29-erių motina buvo priversta rinktis. Perpildytą pabėgėlių stovyklą Dadaabo mieste Kenijoje sėkmingai pasiekusi moteris pasakojo palikusi merdėjantį berniuką kelyje, taip išgelbėdama nuo mirties bent save ir dukrelę. „Esu tikra, kad kai jį palikome, jis tebebuvo gyvas, ir dėl to mano širdis tiesiog plyšta“, – sakė somalietė.
Nuo alkio pėsčiomis drauge su atžalomis – neretai šešiomis ar septyniomis – bėgantys tėvai verčiami negailestingai rinktis, pavyzdžiui, kuriems vaikams didžiausia tikimybė išgyventi beveik pasibaigus maisto ir vandens atsargoms, o kuriuos teks palikti kelyje.
W.M.Yusuf prisipažįsta, kad sprendimas kelyje palikti sūnų buvo sunkiausias, kokį jai kada nors yra tekę priimti. Moteris sako, kad dėl apleisto vaiko ją kamuoja neapsakomos kančios. „Prabundu naktį ir galvoju apie sūnų, pašiurpstu kaskart, kai išvystu panašaus amžiaus vaiką“, – sakė ji.
Tarptautinio pagalbos komiteto Dadaabe psichikos sveikatos specialistas daktaras Johnas Kivelenge'as patvirtino, kad Somalio gyventojai priversti elgtis žiauriai. Pasak jo, tai – normali reakcija į nenormalią situaciją. „Žmonės juk negali sėdėti ir laukti, kol numirs visi“, – sakė J.Kivelenge'as.
Specialisto teigimu, praėjus keletui savaičių vaikus kelyje apleidusiems tėvams prasideda potrauminio streso sindromas, dėl kurio juos kamuoja neįprastai ryškūs bei skausmingi prisiminimai ir naktiniai košmarai. J.Kivelenge'as pasakojo, kad tokie tėvai ima regėti apleisto vaiko veidą, be to, dažnai jie labai mažai miega ir dažnai susiduria su rimtomis socialinėmis problemomis.
Manoma, kad per pastaruosius tris mėnesius dėl bado Somalyje mirė daugiau nei 29 tūkst. jaunesnių nei penkerių metų vaikų. Nežinia, kiek per silpnų tęsti kelionę mažylių baigiantis maistui ir vandeniui buvo palikti mirti ant smėlio.
29 metų našlė Faduma Sakow Abdullahi į Dadaabą keliavo drauge su kelių mėnesių kūdikiu ir penkerių, ketverių, trejų ir dvejų metų vaikais. Iki kelionės pabaigos likus dienai po trumpo stabtelėjimo kelyje pailsėti du Fadumos vaikai – ketverių metų dukra ir penkerių sūnus – neatsikėlė.
Moteris pasakoja negalėjusi nedidelio kiekio turimo vandens, kurį visą kelionės laiką nešėsi penkių litrų talpos plastikiniame inde, švaistyti mirštantiems vyresniems vaikams, kai tuo pat metu jo reikėjo mažiesiems. Suprantama, laukti, kol ims merdėti kiti jos vaikai, Faduma taip pat nenorėjo. Ji pasakoja atsistojusi, paėjusi kelis žingsnius į priekį, tuomet grįžusi patikrinti, ar vaikai tebėra gyvi. Po keleto tokių grįžimų tebekankinama abejonių, kad vaikai gali atsigauti, Faduma paliko juos po medžiu.
Rytų Afrikoje dėl nuožmios sausros maisto stinga daugiau nei 12 mln. žmonių. Jungtinių Tautų duomenimis, maždaug 2,8 mln., tarp jų – 450 tūkst. Somalio teritorijų, kuriose paskelbtas badas, gyventojų, būtina neatidėliotina pagalba.
50-metis septynių vaikų tėvas Ahmedas Jafaras Nuras į Keniją keliavo su keturiolikmečiu sūnumi ir trylikamete dukra. Vanduo pasibaigė jau antrą kelionės dieną, tad netrukus jie visi tegalėjo sėdėti po dideliu medžiu – alkani, ištroškę ir išsekę.
Vyriškis pasakoja, kad abu vaikai toliau eiti nebegalėjo. A.J.Nuras skaudama širdimi apsisprendė palikti juos mirti, nes jis privalėjo surasti pagalbos namuose likusiai jų motinai ir penkiems broliams bei seserims.
Pasak jo, apsisprendimas palikti vaikus mirčiai buvo baisiausias kada nors jo patirtas dalykas. „Mano vaikai buvo dalelė manęs“, – pasakojo A.J.Nuras. Vėliau vyras sužinojo, kad įvyko tikrų tikriausias stebuklas: abu jo vaikus išgelbėjo klajokliai ir jie sėkmingai grįžo į Somalį pas motiną ir brolius bei seseris.
Vis dėlto, norint išgyventi, reikia nusigauti iki Nigerijos, o atsigabenti čia kitus šeimos narius, somaliečio teigimu, jam būtų per brangu. „Buvau ūkininkas, neturiu jokio išsilavinimo, kuris galėtų padėti man gauti naują darbą. Aš ir mano šeima esame priklausomi nuo labdaros“, – pasakojo A.J.Nuras. Vyriškis teigė, kad jį be perstojo kamuoja klausimas, ar visiems jo šeimos nariams pavyks išgyventi.
Kai Faqidos Nur Elmi trejų metukų sūnus keliaujant iš Somalio mirė iš alkio ir troškulio, jo motinai teliko pridengti vaiko kūną pakelėje rastomis šakomis – tai buvo berniuko kapas. Raudoti moteris neturėjo laiko, nes turėjo dar penkias atžalas, kurioms reikėjo skubios pagalbos.
„Nežinau, kaip man pakako jėgų sukrauti jam iš šakų kapą“, – stebėjosi Faqida. Moteris sako, kad visą likusią kelionę stengėsi galvoti vien apie gyvus vaikus. „Pamaniau, kad mirusiajam jau nebepadėsiu, o gyviesiems padėti privalau“, – atsiduso ji.