Tą rytą ruošiausi į darbą (dirbau mažytėje užkandinėje padavėja), sėdau į automobilį ir išvykau. Pakeliui, kaip visuomet, įsijungiau radiją paklausyti žinių - ir kaip nustebau, jog visi kanalai reklamavo kažkokį kovinį filmą apie teroristus.
Tuomet išjungiau radijo imtuvą ir tik atvykusi į darbą pamačiau visų savo kolegų medinius, sustingusius veidus... Tik tuomet supratau, jog tai ne filmas - tai realybė.
Buvo baisu, siaubingai baisu... Mano bosas liepė pirmiausia skambinti savo artimiesiems
į Lietuvą ir pranešti, kad man viskas gerai. Kitas bosas desperatiškai bandė prisiskambinti savo sūnėnui, kuris dirbo viename iš tų tragediją patyrusių dangoraižių. Prisiskambino tik vakare - jis gyvas! Nes ryte pramigo ir vėlavo į traukinį...
Visą laiką tvyrojo įtampa, baimė, pasimetimas - žinojome tik tiek, jog prasidėjo karas. Aš nieko niekada taip siaubingai nenorėjau, kaip grįžti namo pas mamą...
Visi gaudėme bet kokias žinias, vakare grįžusi namo su visais kaimynais visą naktį žiūrėjome televizorių - visus kamavo tas pats klausimas: „Kas bus toliau?“
Kitą dieną visi rinkomės centrinėje gatvėje - degėme žvakutes už žuvusiuosius, vakarop į užkandinę pradėjo užsukinėti žmonės, kurie tą pačią dieną skrido kitais reisais ir patyrė tą visą siaubą ore. Jie visi buvo priverstinai nutupdyti kitose šalyse tol, kol buvo galima saugiai grįžti namo...
Aš desperatiškai skambinėjau į Oheros oro uostą, bet skrydžiai nevyko... Tik po savaitės gavau bilietą ir pačiu pirmuoju reisu skridau namo. Lėktuve visi buvo kažkokie įsitempę, užtekdavo bet kuriam arabų kilmės keleiviui atsistoti ko nors pasiimti - visų žvilgsniai smigdavo į jį.
Buvo sugriauti gyvenimai, pasitikėjimas, pasėta beprotiška baimės sėkla ir nežinia - juk bet kada ir bet kas gali dabar atsitikti.
Ačiū Dievui, visi nusileidome sėkmingai.