“Suprantama, yra šiokio tokio pavojaus, nes vizitui į Lenkiją Rytų slavės dažnai prašo pinigų, o tai masina ir įvairius sukčius. Žinojau, kad Natalija nėra virtuali, bendravau su ja tris mėnesius skaipu, mačiau kiekvieną jos kuklaus buto kampelį, net jos šuo Brajanas pradėjo reaguoti į mano balsą”, – pasakoka Marekas.
Lenkas išsiuntė Natalijai 350 dolerių, kad ši galėtų atskristi į Varšuvą.
“Tačiau kai iš oro uosto atsivežiau ją į savo namus, buvo keista. Sėdome prie stalo, paruošiau išmoktą patiekalą. Nors rusiškai kalbu neblogai, pokalbis nesiklijavo. Atmosfera buvo sunki. Kai jau rengiausi pasakyti ką nors, kas išsklaidytų sunkumą, Natalija padarė kažką neįtikėtino. Ji atsistojo, surinko indus ir išsinešė į virtuvę išplauti. Iki tol keliasdešimt moterų kviečiausi į namus, tačiau nė vienai neatėjo į galvą išplauti indų po vakarienės. Tai manę paveikė labiau nei jos šypsena ir ilgos kojos. Pajutau, kad sutikau moterį, kuri sukurs namų židinį”, – džiūgauja Marekas.
Internete lenkų vyrai masiškai giria moteris iš Rytų - jos gražios, tvarkingos, protingos ir moteriškos, o kartu ištikimos ir kuklios. Skirtingai negu lenkės, kurios savarankiškos, nenori vaikų, užtat reikalauja nuolat sau dėmesio ir pastangų. Todėl vis daugiau lenkų meilės ieško Rytuose.
Šiandien lenkams nereikia važiuoti į Kijevą, kad rastų žmoną, - padeda internetas. Populiariausiose tarptautiniuose pažinčių portaluose rusėms ir ukrainietėms RussianCupid.com ir Rosjanki.org gyvenimo draugės ieško per 5000 lenkų vyrų.
“Esu interneto pažinčių veteranas, - sako 43 metų apatinių drabužių sandėlio savininkas Jacekas. – Visi mano pažįstami jau seniai turi šeimas, o paskutinė mano pažintis su moterimi buvo pirmaisiais studijų metais. Ir ta niekam tikusi, nes vedžiau tą merginą ir sugadinau sau gyvenimą 10 metų.”
Todėl kitos žmonos jis ieško internete. Lenkijoje iš šimto išsiustų žinučių jis gauna vos vieną atsakymą, o rusiškame portale rusės ir ukrainietės pačios rašo, jos atviros ir betarpiškos.
„Prieš pusmetį pasikviečiau vieną lenkę kavos. Pasimatymas baigėsi po pusvalandžio, nes mergina pasakė, kad jai reikia vyro, kuris kyla aukštyn, po darbo žaidžia tenisą, o vasarą nardo“, - piktinosi Jacekas, kuris su savo nedideliu sandėliu ir 6 darbuotojais metų vadybininku tikrai netaps.
Trisdešimtmetis Kristianas taip pat teigia, kad nepasitiki lenkų moterimis. Jis buvo profesionalus karys ir tarnavo Irake. “Kai vyras kare, nesvarbu savo ar amerikiečių, galvoja tik apie namus”, -pasakoja Krystianas.
Jis turėjo žmoną, todėl Irake jį palaikydavo mintis apie tai, kaip bus, kai pas ją sugrįš. Tačiau kai grižo, jo laukė tik plikos sienos. Po skyrybų vyras išėjo iš kariuomenės ir pradėjo dirbti šaudyklos vairuotoju. Rado naują moterį ir patikėjo, kad vėl turi namus, kuriuose yra laukiamas. Tačiau kai po kelių savaičių grįždamas iš komandiruotės Nyderlanduose ar Prancūzijoje, jis girdėdavo tik priekaištus.
Ukrainietės apie lenkus sako, kad jie galantiški. Elgiasi su moterimi kaip su gėle. Žavisi, žiūri į akis ir klausosi, ką jos kalba. Daugeliui jų tai neįprasta. “Ukrainoje ir toliau galioja paternalistinis auklėjimo modelis, kuriame viskas sukasi apie vyrą”, - guodžiasi viena “Femen” judėjimo lyderių Saša Ševčenko. – Arba laimingai pagausi tokį, kuris negeria ir nemuša, arba pralošei gyvenimą.”
Natalija sako Marekui, kad Ukrainos vyrai tik „geria, muša ir elgiasi su moterimis kaip su maišu spermai“. Todėl Natalija stebisi, kad lenkai į savo žmonas retai kreipiasi vardu. Jos jiems “katytės”, “varlytės”, “širdelės”, “meškiukai”. Ji niekaip negali suprasti, kad subrendusi moteris gali būti „gėlytė“.
27 metu Ana iš Kijevo – tikras ukrainietiškas standartas. Paankstintos dėl nėštumo vestuvės. Po kelių mėnesių skyrybos (vyras - studijų draugas pernelyg pamėgo studentišką gyvenimą). Ana ilgai nesiryžo patalpinti savo profilį pažinčių portale užsieniečiams. Iš draugių, susituokusių su lenkais, girdėjo, kad lenkai nors ir ne gražuoliai, tačiau elgiasi su moterims kitaip: “Mūsų vyrai elgiasi su moterimis kaip su daiktais. Ukrainoje jau neturėjau vilties, per sena, trisdešimtmetė, su vaiku, mūsiškiai ieško dešimčia metų jaunesnių.”
Kristianas teigia, kad vaikas jam - ne kliūtis. Moterys, su kuriomis jis susipažino rusiškuose portaluose, net jei yra iš mažų miestelių, atrodo geriau negu lenkės. Tvarkingos, seksualiai rengiasi, o kartu kuklios. Jis neieško valytojos. Ieško moters, kuri nepyks, kai jai pasakys, jog jo priedermė būti medžiotoju, o jos - rūpintis šeimos židiniu.
Lenko nuomone, rusės ir ukrainietės ilgus metus auklėtos komunistinėje santvarkoje, kur viskas buvo sprendžiama už jas, jaučiasi nejaukiai, kai priverstos pačios spręsti. Todėl noriai priima tradicinį šeimos modelį ir nesuka sau galvos dėl lygybės šeimoje. Jos turi dar vieną svarbu bruožą - žino, kas yra skurdas, žino kaip gali būti blogai, todėl vertina tai, ką gali gauti sukurdamos šeimą su lenku.
Jacekas pateikia paprastą pavyzdį: “Lenkėms esu tik vidutiniokas. Rusėms netrukdo tai, kad važinėju paprastu “Opel”. Jos nesirauko, kai atvažiuoja pas mane ir mato, kad gyvenu blokiniame name, nesaugomame rajone. Jos sukuria atmosferą, kad jaustumeis lyg dvidešimtmetis. Jei moteris iš Rytų tave įsimyli, pasijunti lyg geriausias vyras pasaulyje.”
Anot Jaceko, bendraujant su merginomis iš Rytų sunku atsikratyti jausmo, kad esi joms lyg iš geresnio pasaulio ir geografiškai, ir kultūriškai, ir finansiškai, ir politiškai.
Tačiau yra išimčių. Rytuose žmonų ieškantys lenkai lanku lenkia Maskvą ir Peterburgą. Tai lyg atskiros valstybės. Šių miestų moterys kelia didesnius reikalavimus nei lenkės. Jos laukia tikrai turtingų vyrų, į lenkus net nežiūri. Juolab, kad žmonų ieškantys lenkai priklauso žemutiniam vidurinės klasės sluoksniui.
Jacekas tarp rusių ir ukrainiečių iš mažų miestelių turi paklausą. Varšuvoje jį jau aplankė trys moterys. Tačiau Šengeno zona kelia nemažai rūpesčių. Reikia išsiųsti pakvietimą, sumokėti už vizą, o moteriai atvažiavus ją įregistruoti ir įrodyti, kad sąskaitoje turi lėšų jai išlaikyti.
Kristianas juokauja, kad kol nenupliko, nėra kur skubėti. Nuolat susirašinėja su keliomis rusėmis, bet patirtis su lenkėmis verčia būti atsargiam. Jis nori įsitikinti, kad kuklumas, ištikimybė ir šeimyniškumas yra tikras, o ne suvaidintas. Ir, kad jos elgesys nepasikeis, atvažiavus į Lenkiją.
Dainininke, kompozitorė, aktorė ir rašytojo Januszo Glowackio gyvenimo draugė Olena Leonenko prisimena, kad kai ji atvyko į Lenkiją, galvojo apie meną, bet ne apie vedybas. Lenkija jai atrodė Vakarai, o Varšuva - Paryžius. – Ukrainiečių tradicijoje vyras - tai pirmas ir paskutinis vyras gyvenime. Vyras - ponas ir valdovas, iš esmės Dievas. Gali pagirti, gali nubausti, gali net ir užmušti. “Motina ją mokė, kad moteris name turi būti kaip žuvis - gražiai judėti, tylėti ir būti visuomet per žingsnį už vyro nugaros”, – sako O.Leonenko. Su ja pačia buvo kiek kitaip. Kijeve ji priklausė bohemai.
Pirmasis Natalijos ir Mareko susitikimas baigėsi po trijų savaičių. Kai mergina grižo į Odesą, jis pradėjo svarstyti, kiek jų santykiuose yra jausmų. Apie meilę kalbėjo tik kartą. Natalija jam pasakė, kad norėtų kartu su juo pasenti. Jis jos paklausė, ar dėl to, kad jį pamilo. Ji atsakė, kad jis jai patinka, nes yra linksmas, globėjiškas, išmano daugelį dalykų.
Marekas pagalvojo, kad irgi ją mėgsta. Ir nieko daugiau nenori. Jis, 45 metų verslininkas, per senas, kad tikėtų apie „pilve skraidančius drugelius“. Be to, ar grakšti, 33 metų inteligentiška blondinė, galėtų jį pamilti už jo pilvuką, sušukuotus ant plikės plaukus, ar už tai , kad moka šokti? Jei ji norės būti su juo dėl to, kad jis verslus, turi pinigų ir gali jai užtikrinti gražią buitį, šiek tiek geresniame pasaulyje nei jai žinomas, jis bus laimingas. Jis jai padovanos saugumo jausmą, ji jam - jaukius namus.
Kai Natalija išvyko į Ukrainą, Marekas pajuto ilgesį. Įprato žiūrėti į Nataliją valgant pusryčius. Rugsėjį Marekas skrenda į Odesą, kad susipažintų su Natalijos tėvais ir aptarti vestuvių. Marekas nori vesti Nataliją.
Jis jai nepasipiršo romantiškos vakarienės metu ir neįteikė žiedo. Tiesiog paklausė: „Gal susituokime?“. Tai praktiška, nes prašymą nuolatiniam gyvenimui Lenkijoje galima rašyti tik praėjus 2 metams po vedybų. Tam, kad gautum leidimą, reikia įrodyti, kad santuoka nėra fiktyvi.
Valdininkai užduoda aibę klausimų, patvirtinančių, kad sutuoktiniai žino vienas apie kitą viską: „Ką vyras mėgsta valgyti, kur name laikomi vaistai, ką žmona jums pirko gimtadieniui?
Marekas su Odesoje esančią Natalija kalbasi kasdien. Jie jau šiandien galėtų atsakyti į daugelį šių klausimų.