Jaukiame Šiuolaikinio meno centro kiemelyje kiekvieną savaitę nuo antradienio iki šeštadienio rinkosi kino mėgėjai. Tie, kurie turi kiek išlavintą skonį. Jų dėmesiui jau buvo pateikta 40 kino filmų, vienaip ar kitaip paveikiančių žiūrovą. Pravirkdančių, prajuokinančių, verčiančių susimąstyti, galbūt susinervinti, bet nei vieno nepaliekančių abejingo.
„Net ir vasarą, kai orai traukia į gamtą ar prie vandens, o ne į kino sales, žmonėms reikia filmų kaip kultūringo laisvalaikio praleidimo. Mūsų vasaros projektas puikiai suderino šiuos poreikius,“ – sakė kino teatro programos sudarytoja Andrė Jarutytė.
Dviejų aukštų namo dydžio ekrane du mėnesius liejosi ir pynėsi pačios įvairiausios, netikėčiausios istorijos, atkeliavusios iš šios ir iš kitos Atlanto vandenyno pusės. Vasaros kino meniu buvo įvairus. Savaitę pradėdavo temperamentingųjų ispanų filmai. Šio projekto organizatoriams bendradarbiaujant su Ispanijos Karalystės ambasada, žiūrovams buvo pristatyti reikšmingiausi ispanų kino režisierių darbai: nuo pirmojo ispanų filmo, kuris pelnė „Auksinę palmės šakelę“, Luiso Buñuelio „Viridiana“ iki šokiruojančio, Ispanijos kino vizitine kortele tapusio režisieriaus Pedro Almodovaro kūrybos.
Trečiadieniais kino mėgėjai galėdavo paskanauti prancūziška kino virtuve. Kiekvieną savaitę buvo pristatomas vienas filmas iš per šešis metus sukauptų Prancūzų kultūros centro organizuojamo festivalio „Žiemos ekranai“ lobynų. Tarp jų – žiuri prizą Kanų festivalyje laimėjęs „Persepolis“ ar šiemet geriausiu filmu publikos pripažinta muzikinė dokumentinė komedija „Benda Bilili!“.
„Kino po žvaigždėmis“ ketvirtadieniai dedikuoti amerikiečių režisieriui Woody Allenui. Jo filmų retrospektyvoje ne tik naujausieji, kaip ir šiandien pristatyta komedija „Vidurnaktis Paryžiuje“, bet ir tokie kino klasikos kūriniai kaip „Manhatanas“ ar „Hana ir seserys“.
O savaitgalio kino programa buvo įvairi. Kartais ji buvo skirta tiems, kurie trokšta tobulo romantiško pasimatymo. Arba tiems, kurie nespėjo pamatyti labiausiai žiūrovų pamėgtų kino teatro „Pasaka“ filmų. Ir jiems širdis neleido pabandyti susirasti vieną ar kitą filmą internete. Tarp šių kino perlų – „Oskarais“ apdovanoti Susanne Bier „Geresniame pasaulyje“ ir Tomo Hooperio itin jaudinanti juosta „Karaliaus kalba“.
Šiandien projekto organizatoriai pakvietė palydėti kino istorijų kupiną vasarą su šiemet pristatytu visuomenei 41 – uoju W. Alleno filmu „Vidurnaktis Paryžiuje“. Kaip visuomet šmaikščiai jis žmonėms pasakoja apie žmones. Ir prisipažįsta įsimylėjęs. O gi ką? Meile pertekusį miestą – Paryžių. Ši lyrinė komedija tapo Kanų festivalio favorite, joje be „Oskarus“ gavusių aktorių filmuojasi ir pirmoji Prancūzijos dama – Carla Bruni. Nenuostabu, kad režisierius lieka ištikimas savo stiliui. Juk tiems, kurie moka, iš savęs pasijuokti yra daug smagiau ir žiūrėti tokį filmą.
Savo juostoje režisierius žiūrovams pasakoja apie žmones, jų svajones ir troškimus, skirtumus ir panašumus, praeitį ir dabartį. Tuo pačiu tai tarsi ir kelione per pačias gražiausias Paryžiaus vietas, kurios gali užkerėti nebuvusius ir suspausti širdį su tuo miestu jau susipažinusiems. Tai kelionė per žymiausių XX a. pirmosios pusės Paryžiuje gyvenusių menininkų istorijas. Kompozitorius Cole Porteris, rašytojas Ernestas Hemingvėjus, dailininkas Pablas Pikasas, siurrealistas Salvadoras Dali – su visais šiais genijais supažindinti pasiruošęs yra W. Allenas.
Jei jūs vis nerasdavote laiko apsilankyti kine po atviru dangumi, tam padaryti dar turėsite dvi progas. Penktadienį ir šeštadienį jūsų lauks Massio Tadjedino juosta „Paskutinė naktis“ ir Fransua Ozono „Potiche. Žmonos maištas“.
O šiąnakt po žvaigždėmis, net žiūrint amerikiečių režisieriaus filmą, kvepėjo prancūziška trečiadienių romantika. Kaip pridera Paryžiui, gertas vynas, šokta iki pasiutimo, o paskui žiūrėta į dangų, skaičiuojant krintančias žvaigždes.