Nedaug Lietuvoje rastume stipriosios lyties atstovų, kuriems
galima būtų klijuoti nenusakomo amžiaus jaunuolio etiketę.
Vilnietis drabužių dizaineris, poetas, kulinaras A.Pogrebnojus - vienas
jų. Glotniai nuskusta galva, ant nosies patupdyti akiniai apvaliais
rėmais, žaismingi margi marškiniai, nerūpestingai užmaukšlinta languota
kepurė, švytinčios akys ir šypsena, lyg pasiskolinta iš vaiko, tikinčio
stebuklais.
Keturis mėnesius ekstravagantiškas vyras gyvena tarp žemės ir dangaus.
Nors kalendorinė vasara baigiasi, tačiau jo širdyje visu galingumu
skleidžiasi pavasaris.
Po skyrybų likusios sielos žaizdos išgijo. Aleksandras išsijuosęs kasa
naujus savo asmeninės laimės pamatus. Ekscentriško, neretai kategoriško
dizainerio jausmus užkariavo užsienio podiumus išbandžiusi manekenė
M.Račiūnaitė.
Dar prieš pusmetį ši mergina buvo dizainerių A.Pogrebnojaus
ir Vidos Simanavičiūtės tandemo naujos kolekcijos modelis. Gegužės
pradžioje manekenė ir dizaineris netikėtai susitiko viename klube,
pašoko ir vienas kitu susižavėjo.
Po kelių dienų kūrėjas ir jo mūza išvyko pailsėti į Nidą. Jiems
grįžtant į Vilnių Aleksandras pajuto, kad širdis daužosi lyg pašėlusi
ir kad jis nenori skirtis su jį pakerėjusia mergina.
„Galvoje sukosi tik viena mintis: „Kaip pasakyti, kad ji važiuotų pas
mane gyventi?“ Pradėjau kažką malti, ji - irgi panašiai. Tai tęsėsi,
kol draugas, kuris mus vežė, pasakė: „Žinot ką, išlipkite ir
išsiaiškinkite. Išlipome kažkur Šeškinės rajone ir ten išsiaiškinome“,
- atvirai pasakojo vyras.
Monika, kuri irgi jau buvo pametusi galvą dėl Aleksandro, sutiko
išbandyti likimo siunčiamus pokyčius. Ji susirinko iš tetos, pas kurią
gyveno, daiktus ir įsikūrė mylimojo bute. Iki šiol jie džiaugiasi
vienas kitu ir tiki, kad taip bus ilgai.
Aleksandras neatmetė galimybės, kad vieną dieną vėl pasiryš vesti.
Sakoma, kad į nepažįstamus vandenis baisu bristi tik pirmą kartą.
Po to gyvenimas stiprias asmenybes užgrūdina ir įkvepia drąsiau irtis į
priekį.
Kalbėdamasi su Aleksandru pastebėjau, kad pasikeitė jo laikysena ir
elgesys. Tai - ramybė ir vidinis švytėjimas. Jo balso tembras tapo
švelnesnis, mintys lengvesnės ir ne tokios kategoriškos.
Dizaineris subtiliai jaučia grožio, stiliaus, moteriškumo tonus ir
pustonius. Remdamasis gyvenimiška patirtimi jis yra
sukūręs savo filosofiją apie moteris.
„Moterys skirtingos, negražu būtų jas dėlioti į lentynas, vertinti pagal
išvaizdą, talentą, protinius gebėjimus ar gerumą.
Pastebėjau, kad dažniausiai partneriai yra iš to paties molio nulipdyti
- žmonės antrąją pusę renkasi pagal jiems svarbius interesus, smegenų
dydį ir estetinį skonį“, - kalbėjo Aleksandras.
- Vis dėlto kuri lytis pranašesnė? - provokavau plačiai
besišypsantį ir žydromis akimis nekaltai mirksintį Aleksandrą.
- O kuri žuvis geresnė - lašiša ar ungurys?
Lietuvės moterys yra protingesnės, intelektualesnės ir mažiau
kompleksuotos nei vyrai. Retas vyras Lietuvoje įdomus. Todėl nemažai
moterų laimės ieško užsienyje. Jas ten labiau vertina.
Žinoma, daugelis užsieniečių tik iš pradžių atrodo žavūs. Vėliau jie
virsta kampuotais, nedėmesingais „diedais“. Su lietuviu moteriai
paprasčiau - žinai, ko iš jo tikėtis.
- Kas jums yra tikras moteriškumas ir vyriškumas?
- Mūsų šalyje manoma, kad tikras vyras yra krepšininkas Linas Kleiza.
Pagal lietuvių mentalitetą Linas būtų geriausias vyriškumo pavyzdys.
Jis gražus, daug uždirba, skaidrus, bet kartu ir velnių priėdęs, moka
pakalbėti, gali susimušti bare, gali iškrėsti kvailystę, yra nenuobodus.
Toks vyras gali patikti ir intelektualiai moteriai, ir melžėjai.
Rasti moterį, kuri Lietuvoje galėtų būti moteriškumo pavyzdys, sunku.
Ta, kuri patinka vienam, kitą gali atbaidyti.
- Kokia turi būti moteris, kad išvydęs ją gatvėje atsisuktumėte?
- Žavi. Kreipiu dėmesį į visumą, bet pirmiausia pastebiu veidą. Juk
iš pirmo žvilgsnio moters protinių gebėjimų ir vidinio pasaulio
neatskleisi - reikia pabendrauti.
- Nuo kokių dailiosios lyties atstovių norisi bėgti pasipusčius padus?
- Man nesinori nuo moterų bėgti. Vakarėliuose manęs neatakuoja įkyrios
ar vulgarios gerbėjos. Sunku mane įvaryti į kampą žinant nelengvą būdą.
Nebendrauju su moterimis, kurios man nepatinka. O ir ką joms su manimi
veikti? Aš gi nesu stilistas Mantas Petruškevičius.
Su manimi neįmanoma tuščiai pakalbėti. Tai mane nervina, o ir tokiai
įkyruolei galiu pasakyti ką nors negražaus.
- Kas labiausiai stebina bendraujant su moterimis?
- Moterys yra nepasotinamos komplimentų mėgėjos. Geri darbai ir gražūs
žodžiai į jas suteka kaip į tuščią šulinį. Stebina - kad ir kiek
sakytum moteriai švelnių žodžių, visada bus mažai.
Visada maniau, kad jei moteris yra su manimi, tai ji yra svarbi ir
graži. Todėl anksčiau retai sakydavau komplimentus, dabar - dažniau.
Žinau, kad laiku nepagyrus, laiku neparodžius dėmesio ar švelnumo jai
gali sugesti nuotaika. Moterys - nuotaikų įkaitės.
Taip pat stebina, kiek daug džiaugsmo moterims suteikia pirkinys ar
dovana. Kaip gali nuotaiką pakelti nauja suknelė? Sunkiai tai suvokiu.
Moters laimės pojūtis priklauso nuo smulkmenų.
- Ar neerzina, kad moteris ištinka apsipirkimo karštligė, be to, jos dažnai skundžiasi, kad neturi kuo apsirengti?
- Ir Monika dažnai sako, kad neturi kuo apsirengti. Bet jos ilgas
stoviniavimas prie spintos neišmuša manęs iš pusiausvyros. Tapau
kantrus.
- Su kokiomis moteriškomis savybėmis niekada negalėtumėte susitaikyti?
- Tik su viena: nemėgstu melo. Mano šeimoje yra nemažai profesionalių
melagių. Todėl man įtikinamai pameluoti neįmanoma. Aš viską
atskleidžiu.
Kai draugė ar koks bičiulis sumano pameluoti, tai prilygsta bandymui
žaisti krepšinį su NBA žaidėju. Geriau ko nors nesakyti, bet nemeluoti.
- O jūs moterims visada sakote tiesą?
- Stengiuosi. Kartais ko nors nepasakau, bet tyčia nemeluoju.
Būna, kad ką nors pažadu ir neištesiu, bet šiaip stengiuosi laikytis
duoto žodžio.
- O kaip dėl neištikimybės? Ar galėtumėte tai atleisti mylimam žmogui?
- Viską galima atleisti. Bet paprastai neištikimybė po kurio laiko
turi tendenciją kartotis, o išgyvenimai ir pasekmės būna dar skaudesni.
Todėl teoriškai galiu sakyti, kad viską atleisčiau, bet nežinau, kaip
pasielgčiau, jei su neištikimybe susidurčiau iš tikrųjų.
- Ar dėl meilės esate daug krėtęs išdaigų?
- Pakankamai daug, bet nekrėčiau blogų, skaudinančių. Netikiu
žmonėmis, kurie tikina, kad išgyvendami stiprius jausmus nesielgė
beprotiškai, nes tada tai buvo ne meilė.
Man nėra gėda prisiminti savo beprotiškų poelgių. Gal tik kai kurie
jų dabar atrodo juokingi.
- Pernai gruodį kino ekrane įsižiebė didelis užrašas - meilės prisipažinimas, skirtas tuometei jūsų žmonai Salomėjai. Rašėte, kad negali be jos gyventi. Tai buvo originalus ir nuoširdus jausmų išpažinimas.
- Užrašas buvo gražus. Ir davė rezultatą. Jei po tokio smarkaus mosto
žmogus pas tave negrįžta, vadinasi, viskas tarp jūsų baigta ir nereikia
daugiau eikvoti energijos.
- Ar sunkiai ištrūkstate iš meilės kančių?
- Reikia laiko. Negaliu suprasti, kaip žmogus, vieną dieną
prisiekiantis, kad tave myli, kitą dieną gali pulti naujam partneriui
ant kaklo.
Tarp vienų santykių pabaigos ir naujų pradžios turi būti
pertrauka.
Nebuvo taip, kad vos su Salomėja išsiskyriau, po akimirkos mano gyvenime
atsirado kita moteris. Man reikėjo pusės metų atsigauti. Per tą laiką
mąstai, analizuoji. Galiausiai susitaikai su tuo, kas įvyko.
Tačiau kad ir koks išmintingas būtum, santuokinės pamokos neišmoksi.
Negalima garantuoti, kad kartą išsiskyręs ir padaręs išvadas kitoje
santuokoje laimingai gyvensi iki senatvės.
- Iš jūsų istorijos galima pamanyti, kad vedybos atšaldo meilę?
- Taip gali atrodyti, bet nebūtinai taip yra. Ilgai buvau vienas,
neskubėjau įsipareigoti, vedžiau sulaukęs keturiasdešimties. Ir tikrai
nemaniau, kad išsiskirsiu. Tikiuosi, kad kitos vestuvės bus
paskutinės.
Mano skyrybų istorija dabar neatrodo tragiška. Bažnyčioje nesituokėme.
Nesu praktikuojantis katalikas. Netikiu kunigais. Bet Dievą tikiu.
Ir jei mano antroji pusė norės tuoktis bažnyčioje, nesispardysiu.
- Ko pasimokėte iš ankstesnių santykių? Gal atsargiau rinkotės draugę?
- Nieko nepasimokiau. Jausmams negalima pritaikyti jokių taisyklių.
Be to, nesirenku moters kaip kepsnio. Nereikia turėti iliuzijų, kad
vyrai renkasi.
Jei moteriai tu nerūpėsi, gali kokį nori kadrilį šokti, ji niekada su
tavimi nebus. Jei žmogus tavęs nemyli, dėmesys tik nervins.
Kartais moteris išsirenka vyrą pagal išvaizdą ir tik po kurio laiko
pamato, kad gyvena su drakonu.
Visos gyvenimo kelyje sutiktos moterys vienaip ar kitaip formavo mano
asmenybę. Jų dėka tapau mažiau kategoriškas, sėslesnis, sumažėjo
žalingų įpročių. Kai artimai bendrauji su moterimi, negali blaškytis po
miestą kaip patrakęs. Natūraliai nurimsti.
- Ar su jumis sunku gyventi?
- Nesu didelis džiaugsmas. Bet su visais vyrais sunku gyventi.
- Gal jūs moteriai esate pernelyg reiklus?
- Nežinau. Kai vienas gyvenau, sugebėjau su savimi rasti bendrą kalbą,
bet nebuvo linksma. Geriau gyventi su mylima moterimi negu vienam.
- Kaip judu su Monika dalijatės buities darbus?
- Namuose niekas už nieką tiesiogiai nėra atsakingas. Kas turi laiko
ir noro, tas tuo metu ir ruošia maistą. Monika - nebloga kulinarė.
Kadangi Italijoje praleido nemažai laiko, dažniausiai ruošia ką nors iš
Viduržemio jūros regiono virtuvės. Monika kepa skanias picas.
Būstą tvarkome kartu arba tas, kuris mažiau pavargęs. Kartais į namus
ateina namų tvarkytoja.
- Vadinasi, jūs iš moters nereikalaujate būti namų šeimininke?
- Ne, tai - atgyvena. Šiuolaikinės moterys matė, kaip jų mamos vergavo
savo vyrams, todėl savo šeimose to nebenori patirti.
- Ar judu su Monika vienija bendri pomėgiai?
- Turime ir bendrų, ir skirtingų pomėgių. Pavyzdžiui, aš savo draugės
neverčiu žiūrėti futbolo rungtynių, nes jai tai nepatinka.
- Bet gal jums būtų smagu, jeigu ji atsisėstų šalia ir kartu pažiūrėtumėte rungtynes?
- Man būtų nesmagu, jei ji bandytų apsimesti.
- Daugelis moterų sako norinčios šalia mylimojo jaustis saugiai. Ar šalia jūsų saugu?
- Saugu, bet gal nelabai stabilu. Manau, kad tikro saugumo niekas
negali suteikti. Kad būtų ramu ir patikima, reikia draugais su mylimu
žmogumi būti.
Reikia vienam prie kito prisiderinti, jausti nuotaikas, kilus įtampai
neaštrinti situacijos. Žinoma, ne visada tai pavyksta.
- Ar esate sėslus žmogus?
- Einu į tas pačias kavines, valgau įprastą maistą. Mažai
eksperimentuoju. Ypač su žmonėmis.
- Kaip judu su Monika sprendžiate konfliktus?
- Jei susipykstame dėl kokių nors smulkmenų, akimirksniu susitaikome.
Pykstame kokią minutę, o po to juokiamės iš to.
- Kaip vienas kitą nustebinate?
- Nesu stebukladarys ir negaliu kiekvienos dienos paversti švente.
Būna ir nuobodžių akimirkų, kai nesinori rankos pajudinti. Bet vienas
kitam stengiamės daryti malonias staigmenas.
Kai pastarąjį kartą nuvykau į Italiją pas Moniką, ji pagal kontraktą dar
mėnesį turėjo ten dirbti manekene. Bet darbdaviams ji pasakė, kad
viskas nusibodo, Italija nepatinka ir kad keis agentūrą. Tokį žingsnį
ji žengė ir dėl manęs, ir dėl savęs. Iškart po to išvykome į Šveicariją
pas draugus, pailsėjome prie ežero. Po trijų dienų kartu grįžome į
Vilnių.
- Ar ji dar vyks kur nors į užsienį padirbėti? Ar nebaisu išleisti gražios merginos ilgesniam laikui iš savo akiračio?
- Taip, kažkur važiuos. Jos gyvenimas neprognozuojamas. Geografija
plati. Kur yra darbų, ten ir vyksta.
Bet nieko baisaus - išvyks ne pusmečiui, o tik kokiai savaitei. Aš tuo
metu nuvyksiu į žvejybą.
- Ar moteriai daug reikia, kad jaustųsi laiminga?
- Daug. Tačiau nelygu, kokiai moteriai. Tačiau vien dėmesio ir žodžių
neužtenka. Kas iš to dėmesio, jei vyras negalės jos nusivežti į
Paryžių.
Moteriai, kaip ir vyrui, svarbu realizuoti save. Jeigu moteris turi
mėgstamos veiklos, ji pasitikės savimi, jausis saugi ir laiminga.
Baisiausia, kai moteris susitapatina su savo vyru. Jei skiriamasi,
ji lieka nesavarankiška ir vieniša.
- Kaip judu su drauge tvarkote finansus?
- Chaotiškai - kas turi pinigų, tas ir moka. Paprastai vyras turi
daugiau už moterį. Bet mano biudžetas nestabilus.
- Ar jums svarbu, kad moteris būtų ne tik graži, bet ir protinga?
- Žinoma, svarbu. Monika dar gana jauna, bet iš prigimties protinga -
susidūrusi su problemomis neišsigąsta ir dažniausiai randa teisingiausią
sprendimo būdą.
Nors ji už mane jaunesnė dvidešimčia metų, bet to nejaučiu. Tad arba ji
tokia protinga kaip aš, arba aš toks jaunatviškas kaip ji.
- Kuo labiausiai Monika jus sužavėjo?
- Sunku pasakyti, kodėl likimas mus suvedė. Mane žavi visos Monikos
savybės. Tos pačios savybės mane dažnai ir nervina. Bet niekada savęs
neklausinėju, kodėl patinka žmogus, su kuriuo esu. Meilės negalima
paaiškinti.
Meilė pasižymi ir manija, ir beprotybe. Bet koks stiprus
jausmas susijęs su gaivalu.
Monika stebina tuo, kad supranta ir jaučia tokius dalykus, ko kiti
bendraudami su manimi nesuprasdavo. Jai drąsiai galiu pasakyti tai, ko
kitiems nenorėdavau sakyti. Monika mane priima tokį, koks esu.
- Ar daug romantikos ir lyrizmo lydi jūsų bendravimą?
- Kai viskas ramu, kai artimas žmogus yra šalia, lyrizmo nebūna daug.
Lyrika atsiranda, kai išsiskiri. Genialiausi meno kūriniai atsirado
iš meilės kančios ir ilgesio.
- Ar kuriate meilės eiles?
- Parašiau keletą eilėraščių, kai Monika buvo išvykusi į Italiją. Iš
ilgesio. Kai žmogus yra šalia, himnus jam turėtum giedoti. Kadangi
iš manęs dainininkas silpnas, tad nedainuoju.
- Ar galėtumėte pasakyti, kad Monika yra jūsų gyvenimo moteris, galinti tapti žmona, vaikų motina?
- Žinoma, taip. Jei gyveni su žmogumi ir taip negali pasakyti, tad
kokio velnio tu su juo gyveni? Negalėčiau vienoje erdvėje įsikurti su
žmogumi, su kuriuo neplanuočiau rimtų santykių.
- Esate mados ir stiliaus atstovas. Ar patarinėjate draugei, kaip rengtis?
- Galiu pasiūlyti, bet galutinį sprendimą ji pati priima. Monikai
tinka daug kas. Dabar ji tapo mūsų su Vida kurtų kolekcijų „vitrina“.
Jeigu Monika bendrautų su žveju - turėtų daug žuvų, jas valgytų nuo
ryto iki vakaro. Greičiausiai tas žuvis jai reikėtų ir valyti. Jai
pasisekė, kad susiejo gyvenimą su dizaineriu, o ne su žveju. Žvejys jai
greitai nusibostų.
Ir man pasisekė, kad draugauju su Monika. Jos vietoje gal ir nelabai
daug kas norėtų būti, bet mano vietoje - tikrai daug kas. Nors nesu
nei milijonierius, nei aristokratas.
Daugelis vyrų mano, kad jei nupirks merginai butą ar automobilį, ji
amžinai bus su juo. Bet taip nėra. O jei taip ir būna, tos moters
poreikiai tik didės. Vyrai patys užsiaugina barakudas.
- Ar pats esate susidūręs su barakudomis?
- Aš joms esu nevalgoma žuvis. Be to, į mane dantis galima nusilaužti.
- Ar dėl meilės galite daug paaukoti?
- Žodžiais galiu pasakyti, kad daug, bet nežinau, kokios aukos gali
reikėti. Žinoma, jei mylima moteris susirgtų, jai turėčiau padėti,
slaugyti, saugoti. Gyvenimas nėra nuolatinė šventė.
Tikiu, kad galiu daug padaryti dėl artimo žmogaus. Nes jei
pripažinčiau, kad negaliu, tuomet būčiau menkysta.
Monika svajoja apie santuoką ir vaikus
„Svetur man labai gerai sekėsi. Bet visada ilgėjausi Lietuvos“, -
tikino manekenė Monika Račiūnaitė (22 m.). Dabar ji kaip niekada
anksčiau po fotosesijų ar mados kolekcijų pristatymų užsienyje skuba
grįžti į gimtinę - juk čia jai meilės eilėraščius kuria A.Pogrebnojus.
- Papasakokite apie save. Iš kur esate kilusi? Kaip prasidėjo jūsų, kaip modelio, karjera?
- Kai žmonės manęs klausia, iš kur esu, atsakau, kad iš visur. Pasaulį
išvydau mažame Dzūkijos mieste - Varėnoje. Nuo ten ir prasidėjo mano
klajonės po Lietuvą, o vėliau - po pasaulį.
Apie modelio karjerą niekada nesvajojau. Atsimenu, vaikystėje
labiausiai nemėgau fotografuotis.
Į madų sūkurį įsiliejau, kai vidurinėje mokykloje mane pastebėjo vienos
modelių agentūros atstovė.
Po poros mėnesių atsidūriau Niujorke, vėliau išnaršiau Aziją, dirbau
Paryžiuje, Barselonoje ir dar daugybėje vietų, kol galiausiai keleriems
metams nutūpiau Milane.
Šiuo metu esu Vilniuje. Lietuvoje dirbu su „Image Group“ modelių
agentūra, o svetur turiu daugybę kitų.
Mano gyvenimas kupinas spalvų ir netikėtumų. Žaviuosi juo.
- Ar tikite meile iš pirmo žvilgsnio?
- Manau, kad iš pradžių būna susižavėjimas, o meilė ateina su laiku.
- Kokios vyrų savybės jus labiausiai žavi? Ar esate romantiška? Koks vyras turi būti šalia, kad jaustumėtės saugi ir laiminga?
- Kad jausčiausi saugi ir laiminga, šalia manęs turi būti būtent man
skirtas vyras. Su Aleksandru mums romantikos netrūksta.
- Kuo jus sužavėjo Aleksandras? Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
- Jokiu būdu tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Kai jį išvydau pirmą
kartą, net nepamaniau, kad ateityje galime būti artimi.
Draugauti pradėjome praėjus pusmečiui nuo pažinties pradžios ir tai
įvyko visai netikėtai. Aleksandras mane sužavėjo savo išskirtinumu.
Tuo metu abu išgyvenome nelengvą periodą, viskas apsivertė aukštyn
kojomis, mums netikėtai atsivėrė naujas gyvenimo etapas. Esame be galo
laimingi.
- Ar esate šeimyniška?
- Esu šeimyniška. Galėčiau viską atiduoti dėl savo šeimos gerovės.
Juk šeima - svarbiausia žmogaus gyvenime. Italijoje man patiko tai,
kad ten šeimos yra vieningos. Lietuvoje žmonės mažiau vertina šeimą.
Todėl čia žmonės yra labiau linkę į depresiją, neigiamas mintis, nes
nėra artimo ryšio ir vieningumo su šeimos nariais.
Meilei reikia rūpesčio ir pastangų, taip kaip ir prižiūrint gėles. Juk
dėl meilės ir gyvename.
- Gal jau pasvajojate apie santuoką, vaikus?
- Apie santuoką ir vaikus galvojame su didžiausiu džiaugsmu ir meile!
- Ar meilei netrukdo rutina, buitis?
- Pas mus jokios rutinos nėra. Esame aktyvūs, daug keliaujame,
nesėdime vietoje.
- Kaip palepinate savo širdies draugą?
- Aš jam leidžiu žiūrėti į save - tuo ir lepinu.
- Koks jūsų mėgstamas drabužių stilius? Ar dažnai kreipiatės patarimo į savo draugą dėl aprangos, įvaizdžio?
- Man labai patinka Aleksandro kuriami drabužiai, stilius. Tačiau aš
turiu ir savo stilių. Manau, kad visai neblogą, bent taip Aleksandras
sako. Įsiklausau į jo patarimus, bet priimu savo sprendimą.
- Ko niekada neatleistumėte net mylimam vyrui?
- Kai myli žmogų, gali jam viską atleisti ir su meile jį paleisti
linkėdama sėkmės.
- Aleksandras jums rašo eiles. Kuris eilėraštis labiausiai paglostė širdį?
- Aš perskaičiau visą jo eilėraščių knygą. Nors kai kurie jų atrodo
visai paprasti, bet juose slypi stebuklinga energija. Man labai
patinka.
- Kokių dar troškimų turite?
- Turiu apie pusę milijono norų. Kai kurios svajonės yra labai didelės.
Bet neišduosiu. Aš jomis tikiu ir žinau, kad išsipildys, kai tam bus
laikas. Patys pamatysite!