Jų širdys sklidinos ne tik meilės, bet ir gilaus tikėjimo Dievu, todėl bažnytinei santuokai jaunavedžiai teikė ypatingą reikšmę.
Besišypsančios ir laimingos Sigitos ir Liudo akys, baltomis lelijomis išpuošta bažnyčia, šiluma spinduliuojantis kunigas, liturgija bei jaudinanti Giedriaus Daunoravičiaus violončelės melodija užbūrė šventės svečius.
Kauno kultūros centro „Tautos namai“ mišraus choro „Gintaras“ giesmės, tėvų jaudulys, nuoširdūs artimųjų ir draugų veidai išdavė susirinkusiųjų susijaudinimą ir džiugesį.
Senovinis posakis „gražu kaip bažnyčioje“ tiko visai vestuvių šventei, nuo pirmos iki paskutinės jos akimirkos: vasaros dangaus spalvos suknelėmis pasipuošusios pamergės, sodriais balsais dainuojantys pabroliai su iškalbinguoju vestuvių liudininku - Egidijumi Bavikinu - priešakyje, Akmenių dvaro rūmai, sakraliai tėvų perduodama Šeimos židinio ugnelė, malonios ir netikėtos muzikinės draugų dovanos.
Regis, net ir į pačią mažiausią smulkmeną buvo sudėta visa širdis, todėl žodžiai „jautru, tauru, tobula“ – trumpiausias Sigitos ir Liudo Meilės šventės apibūdinimas.