Nenuoramos bėgiko variklis - ne vienas (nuotraukos)

Sumanymą įveikti po 42,195 km distanciją skirtinguose pasaulio kraštuose jis vadina iššūkiu, kuris dar labiau nuspalvins gyvenimą.

Šio aistringo keliautojo kasdienybė, rodos, ir taip marga. Autostopu, pėsčiomis bei kitais būdais jis jau išmaišė trečdalį pasaulio.

Prieš keletą metų savo 162 dienų kelionę po juodąjį žemyną Dainius aprašė knygoje „Atgal į Afriką“, o šiemet savo patirtį sudėjo į knygą „Filipinai. Ugnies žiedo kerai“.

Iš Šilutės kilęs klajoklis Šri Lankoje ir Filipinuose dirba kelionių vadovu, todėl ten grįžta po keletą kartų per sezoną.

„Kelionėse man svarbu turėti tikslą, kurio galėčiau siekti. Paprastas valkatavimas jau nebeįdomus.

Dabar mano galvoje Japonija, kurią visą gyvenimą norėjau pamatyti“, - mintimis dalijosi šiemet jau tuziną skirtingų valstybių aplankęs Dainius.

Per artimiausius metus keliautojas planuoja dalyvauti Azijos, Okeanijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos maratonuose, o viską vainikuos gegužės mėnesį Teksase (JAV) vyksiančios išgyvenimo varžybos „Iron Man“. Ten jam reikės 3,8 km plaukti, 182 km važiuoti dviračiu ir po viso to bėgti klasikinio maratono distanciją.

Šioms geležinės ištvermės reikalaujančioms varžyboms Dainius ketina kruopščiai ruoštis. Tad Vilniaus maratonas aštuntą kartą šią distanciją bėgsiančiam Dainiui bus puikus jėgų išbandymas.

- Pirmąjį maratoną bėgote Krokuvoje. Ko gero, jis labiausiai įsirėžė į atmintį? - likus porai dienų iki tarptautinio Vilniaus maratono pasiteiravau D.Kinderio.

- Jam ilgai ir atkakliai ruošiausi gyvendamas Škotijoje. Po sunkios darbo dienos rasdavau jėgų treniruotis vaizdinguose Aberdyno slėniuose.

Pirmasis išbandymas buvo nepakartojamas, nors iš pradžių ir perdegiau. Nubėgęs pusę distancijos atsidūriau greitosios pagalbos automobilyje - pėdos buvo siaubingai nutrintos.

Tuomet pamačiau bėgiką viena koja, močiutę, ant kurios marškinėlių buvo užrašas „Man 80 metų, bėgu savo 70-ą maratoną“. Pasidarė gėda, grįžo jėgos.

Paskutinė atkarpa buvo sunki, bet dalyviai vieni kitus labai palaikė. Likus iki finišo 300 metrų pamačiau tolumoje juodaodį ir panorau jį aplenkti. Nežinau, iš kur atsirado jėgų, bet tokiu greičiu bėgdavau sprinto distancijas.

- Bėgdamas galvoji apie paprastus malonumus - maistą, gaivinamuosius gėrimus, bet atbėgęs sunkiai gali jais pasimėgauti - organizmas būna išsekęs ir nieko nebenori.

Geriausiai atsipalaiduoju bendraudamas su tose pačiose varžybose dalyvavusiais bėgikais. Vieni kitus tikrai gerai suprantame.

- Aprašydamas Ruandos maratoną nevengėte ironijos. Afrikiečiai - vieni greičiausių pasaulio bėgikų. Ar tuo įsitikinote?

- Neabejotinai. Kigalio maratone juoką keitė pyktis ir atvirkščiai. Greičiausi bėgikai nunešdavo viską, kas būdavo padėta ant maitinimo stalelių - vandenį, bananus, drėgnas kempines.

Be vandens tokiame karštyje ir dar bėgant ilgomis įkalnėmis sunku ištverti, bet matant vietinius bėgant be batų ar su kostiuminėmis kelnėmis užsidegimas tik didėjo.

Afrikiečiai yra iš prigimties fantastiški stajeriai ir daugeliui jų bėgimas yra bilietas į šlovę bei gerovę.

- Bėgimas skirtingų žemynų maratonuose - daugiau ištvermės išbandymas. O kuriame krašte bėgti jums būtų įdomiausia?

- Antarktidoje. Taip, maratonai vyksta ir ten. Antarktidos maratonas būtų visos šios piramidės viršūnė.

Lengva maratonams ruoštis, kai gyveni sėsliai, o aš keliaudamas susiduriu su sunkumais - prarandu daug jėgų judėdamas, bet reikia prisiversti nuolatos treniruotis. Vis dėlto dažnai keisti treniruočių aplinką man yra didelis emocinis postūmis.

- Svajojau. Tačiau domėjimasis įvairiais dalykais neleido man siekti vieno tikslo. O bėgioti visada patiko. Tik augdamas kaime neturėjau nei geresnių sąlygų treniruotis, nei galimybės dalyvauti varžybose.

Kartą pamačiau laikraštyje skelbimą apie bėgimą iš Ventės į Kintus. Man tada buvo 14 metų. Važiuodamas nežinojau, ko tikėtis, nebuvau girdėjęs apie jokią taktiką ar strategiją. Tiesiog bėgau kiek galėjau ir visus palikau už nugaros.

- Rodos, jūsų gyvenimas sukasi aplink tris dalykus - sportą, kūrybą ir keliones.

- Tai nesunkiai suderinama. Keliaudamas mėgstu stebėti ir viską aprašyti, taip pat dalyvauti varžybose ir treniruotis neįprastose vietose.

Taip atsirado kelionių žurnalistika ir įdomūs iššūkiai, kaip kad maratonas kiekviename žemyne.

- Tas pats pasakytina apie bėgimą ar rašymą - jeigu nematyčiau tikslo, prasmės, nebūtų ir motyvacijos. Kol kas to pakaks kokiems keliems dešimtmečiams.

- Socialiniuose tinkluose jus vadina įkvėpėju, pavyzdžiu, netgi esate išrinktas „Lietuvos Magelanu“. Gal kartais fizinės ištvermės pasipildote gerdamas kiaulės kraują?

- Kraujo negeriu, nes esu vegetaras. Galiu ilgai kentėti - sunkios ir daug jėgų pareikalavusios kelionės išugdė valią.

Į priekį veda paprasti gyvenimo džiaugsmai, mintis, kad galiu daug daugiau nei pats įsivaizduoju ir kad ribų tikrai nėra.

- Planuoju, kur keliausiu, kur bėgsiu ir ką rašysi.