Valdemaras Kukulas 1982 metais Vilniaus universitete baigęs žurnalistiką, dirbo „Komjaunimo tiesos“, „Nemuno“ ir „Pergalės“ (nuo 1990 m. – “Metų”) žurnalų redakcijose, bendradarbiavo „Respublikoje“, “Žinių radijuje”, internetinėje spaudoje, „Naujojoje Romuvoje“, pastaraisiais metais buvo savaitraščio “Nemunas” bendradarbis. Išleido šešis poezijos rinkinius, eilėraščių vaikams bei eseistikos knygas: „Eilėraščio namai“ (1992), „Bailiojo drąsa gyventi“ (2001), „Didžiadvasių žodžių eros pabaiga“ (2004).
1999 m. už eilėraščių knygą „Aštuoni gėli vakarai“ apdovanotas Lietuvos rašytojų sąjungos premija. 2007 m. tapo penktuoju A.Miškinio literatūrinės premijos laureatu už aukštaitiškos dvasios puoselėjimą poezijoje. Tais pačiais metais buvo apdovanotas Kultūros ministerijos metų premija už nuopelnus kultūrai. 2009 metais jo eilėraščių rinktinė „Mūsų šitie dangūs“ buvo įvertinta Jotvingių premija.
V.Kukulas debiutavo dainiškos lyrikos melodingais ketureiliais ir kaimo aplinkos vaizdiniais, poeziją suvokdamas kaip emocijos kulminacijų ir aukštumų ilgesio išraišką. Ilgainiui mažorinį toną pakeitė egzistencinio skausmo, nežinios ir grėsmės motyvais, reiškiamais aštriomis vaizdų dermėmis. Lietuvių kultūra neteko išmintingo publicisto, įžvalgaus kritiko, autentiško lyriko.