Krepšininko Š.Marčiulionio mylimoji: „Jei Šarūnas paprašytų tekėti, neatsisakyčiau“ (nuotraukos)

Praeityje garsų krepšininką dabar supa nemažas dėmesys - jo garbei net buvo sukurta skulptūra iš dvylikos tūkstančių chrizantemų žiedų.

„Šarūnas Marčiulionis yra ne tik vienas pirmųjų europiečių, pradėjusių žaisti NBA, ir vienas geriausių krepšininkų šalies istorijoje. Jis pirmasis Vilniuje atidarė krepšinio mokyklą. Taigi tikiu, kad ne tik mums, vilniečiams, jis yra simbolinė figūra“, - savo sumanymą sukurti iš gėlių skulptūrą aiškino verslininkas Andrius Plesevičius.

Pats Š.Marčiulionis nesigiria. Už jį kalba darbai. Šarūno Marčiulionio krepšinio akademija gyvuoja jau devyniolika metų, čia užaugę talentai skina pergales tarptautiniuose čempionatuose. Šešerius metus vyksta ir Šarūno teniso turnyrai „Dubingiai open“.

Verslininku tapęs vyras vėl turi sporto barą. Matyt, paslapčia jo ilgėjosi, kai išsiskyrė keliai su Vilniaus sporto ir pramogų centro „Forum Palace“ savininkais, o šie uždarė „All Stars“ barą.

„Noriu, kad sportininkai turėtų kur užeiti“, - dar prieš metus apie savo idėją kalbėjo buvęs krepšininkas.

Ją jis įgyvendino kartu su mylima moterimi Laura. Ant baro sienų - iš garsiausių pasaulio sportininkų surinkti trofėjai.

Pora nori, kad sporto baro lankytojai jaustųsi puikiai. Ypač tie, kurie kažkada atidavė paskutines jėgas, kad svarbiausiose sporto žaidynėse plevėsuotų Lietuvos vėliava.

„Suprantu, kiek jėgų jie atidavė ir kaip sunku būti pamirštam. Tad dabar mes nuolat rengiame čia susitikimus su garsiausiais sportininkais. Juk įdomu paklausyti jų patirties, emocijų“, - kalbėjo Šarūnas ir Laura.

Pasikalbėti su Laura susitikome jos vadovaujamame sporto bare, kuriam žavi moteris dabar skiria visas jėgas ir laiką.

Nors ji sukosi kaip vijurkas, veidą puošė šypsena, akys žaižaravo. Kupina energijos moteris nesustodama gali kalbėti apie sporto barą, kurį kartu su Šarūnu įrengė ir atidarė praėjusiais metais prieš pasaulio futbolo čempionatą.

„Gaila, kad lietuvių varžybų laikas vėlyvas. Devintą valandą vakaro moterys jau nebevalgo, o vyrai negali gerai atsipalaiduoti, nes kitą dieną reikia anksti keltis į darbą“, - atsiduso baro šeimininkė.

Lauros ūgis - 178 centimetrai. Gal ir ji yra žaidusi krepšinį?

„Ne, - papurtė galvą moteris. - Esu tik karšta krepšinio sirgalė. Mokykloje lankiau bėgimo treniruotes.“

„Nuo ko bėgote? Nuo berniukų?“ - pajuokavo „Stiliaus“ fotografas.

„Jų nebuvo tiek daug, kad reikėtų bėgioti“, - juokaudama atkirto pašnekovė.

Iš Druskininkų kilusi L.Mikelionytė turi teisės magistro diplomą.

Po studijų Mykolo Romerio universitete Laura svajojo apie rimtą darbą valstybinėje tarnyboje, o į Šarūno Marčiulionio krepšinio akademiją atėjo padirbėti laikinai.

- Laura, kas įkvėpė įkurti sporto barą, kuriame dabar lankosi ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio sportininkai?

- Restoranas buvo morališkai pasenęs. Norėjosi ko nors naujo, kad ir į viešbutį galėtume pritraukti daugiau klientų.

Nusprendėme atnaujinti patalpas. Šarūnas svarstė: gal reikėtų restorane pakabinti didelį televizoriaus ekraną, o gal - dar vieną. Kalbėjome ir staiga Šarūnas suplojo rankomis: „Iš šio restorano išeitų puikus sporto baras!“ Jam pritarė ir viešbučio ūkio vadovas.

Sumanymas kilo prieš mūsų kelionę į Jungtines Amerikos Valstijas praėjusių metų vasarį.

Lėktuve prikūrėme dar didesnių planų. O Amerikoje specialiai lankėmės populiariuose sporto baruose. Šarūnas juokėsi, kad būtų gerai turėti vietą, kur galėtų visus medalius ir trofėjus garbingai išdėlioti. Ir mūsų kadaise garsūs sportininkai jautėsi pamiršti. Šarūnas svajojo įkurti barą, kur jie visada būtų laukiami, galėtų atsipalaiduoti.

Prieš kelias dienas čia svečiavosi lakūnas Jurgis Kairys. Jis gėrė arbatą ir valgė sūrio pyragą. Sporto barą labai mėgsta krepšininkai Simas Jasaitis, Jonas Valančiūnas. Mūsų svečiai yra ir Rimas Kurtinaitis, Arvydas Sabonis. Iš užsienio nuolat atvyksta Šarūno draugų, kurie yra garsūs sportininkai visame pasaulyje.

- Per Europos vyrų krepšinio čempionatą baras ūžia nuo lankytojų. Kaip viską spėjate?

- Buvo sunki savaitė. Atsikeliu ir nepusryčiavusi lekiu į darbą. Tvarkau korespondenciją, dirbu kompiuteriu. Vidurdienį - pasitarimas su darbuotojais. Jau po pietų sporto baras - pilnas lankytojų. Tad tik spėk suktis.

Jei padavėjai nespėja aptarnauti visų lankytojų, pati bėgu į virtuvę ir padedu atnešti karštąjį patiekalą, bokalą alaus. Galiu nuo stalų nurinkti ir nešvarius indus. Negi stovėsiu ir aiškinsiuosi, kodėl padavėjai nespėja. Paprasčiau yra jiems padėti.

Kitą dieną kalbamės, ką galėtume padaryti geriau, kad aptarnavimas būtų dar greitesnis.

Sporto baras - ne restoranas ar picerija. Visi lankytojai ateina tuo pačiu metu prieš varžybas. Visi nori užsisakyti gėrimų ir valgių, o užsakymą gauti pirmi. Dabar ne sovietiniai laikai, žmonės nebestovi eilėse, tad sukamės kaip išprotėję.

- Ar lieka laiko pažiūrėti krepšinio varžybas?

- Krepšinio rungtynes paprastai tik girdžiu. Iš žmonių emocijų, reakcijos galiu spręsti, kaip sekasi mūsiškiams.

Pavyzdžiui, vieną dieną koks šimtas žmonių lauke esančiame bare vienu metu taip garsiai suūžė, kad iškart supratau - taškus pelnė Jonas Valančiūnas. Iš baro lankytojų veido išraiškos matau, koks yra rungtynių rezultatas.

Nuo antrojo varžybų kėlinio prisėdu prie draugų kompanijos ir truputėlį pasidžiaugiu reginiu.

Paprastai Šarūnas sporto bare žiūri visas varžybas su draugais - jam būtų kebliau alų nešioti. Bet Šarūnas yra tikrasis baro šeimininkas. Jis visada pastebi tai, ko nepastebėčiau aš pati ar baro darbuotojos.

- O ar jums nesinorėtų užsisakyti kokio nors gėrimo, patogiai įsitaisyti prieš didžiulį ekraną ir žiūrėti varžybas nuo pradžių iki galo?

- Negalėčiau. Turiu matyti, kaip žmonės dirba bare.

Praėjusiais metais per futbolo čempionatą ne kartą vaikščiojau su padėklu. Dabar šią problemą išsprendėme - keli darbuotojai yra atsakingi už greitą šilto maisto patiekimą, padavėjai įsigudrino priimti užsakymus, kuriuos virtuvė greičiausiai įvykdys, nešti alų, kuris jau paruoštas, ir nešti ne vieną bokalą, o gėrimų pilną padėklą.

Mūsų darbuotojai moka dirbti per varžybas.

- Čempionato varžybos vyko Panevėžyje, Šiauliuose, Alytuje, Klaipėdoje. Ar vykote gyvai stebėti rungtynių?

- Šarūnas kelioms dienoms vyko į Klaipėdą. Ten per varžybas jis susitiko su bičiuliais rusais.

Finalą žiūrėsime sporto bare. Čia labai linksma. Dažną vakarą mes kviečiame kokį nors žinomą svečią komentuoti varžybų. Vakarą veda aktorius Dainius Martinaitis. Krepšinio sirgaliai gali spėti varžybų rezultatą. Vėliau renkame nugalėtojus ir apdovanojame juos kepurėmis, marškinėliais, šalikais - tradicine krepšinio atributika.

- Sakoma, kad turėti nuosavą restoraną ar barą - vienas sunkiausių verslų. Mat maisto ilgai laikyti negalima, jis genda. Be to, tai yra darbas nuo ryto iki vakaro be poilsio dienų.

- Tai yra labiausiai neapsimokantis verslas.

Kiekvienas darbas savotiškai nelengvas.

Prieš trejus metus dirbau žinių portale. Buvau atsakinga už grožį ir madą. Čia, sporto bare, man gerokai sunkiau: daugiau išgyvenu, atiduodu visą širdį, mintis ir energiją. Darbą redakcijoje prisimenu dėl nuostabaus kolektyvo.

- Kaip vėl grįžote į Šarūno Marčiulionio krepšinio akademiją?

- Viena darbuotoja iš krepšinio akademijos išėjo motinystės atostogų, todėl Šarūnas pradėjo ieškoti viešųjų ryšių specialisto.

Be to, reikėjo tinkamai pasirengti teniso turnyrui „Dubingiai open“. Pakvietė sugrįžti, o aš ir sutikau.

- Tai taip prasidėjo ir jūsų meilės istorija?

- Tai yra klausimas iš didžiosios raidės. (Juokiasi.) Negalėčiau pasakyti mėnesio ir dienos, kada prasidėjo mūsų meilės istorija. Mes nešvenčiame draugystės metinių, nes tiksliai nežinome, kada ji prasidėjo.

- Kaip jūs susipažinote, kuo patraukėte vienas kitą?

- Susipažinome darbe prieš penkerius metus. Nespėjau padirbti porą mėnesių, o bulvarinė spauda mus kartu einančius nupaparacino ir supiršo.

Iš pradžių labai pykau, nes Šarūnas gyveno savo gyvenimą, o aš - savąjį. Bet geltonosios spaudos pranašystė išsipildė, tik gerokai vėliau. Žurnalistai buvo labai įžvalgūs.

- Kaip tada jautėtės?

- Nemaloniai, nes perskaičiau neteisybę. Bet mano artimieji žinojo, kaip viskas yra iš tikrųjų ir į tą straipsnį nekreipė dėmesio. O ką mano žmonės, kurių aš nepažįstu, man nerūpi.

Šis skandalas greitai nurimo. Dar po dvejų metų pakeičiau vadybininkės darbą į žurnalistės. Ir prieš kelerius metus vėl susitikau su Šarūnu per bendrus draugus. Tada grįžau dirbti į jo bendrovę, netrukus užsimezgė ir artimesnis ryšys.

Bet kai pradėjome draugauti, visi supratingai linkčiojo galvomis, esą spauda jau seniai viską žinojo.

- Ar niekas jums neprikaišioja, kad Šarūnas vyresnis už jus septyniolika metų?

- Sportininkui iškart galima nubraukti 10 metų. Nejaučiu amžiaus skirtumo.

- Ar padidėjo visuomenės dėmesys, kai tapote Šarūno mylima moterimi?

- Jei labai norėčiau dėmesio, jo sulaukčiau greitai. Pavyzdžiui, vaikščiočiau avėdama aukštakulniais bateliais į madingus vakarėlius, o mano nuotraukos būtų spausdinamos populiariuose žurnaluose kiekvieną savaitę.

Bet aš ir Šarūnas nemėgstame viešumos ir apie save pasakoti. Negalėčiau pasakyti: „Kaip atsibodo, visi mane atpažįsta gatvėje.“ Manęs tikrai niekas neatpažįsta gatvėje ar parduotuvėje.

- Ar mama jūsų paklausia, kada bus vestuvės ir kada padovanosite anūkų?

- Mama per daug nesikiša į mano gyvenimą. Jei man gerai, ir jai gerai. Ji džiaugiasi, kad esu laiminga ir niekas manęs neskriaudžia.

- O jūs jau pagalvojate, kad norėtumėte turėti šeimą?

- Norėčiau. Bet tikrai neatsikeliu ryte galvodama, kad labai noriu ištekėti. Tai nėra mano didžiausias troškimas, nemėtau į fontaną monetų, kad mano noras išsipildytų. (Juokiasi.)

Anksčiau norėjau ištekėti - ilgametė pirmoji meilė, romantiški pasimatymai, gražios svajonės. Tačiau visos nuostabios svajos baigėsi tragiškai - mano mylimasis žuvo. Todėl dabar nebeplanuoju likimo. Bėgant metams į viską pradedu žiūrėti truputėlį kitaip. Bet jei Šarūnas paprašytų už jo tekėti, neatsisakyčiau. Būtų smagu.

Tačiau jaučiu, kad vedybos nieko nepakeistų.

- Vedybomis vyras tarsi sakytų, kad jis sąmoningai iš viso pasaulio moterų jus vienintelę pasirinko savo gyvenimo partnere.

- Manau, kad Šarūnas ir dabar yra sąmoningas ir sąmoningai būna su manimi niekieno neverčiamas.

Nesijaučiu nesaugiai, neužtikrintai.

Moterys, kurios išteka, ploja rankomis ir sako, kad dabar jos yra saugios. Tada įkyriai plaka drauges klausdamos, kada šios tekės.

Kai kuriems žmonėms labai trūksta to paskutinio - santuokos - lašo į laimės taurę. Tačiau ne viskas stovi ant santuokos pjedestalo.

Per metus šalyje buvo įregistruota 18 tūkstančių santuokų, o ištuokų - apie 12 tūkstančių. Tad pagalvokite, kiek partnerių tinka vienas kitam?

- Ant jūsų rankos žiba aukso žiedas su dideliu baltu deimantu. Būtent toks žiedas vadinamas sužadėtuvių. Ar Šarūnas jums jau pasipiršo?

- Kodėl visi mano, kad jei vyras dovanoja žiedą, būtinai peršasi? Nors... Gal Šarūnas ir piršosi, bet tada jis man to nepasakė. (Juokiasi.)

- Man atrodo, kad meluojate, žiedo su tokiu dideliu deimantu vyrai nedovanoja be progos.

- Šarūnas seniai turėjo šį deimantą ir specialiai pas juvelyrus užsakė padaryti man žiedą. Tai įvyko netikėtai. Šarūnas mėgsta daryti staigmenas.

Šią dovaną gavau paprastą, saulėtą dieną. Tuomet mes buvome Lietuvoje. Bet nenoriu pasakoti šios istorijos ir pykdyti moterų, kurios iš savo vyrų negauna dovanų.

Be to, man tai yra gražus, šiltas prisiminimas, kurį noriu pasilikti tik sau.

- Sakoma, kad sportininkai ir kariškiai - patys vyriškiausi. Jie mažai kalba, bet daug daro.

- Labai teisingai pasakėte. Nereikia, kad vyras daugžodžiautų. Viskas priklauso nuo to, kaip jautiesi su žmogumi ir kaip jis jaučiasi su tavimi. Kai viskas gerai, nereikia jokių papildomų meilės įrodymų.

Be to, mums nebe 18 metų, kad vienas kito prašytume kokių nors žygdarbių.

- Šarūnas jus stebina. O kaip jūs lepinate savo išrinktąjį?

- Kaip aš jį lepinu? (Juokiasi.) Kartais Šarūnui pagaminu gardų patiekalą. Jis ypač mėgsta fantastiškus patiekalus iš mano pačios rinktų grybų. Galbūt kitą sekmadienį važiuosime į sodybą Dubingiuose. Tada tai prigrybausiu.

- Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos, ar ne?

- Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų prasčiau apsirengusios. (Juokiasi.) Taip, esu prisiekusi grybautoja ir dar dzūkė. Galėčiau eiti į mišką rinkti grybų kiekvieną dieną. Jei būtų grybautojo etatas, būčiau pati geriausia darbuotoja pasaulyje.

Valgyti grybus man mažiau patinka negu juos rinkti.

- Kasmet vykstate į Jungtines Valstijas. Ar ten lankote vyriausią Šarūno dukterį Kristę?

- Iš pradžių visada važiuojame į San Fransiską pas labai gerą Šarūno draugą Denį. Tada - į San Diegą.

Nuostabioje vietoje išsinuomojame būstą. Ten sausas klimatas, visada šviečia saulė. Mums tai labai svarbu, nes Lietuvoje tuo metu pilkuoja debesys, baisu kur nors nosį iškišti.

24 metų Kristė irgi gyvena San Fransiske, dirba kompanijoje „Apple“. Šarūno duktė yra ne tik labai graži, bet ir protinga, šauni. Kelis kartus ji buvo atvažiavusi ir į Lietuvą. Puikiai kalba lietuviškai.

Labai artimomis draugėmis netapome, nes nuoširdžiam bendravimui reikia dažnesnių susitikimų. Bet visada gera ją matyti.

- Ar šių kelionių metu teko susitikti ir su NBA žvaigždėmis?

- Amerikoje didžiausia žvaigždė būna Šarūnas. Kai pirmą kartą jis mane nusivežė į Ameriką, krepšinio žvaigždės veržėsi susitikti su Šarūnu.

Tada supratau, kiek daug jis yra pasiekęs, kaip visi jį vertina, myli ir gerbia. Lietuviai nemoka mylėti nusipelniusių sportininkų.

- O kokie jūsų santykiai su kitais Šarūno vaikais - Augustu ir Urte?

- Su jais nuolat susitinku. Jie - nuostabūs, išauklėti, tvarkingi.

Manęs nuolat kas nors klausia, kaip jaučiuosi, kai Šarūnas turi tiek daug vaikų, o aš - nė vieno. Trys vaikai nėra daug.

Neseniai laikraštyje perskaičiau apie vyrą, kuris turi 800 vaikų ir 1200 anūkų. Tai jau daug.

Manęs nevargina Šarūno atžalos. Tai nėra svetimi, tai yra mano mylimojo vaikai. O jis juos labai myli ir jais rūpinasi. Šarūnas civilizuotai bendrauja ir su vaikų motinomis.

- Laura, ir aš paklausiu to paties. Ar žaidžiant su Šarūno vaikais nekyla minčių turėti mažylį?

- Taip, ir aš norėčiau turėti vaikų. Bet viskas Dievo rankose. To negali suplanuoti. Kažkas iš aukščiau dėlioja mūsų likimą, tad ir esminį vaikų klausimą palieku aukštesniosioms jėgoms.

- Ar Šarūnas patinka jūsų mamai? Ar dažnai kartu nuvažiuojate į Druskininkus?

- Aš viena važiuoju į Druskininkus. Šarūnas su mano mama buvo tik kelis kartus susitikęs. Man ne aštuoniolika metų ir Šarūnas nėra pirmasis mano vaikinas. Mama man pačiai palieka spręsti, su kuo noriu sieti savo gyvenimą. Ji džiaugiasi mano sprendimais.

- O kur dabar yra jūsų namai?

- Aš gyvenu pas Šarūną.

- Manau, kad dabar jie yra jūsų bendri namai.

- Taip. Namai labai gražūs, nuostabiai įrengti. Man smagu nupirkti kokią nors gražią žvakidę, kurti jaukią namų nuotaiką, pamerkti gėlių. Rūpinuosi maloniomis smulkmenomis.

Jei lėkštės sudūžta, užeinu į parduotuvę ir nuperku naujų.

- Ar lėkštės dūžta, kai pykstatės?

- Nesipykstame. Niekada to nedarėme. Pas mus nebūna nekalbadienių, nebent porai valandų nutylame, bet greitai išsiaiškiname santykius. Tikrai nesisvaidome lėkštėmis.

- Jūsų pora - visai ne itališka.

- Tikrai ne! Scenų vienas kitam nekeliame. Šarūnas yra labai ramus. Aš esu greičiau užsideganti ir karščiau į viską reaguoju.

Pavyzdžiui, susiginčijame, bet Šarūnas jau po minutės nebetęsia ginčo su manimi. Tiesiog nutyla. Ir man nebėra kaip tęsti minties. Jis labai išmintingas. Juk galėtume vienas kitą vadinti bjauriais vardais, bet ar tuomet kas nors pasikeistų į gera? Ne.

- Ar Šarūnas turi kokį nors būdo bruožą ar įprotį, kuris jus erzina?

- Negalėčiau gyventi su vyru, jei tektų vardyti daugybę jo neigiamų bruožų.

Kartais susitinku su draugėmis ir mergaitiškai paplepame. Dažnai jos guodžiasi savo antrosiomis pusėmis. Aš sėdžiu, klausausi ir tokių pokalbių metu neturiu ką pasakyti. Negerbčiau savęs, jei už akių apkalbinėčiau savo mylimąjį.

Šarūnas mėgsta labai anksti keltis, apie 4 valandą ryto, o aš tuo metu labai noriu pamiegoti. Tačiau dabar supratau, koks nuostabus gali būti ankstyvas rytas.

Neseniai labai ankstų rytą kartu išėjome pasivaikščioti po Vingio parką. Po to net ir ilga darbo diena buvo kokybiškesnė, turėjau daugiau energijos.

Per atostogas Amerikoje mes visada keliamės anksti. Kai nereikia eiti į darbą, tai lengviau padaryti. Bėgame krosą vandenyno pakrante, paskui patogiai įsitaisome jaukioje paplūdimio kavinėje, mėgaujamės kvapia kava, o prieš akis žaidžia delfinai. Man, kaip gyvūnų mylėtojai, delfinai - gera paskata anksti atsikelti.

O namuose Vilniuje iš ryto sunku keltis, dažnai tingiu ir lieku lovoje.

- Ar tuomet Šarūnas jus palepina kava ar pusryčiais lovoje?

- Palepina. Grįžta iš sporto klubo su mano mėgstamos espreso kavos puodeliu.

- Draugaujate su krepšinio legenda, gatvėje jį atpažįsta. Ar sunku nuolat išlikti gražiai šalia žinomo vyro?

- Su plaukų suktukais niekada nėjau į gatvę. Ir nesvarbu, ar buvau su žinomu, ar su nežinomu vyru. Nė vienas mano įprotis nepasikeitė.

- Kai einate kartu vakarieniauti į restoraną, juk tenka pagalvoti, kaip apsirengti.

- Nevaikštome į restoranus! Šarūnas nemėgsta baltų staltiesių. Ir aš jų nemėgstu.

- Bet gal vis tiek kur nors kartu nueinate pavalgyti?

- Mes mėgstame lietuvių virtuvę. Tad jei jau kur nors einame, tą išėjimą įvardijame kaip mūsų pasimatymą. Pavyzdžiui, važiuojame į „Panoramos“ viešbutį valgyti sušių. Dažniausiai tai būna po darbo, tad vilkime patogią aprangą, džinsus.

Be to, Šarūnas nėra puošeiva ar kostiumų mėgėjas. Jis renkasi patogius drabužius, bet kartu yra labai stilingas. Lietuviai per daug sureikšmina daiktus.

Dėl to man ir miela Amerika, nes žmonės labai vertina patogius drabužius ir avalynę. Vidury dienos ten būtų sunku sutikti merginą, avinčią batus dvylikos centimetrų aukščio pakulne.