„Savo mintis kartais įsirašau į MP3 grotuvą. Ten - tai, ką bijau
pamiršti. Tačiau tai vadinu darbu.
Neseniai į galvą atėjo mintis, kad antroji pusė turi atskleisti žmogų, o
ne užgožti. Tokias mintis galiu ir užsirašyti, tačiau to nevadinu
dienoraščiu“, - rašė dienoraštyje garsi atlikėja.
Ištrauka iš E.Sašenko dienoraščio:
„Dabar esu dar ir šokėja. Dainuoju, ruošiu vaidmenį
Kauno muzikinio teatro spektakliui „Aida“.
Kartais atrodo, kad nebeturiu jėgų. O kartais pradžiugina paprasčiausia
graži diena ar gardus pieno kokteilis.
Iš tiesų, matyt, jau šiek tiek pavargau. Tačiau vis tiek prisiimu naujų
darbų. Didžiausia mano bėda - nemoku pasakyti „ne“. Gal laikas
sustoti, atsikvėpti?
Vis dėlto labai džiaugiuosi, kad ryžausi dalyvauti TV3 šokių projekte.
Ten man smagu. Ten - naujos mintys, idėjos, potyriai ir iššūkiai.
Šokti sutikau dėl kelių priežasčių. Pirma ir juokingiausia - norėjau
sulieknėti ir nemačiau kitų galimybių. Ir sportavau, ir laikiausi dietų
- man nepadėjo niekas.
Jau dabar daug repetuojame, kartais vos pastoviu ant kojų iš nuovargio,
tačiau nekrinta nė vienas kilogramas. Gaila. Noriu rezultato. Pykstu
dėl to.
Kita priežastis - noriu dainuoti miuzikluose. Ten reikia ir šokti. Šis
projektas - puiki proga per pusmetį išmokti šokti. Žinau, kad pati
neprisiversiu, nerasiu laiko, o čia neturėsiu kur trauktis. Išmoksiu
per prievartą.
Be to, visą gyvenimą darau tą patį - dainuoju. Kartą atsisėdau ir
supratau, kad neturiu pomėgio. Reikėjo ką nors keisti. Šokdama
pasijusiu moterimi, pajudėsiu.
Dabar kartais atrodo, kad esu ne moteris, o robotas, darbinis arklys.
Esu valdinga, man viskas turi būti puikiai, maksimaliai gerai.
Todėl natūraliai ateina poreikis nuo visko pailsėti, rasti ir turėti
ką nors, kas miela širdžiai. Vis kartoju sau: tuoj, jau, dar truputį
- ir gal pasijusiu žmogumi.
Ko man trūksta, kad iškėlusi rankas į viršų klykčiau, kokia esu
laiminga? Neįsivaizduoju.
Dabar esu sutrikusi. Susimąsčiusi. To, ko noriu, negaunu. Nebežinau,
ką daryti toliau. Kalbėjau su atlikėjais, kurie anksčiau dalyvavo„Eurovizijoje“. Visi jautėsi panašiai.
Per dvi savaites ten gauni tiek, kiek kiti galbūt negauna per visą
gyvenimą. Aš noriu dar. Noriu važiuoti į užsienį. Noriu koncertų,
miuziklų, savo dainų, pilnų salių žmonių. Tik tiek. Žinau, kad jei
belsi, tau bus atidaryta, tačiau viskam reikia laiko.
Man - jau 24 metai. Tuoj pasensiu ir būsiu niekam nereikalinga. Kai
padainuosiu miuzikle Brodvėjuje, tada klyksiu, kad esu laiminga. Labai
noriu šokti, vaidinti.
Kita vertus, esu laiminga, nes man sekasi. Tik pati apsunkinu sau
gyvenimą.
Turiu ir dar vieną svajonę - labai noriu turėti savo muzikinį teatrą.
Apie šeimą dar negalvoju. Bet savo žmogaus šalia jau norėčiau. Kartais
jaučiuosi labai vieniša. Baisiausia, liūdniausia yra vienai grįžti į
namus, kur niekas nelaukia.
Net kol kas neradau to žmogaus. Išsirenku bjaurius vyrus. Savimylas.
Man svarbiausia, kad vyro akys būtų įžūlios. Jis turėtų būti žiauriai
įsimylėjęs mano darbą, kitu atveju santykiai neįmanomi. Geras,
rūpestingas, protingas. Tik tiek man reikia.
Nesulaukiu vaikinų dėmesio. Arba esu tiek paskendusi savo reikaluose,
kad jo nepastebiu. Labai seniai jau net sau esu ištarusi: „O, šitas
vyras man tikrai patinka.“
Retai ištariu šią frazę. Galiausiai meilė pereina į ramybę, lieka tik
šiek tiek gailesčio.
Kita vertus, matyt, tie sutiktieji - tiesiog ne tie. Užtat ir
sugalvojau tą posakį, kad antroji pusė turi tave papildyti, bet ne
užgožti.“