Operos solistai sukasi tarsi vijurkai – nors šią vasarą turėjo daug koncertų, spėjo ir namą perdažyti, ir gėlynus prižiūrėti, daržovių priauginti, šešiamete dukterimi Barbora pasirūpinti.
„Kai labai nori, gali turėti viską, apie ką svajoji”, – sutartinai tvirtino sutuoktiniai.
Iš Marijampolės kilęs Edmundas ir šiaulietė Kristina užaugo daugiabučiuose blokiniuose namuose. Sukūrę šeimą jie nenorėjo savo lizdo sukti būste, primenančiame sovietmetį.
Rąstinis namas Vilniaus pakraštyje – išsipildžiusi poros svajonė.
Šiame 250 kvadratinių metrų ploto ekologiškame būste šeima gyvena penkerius metus.
Pušiniai rąstai, tarp kurių prikimšta 10 centimetrų storio statybinės vatos, žiemą puikiai sulaiko šilumą, todėl erdviuose namuose net ir per speigus dainininkai jaučiasi tarsi meškos užausyje.
Tad sąskaitos už šildymą dujomis nėra grėsmingos.
„Rąstiniame name nesijaučia drėgmės, čia nėra sąlygų veistis pelėsiui.
Tokiame name norėjome gyventi ir todėl, kad rūpinamės savo sveikata”, – patikino Lietuvos operos ir baleto teatro atlikėjas E.Seilius.
Operos solistams rūpi ne tik sveika gyvensena, bet ir aplinkos grožis. Atlikėjai nesamdė specialistų – patys ir kūrė aplinką, ir tvarkėsi.
„Žmona mane samdė ir kaip dizainerį, ir kaip darbininką”, – prapliupo juoktis lyrinis tenoras E.Seilius.
Suvalkiečiui dainininkui į kraują įaugęs taupumas, todėl daugelį aplinkos tvarkymo darbų jis atliko pats.
Edmundas netgi rąstą kirviu išskaptavo ir pavertė gėlių vazonu, kuriame žydi surfinijos.
Sopranas K.Zmailaitė taip pat išmoko taupumo: iš pernai namų aplinką puošusių pilnavidurių surfinijų pririnko sėklų ir išaugino daigų.
Tad šį pavasarį dainininkė nė cento neišleido vasarinėms gėlėms – jų prisodinta ne tik gėlynuose, bet ir loveliuose, pritvirtintuose prie kiekvienos palangės.
„Turguje prisipirkti gėlių gali kiekvienas kvailys, bet pačiam išauginti iš sėklyčių – ne taip paprasta. Reikia žinoti, kada pasėti, kaip dažnai laistyti, kada retinti”, – kruopščią žmoną gyrė E.Seilius.
Be daugybės rausvažiedžių surfinijų, aplinką puošia prie rusvo namo derantys rudi ir gelsvi gvazdikėliai.
Dabar rudenišką spalvų paletę papildo besiskleidžiantys geltoni ir purpuriniai jurginai.
Tačiau kieme – ne vien tik lietuviško sodžiaus motyvai.
Priešais namą, netoli gatvės, šeimininkai sukūrė egzotišką kampelį, kuriame tarp juodų lavos ir baltų akmenų žaliuoja japoniška pušis, rododendrai, bugieniai.
Šie lepūs augalai iškentė lietuviškos žiemos šalčius vien dėl to, kad E.Seilius juos stropiai apkasdavo storu sniego sluoksniu, taip tarsi uždengdamas augalus antklode.
Kad šiame kampelyje neaugtų žolė, šeimininkai dar prieš sodindami augalus žemę išklojo specialiu audeklu, ant jo iš akmenų išdėliojo mozaiką.
Solistai netgi patys kastuvais ir grėbliais išlygino sklypą ir apsėjo žole. Jiems natūraliai išėjo banguotas reljefas – žemiau veši gėlynai, aukščiau tarpsta jaunas sodas.
Per vasarą E.Seilius lentelėmis apkalė šeimos namą, o K.Zmailaitė jas nudažė.
Dar pavasarį operos solistas iš metalinių konstrukcijų ir stiklo pastatė šiltnamį. Jame jo žmona pasodino pomidorų, agurkų, aitriųjų paprikų daigų, pasėjo salotų, patisonų.
Nors pastarosios daržovės paprastai auginamos lauke, šiltnamyje joms – rojus.
Edmundas – pomidorų mėgėjas, todėl šioms daržovėms šiltnamyje skirta daugiausia vietos.
„Iš pomidorų net kečupą gaminame, nes neturime kur dėti derliaus. Verdančiu vandeniu apiplikome pomidorus, nulupame luobą ir plaktuvu išmaišome.
Tyrę pagardiname salierais, petražolėmis, česnakais, druska, cukrumi ir actu”, – receptu pasidalijo operos solistas.
Pomidorai su mocarela, sriuba arba mėsos troškinys su patisonais – šeimos mėgstami patiekalai, produktai jiems paruošti į virtuvę patenka tiesiai iš daržo.
Nuosavame name gyvenantys sutuoktiniai per penkerius metus tapo patyrusiais daržininkais ir gėlininkais.
Jie vis eksperimentavo, kol suprato, kokie augalai geriausiai tinka jų aplinkoje. Kas neprigydavo, išraudavo ir išmesdavo.
„Šį pavasarį pagrasinau slyvmedžiui: sakiau, jeigu nežydėsi ir neduosi derliaus, rudenį tave pjausiu, nes iš tavęs naudos – kaip pieno iš ožio”, – kvatodamas pasakojo E.Seilius.
Vaismedis, atrodo, išsigando – neseniai operos solistas ant jo pastebėjo vieną mėlyną slyvą, todėl medžio nenupjovė.
Jaunas sodas šį rudenį duoda tik pirmą derlių, todėl šeimininkai kantriai laukia, kada galės ragauti gėrybes. Nors jų nebus gausu, pora nepraranda gero ūpo.
Šypsotis juos privertė ir kriaušė, nokinanti tris nemenkus vaisius – po vieną kiekvienam šeimos nariui.
O juodųjų serbentų vasarą buvo tiek nedaug, kad apie uogienę buvo galima tik pasvajoti. Kiek uogų nuskindavo, tiek – tiesiai į burną.
Nedidelis buvo ir pirmąkart prisirpusių aviečių, šilauogių bei melsvauogių sausmedžių uogų derlius – šeimai pakako tik paragauti.
Geriausiai užderėjo daržovės: žirnių – net trys derliai, nes Kristina juos sėjo kas dvi savaites, kad visą vasarą būtų šviežių. Juos visus nuraškė Barbora.
Lysvėse tarpsta morkos, kurias operos solistų duktė labai mėgsta.
„Manau, nesu vienintelė pavyzdinga mama, kuri pati augina daržoves savo vaikui.
Tam nereikia jokios gyslelės – tik noro ir netingėti dirbti”, – tvirtino žemės darbų nesibaidanti motina.
Laiko gėlynams ir daržui prižiūrėti Kristina suranda dėl to, kad nežiūri televizijos programų.
„Neverta gyvenimo aukoti vien karjerai. Mokydamasis Jungtinėse Valstijose, dirbdamas Prancūzijos ir Vokietijos teatruose sutikau nemažai operos solistų, kurie gyvena tiktai darbu, todėl neturi nei šeimos, nei namų – apsistoja viešbučiuose.
Mes nenorėjome gyventi ant lagaminų, todėl tvirtus pamatus paklojome Lietuvoje.
Mano ir žmonos požiūris sutampa – mums malonu gyventi gražioje aplinkoje, todėl abu ją savo rankomis kuriame”, – tvirtino E.Seilius.