvis kepama virš dūmijančios nedidelės ugnies labai lėtai, kartais kelias valandas.
„Kai važiuoji per kaimus, daug kur gali pamatyti perpjautus benzino kanistrus, virš kurių kepa maistas”, – pasakojo R.Bartkus.
Jamaikoje mirguliuoja ypatingos spalvos, ore sklando su niekuo nesupainiojama muzika ir kvapai.
Kitaip nei mažesnėse Karibų jūros salose, kurios panašios viena į kitą, Jamaiką galima atskirti iš karto.
Namai dažnai išmarginti šalies vėliavos spalvomis – raudona, geltona ir tamsiai žalia, pro langus ir atviras duris liejasi Bobo Marley ir jo sekėjų sukurtas regis.
Ši unikali muzika traukė R.Bartkų vykti į Jamaiką: „Jamaikoje gyventojų yra panašiai kaip Lietuvoje, bet ten buvo sukurtas toks muzikos stilius, kuris darė įtaką viso pasaulio popmuzikai. Tai fantastika.”
Namie jis turi didžiulę regio albumų kolekciją, tačiau kaskart atvykęs į Jamaiką išgirsta tai, ko dar niekada nebuvo girdėjęs.
„Aš daug keliauju, bet kai nuvažiuoju į Jamaiką, žinau, kad visur skambės gera muzika. Man regis labiau prie širdies nei, tarkime, Vietname grojamas vietnamiečių popsas”, – šyptelėjo menininkas.
Regio dainos kritikuoja materializmą ir karus, pasakoja apie meilę ir, žinoma, kanapes – jamaikiečių vadinamas gandža.
Į virveles susisukę plaukus, kartais paslėpę juos po spalvingomis kepurėmis rastafariai, kurių Jamaikoje daugiau nei kur kitur, rūko marihuaną.
„Ten eidamas keliuku užuodi „žolės” kvapą. Aplink niekas nerūko, bet, matyt, kažkur auga kanapės.
Tai nėra legalu. Tačiau reikėtų elgtis labai įžūliai, kad kas nors atkreiptų į tave dėmesį dėl rūkymo”, – įsitikinęs R.Bartkus.
Jis juokėsi iš mitų, kad Jamaikoje labai pavojinga ir turistams vieniems geriau niekur nevažinėti.
Jokios agresijos menininkas niekada nepajuto: „Amerikiečiams atrodo, kad ir Lietuvoje pavojinga.
Aišku, gimtinėje turime vietų, kur naktį nesinorėtų patekti. Tas pat ir Jamaikoje, bet tai nereiškia, kad šalyje pavojinga turistams.”
Muzika ir rastafarių kultūra pavertė Jamaiką madinga nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio.
Bet dar anksčiau pasakiškus Jamaikos paplūdimius atrado amerikiečių ir britų žvaigždės.
Jamaika buvo britų kolonija. Po karo turtingieji čia pradėjo statyti viešbučius ir vilas.
Pakrantėje gyveno ir rašė Džeimsą Bondą sukūręs Ianas Flemingas, ilsėjosi komikas Charlie Chaplinas ir gražuolė Katherine Hepburn bei tų laikų George’as Clooney – ekscentriškasis aktorius Errolas Flynnas.
Prie turistų jamaikiečiai pripratę, bet Lobių paplūdimyje žmonės nesieja savo gyvenimo su atvykėlių pinigais, todėl nesiūlo ko nors pirkti.
„Tačiau jei tik nusišypsai ir pirmas pradedi kalbėti, šypsena iki ausų – ir prasideda draugystė”, – pasakojo Rimvydas.
Jis pats šypsosi daug kam ir dažnai. Galbūt tai padeda lietuviui ir sulaukus penkiasdešimties atrodyti nenuspėjamo amžiaus.
Rimvydas nesilaiko dietų ar griežto režimo. Bet jis nepasiduoda rutinai ir jaučia, kad išlieka jaunas kasdien užduodamas klausimus ir ieškodamas atsakymų.
„Subrendusio žmogaus išorė yra jo vidinės būsenos veidrodis.
Tiesa yra ta, kad Lietuvoje žmonės mazochistiškai nesirūpina savo kūnu, todėl penkiasdešimtmetis lietuvis atrodo kaip 65 metų Manhatano gyventojas.
Atvirai sakant, niekada nejaučiau tokio gyvenimo džiaugsmo ir pilnatvės kaip šiuo metu”, – neslėpė penkiasdešimtmetį atšventęs menininkas.
Jis gyvena Niujorke, nuolat kuria iliustracijas garsiems leidiniams, o dabar baigia kurti didelių tapybos darbų ciklą, kuris kitąmet bus eksponuojamas Lietuvoje.
Tai – kažkas visiškai naujo ir neįprasto R.Bartkaus kūrybai, kuriai būdinga komentuoti pasaulį ir įvykius.
Menininkas nutarė nagrinėti bendražmogiškąsias problemas tapydamas tradicine XVI–XVII amžiaus Vakarų Europos technika, tačiau rezultatas aktualus moderniems laikams.
Kad atsirastų kūrybinių impulsų, R.Bartkui reikia keliauti, nuolat matyti ir ragauti ką nors naujo.
Nors Jamaikoje jau viskas pažįstama tarsi namie, išgyvenimai kaskart nauji.
Jie neturi baigtis tik todėl, kad nugyventa pusė amžiaus.
„Kasdien esu laisvesnis nuo visuomenės brukamų konvencijų. Užgyvenau privilegiją laisvai rinktis, – sakė R.Bartkus. – Gyvenimas yra lyg kelionė.
O patyręs keliautojas sodriausius potyrius visada palieka kelionės pabaigai.”