Didelių vaikų mama. Taip jautėsi Jurgita Montvydaitė-Skarentzos (31 m.), dirbdama Graikijos krepšininkų pagalbininke.
„Žiopliukai jūs mano, sakydavau krepšininkams. Vienas naktį palikęs pravirą langą peršalo – reikia bėgti vaistų. Į kito kambarį priskrido uodų – teko juos gaudyti.
Trečias pametė batus – būtina juos surasti. Ketvirtas pramigo – reikia pažadinti. Jau po pirmųjų čempionato dienų pamačiau, kad jie be manęs neišsiverstų”, – įsitikino Jurgita.
Aštuonerius metus Graikijos sostinėje Atėnuose gyvenanti lietuvė net pasimatyti su artimaisiais gimtinėje sunkiai rado laiko: „Kai porai valandų susitikau su tėvais, telefonas netilo. Vyrai vis prašė kuo greičiau grįžti. O aš juk Lietuvoje apsilankau tik kartą per metus.”
„Mano mergaičiuke”, – taip svetimšaliai krepšininkai kreipdavosi į pagalbininkę ir negailėdavo Jurgitai gražių žodžių bei komplimentų.
Jurgita tvirtino, kad Graikijoje tai įprasta, tad jos sutuoktinis graikas pavydo scenų nekėlė.
Už graiko ištekėjusi lietuvė ne tik moka graikų kalbą, bet ir yra perpratusi jų temperamentą, kultūrą.
„Gal todėl man pavyko su graikais susidraugauti. Kai kurie komandos nariai tikisi, jog susitiksime ir grįžę į Atėnus”, – pasakojo Jurgita.
Gal taip ir bus, nes Jurgita jau kurį laiką kasnakt sapnuoja krepšininkus ir oranžinį kamuolį.
Lietuvių bendruomenės Graikijoje pirmininkė J.Montvydaitė-Skarentzos prieš čempionatą net neišklausė jokių specialių mokymų.
Lietuvės darbu patenkinta Graikijos komanda Jurgitą nuo galvos iki kojų aprengė savo rinktinės atributika.
Kai rungtynėse apsilankė Jurgitos tėvas, krepšininkai bei treneriai ir jam paspaudė ranką, įteikė Graikijos rinktinės marškinėlius.
Jurgita manė, kad Graikijos rinktinės žvaigždės bus išpuikusios, bet netruko įsitikinti, kad jie – paprasti ir draugiški.
„Maniau, kad toks patyręs žaidėjas kaip Ioannis Bourousis elgsis lyg žvaigždė. Bet jis labai malonus žmogus.
Pastebėjau, kad daugiau pasiekę žaidėjai yra paprastesni nei jauni krepšininkai”, – sakė Jurgita.
Graikijos krepšininkai nebuvo reiklūs, tik pasigesdavo kapučino ir espreso kavos, pramogų Druskininkuose.
Svetimšalius sužavėjo Lietuvos žaluma ir nedidelės kainos.
„Labai džiaugiuosi, kad turėjau progos pažinti šiuos žmones. Kiekviena mintis apie čempionato pabaigą – kaip peilio dūris į širdį”, – neslėpė Jurgita.
Mūsų krašto gamta, maistu ir nedidelėmis kainomis džiaugėsi ir Rusijos krepšininkai.
„Po pirmojo etapo Klaipėdoje su Rusijos rinktine nuvykome į netoli Palangos esantį restoraną „HBH Juozo alus”. Ten vyrai kirto lietuviškus patiekalus – keptą duoną ir bulvinius blynus.
Jie buvo maloniai nustebinti, kad taip pigiai pavalgė”, – pasakojo vilnietis Giedrius Gedmintas (34 m.), panoręs atsidurti savanorio kailyje.
Gerai rusiškai kalbantis vilnietis pageidavo dirbti su Rusijos rinktine.
Surasti geresnes sales treniruotėms, įdomesnį barą vakarienei, parduotuvėse ieškoti suvenyrų – tai vieni įdomesnių Giedriui tekusių darbų.
Rusai pageidavo suvenyrų su Europos krepšinio čempionato atributika, lietuviškų kepuraičių, marškinėlių, proginių monetų.
„Teko už vyrus apsipirkti”, – šyptelėjo vaikščioti po parduotuves nemėgstantis G.Gedmintas.
Transporto srityje dirbantis vilnietis, pasiėmęs mėnesį atostogų, namie palikęs žmoną ir dvi dukreles, laiką leido vienų geriausių Europos krepšininkų ir trenerių kompanijoje.
Rusijos rinktinės vyriausiasis treneris Davidas Blattas, su kuriuo Giedrius važiuodavo į areną palaikyti Lietuvos rinktinės, pasigyrė, kad jo seneliai kilę iš Šilutės.
Linksmiausias ir visada viskuo patenkintas pasirodė Rusijos rinktinės aukštaūgis Antonas Ponkrašovas.
Jau po pirmųjų čempionato dienų G.Gedmintas jautėsi esąs tikras Rusijos komandos narys. Su juo, kaip ir su kitais delegacijos nariais, krepšininkai prieš įbėgdami į aikštę suplodavo rankomis.
Pasiklausęs kitoms komandoms talkinusių savanorių G.Gedmintas nusprendė, kad Rusijos rinktinė buvo viena drausmingiausių – vyrai iki paryčių nešėlo naktiniuose klubuose, nekėlė išskirtinių reikalavimų.
„Labiausiai mane nustebino, kad važiuodami į rungtynes, treniruotes ar net vakarieniaudami jie iš rankų nepaleidžia knygų.
Nemačiau, kad kitų ekipų žaidėjai skaitytų knygas”, – sakė Giedrius.
Rusijos žaidėjai ir treneriai noriai bendravo su Giedriumi ir net bandė prabilti lietuviškai.
Giedrius pasibaigus Rusijos rinktinės kovoms ketino prašyti žaidėjų marškinėlių su autografais.
„Tačiau ir be manęs susirinko daugybė autografų prašytojų, todėl nenorėjau įkyrėti krepšininkams”, – kalbėjo Giedrius.
Kad išvengtų bičiulių prašymų gauti Rusijos rinktinės marškinėlius ir žaidėjų autografus, Giedrius nesigyrė, jog bus šios komandos atašė.
Lietuvos rinktinės atašė Mantas Šarkanas (22 m.), atvirkščiai, ne tik draugams, bet ir dėstytojams universitete pasigyrė, kad talkins geriausiems mūsų krepšininkams.
Tad studentui teko pririnkti nemažai kamuolių ir marškinėlių su aukštaūgių autografais.
„Krepšininkai net juokėsi, kad aš, matyt, pardavinėju jų autografus”, – pasakojo Mantas.
M.Šarkanas neslėpė troškęs padirbėti su užsienio komanda, nes universitete studijavo daug užsienio kalbų.
Dar iki Europos vyrų krepšinio čempionato jis turėjo komandos atašė patirties. Birželį Panevėžyje vykusiame tarptautiniame krepšinio turnyre „Global Games” M.Šarkanas padėjo Kanados jaunimo rinktinei.
„Lietuvos komanda nebuvo tokia reikli kaip užsieniečių. Juk rungtyniaujant namuose nekyla ypatingų klausimų, neatsiranda specialių poreikių ar pageidavimų.
Aš neturėjau tokių rūpesčių kaip kiti komandų atašė. Man nereikėjo važiuoti į miestą gaudyti komandos narių”, – šypsojosi M.Šarkanas.
Net čempionato metu viename Kauno universitetų tarptautinio verslo magistrantūroje studijuojantis panevėžietis vakarais dar spėdavo nulėkti į paskaitas.
Mantą maloniai nustebino Lietuvos krepšininkų paprastumas, nors anksčiau jam atrodė, kad kai kurie žaidėjai yra išpuikę.
„Pamatęs čempionato virtuvę iš arti supratau, kaip žaidėjai pavargsta – gal todėl jie nelinkę daug bendrauti.
Vyrai labai stengėsi. Kad jūs matytumėte, kaip jie išgyvena po pralaimėtų rungtynių”, – atsiduso Mantas.
Didžiausią įspūdį jam paliko jauniausias rinktinės žaidėjas Jonas Valančiūnas.
„Jonas – nuoširdus, atsiduodantis krepšiniui ir labai mandagus. Mama jį gerai išauklėjo. Jis – nesugadintas vaikas”, – nusijuokė M.Šarkanas.
Jokių draugysčių ir bičiulysčių. Vien – darbo santykiai.
Laikydamasi tokio požiūrio čempionato favoritei Ispanijos komandai talkinti ėmėsi panevėžietė Aušra Jankevičienė (32 m.).
Privačioje mokykloje ispanų ir prancūzų kalbų mokanti Aušra nesijaudino sužinojusi, kad tris savaites turės padėti garsiausias krepšinio žvaigždes turinčiai Ispanijos komandai.
„Aš įpratusi stovėti prieš būrį žmonių”, – tikino Aušra.
Su geriausiais Ispanijos krepšininkais Aušrai teko bendrauti labai mažai. Pagrindinės užduotys – padėti komandos vadybininkams ir vadovams.
„Ispanai – savarankiška komanda. Jie pageidavo tik to, ko kiekvienam žmogui reikia atvažiavus į viešbutį”, – sakė A.Jankevičienė.
Lygindami praėjusius čempionatus Lenkijoje ir Turkijoje ispanai gyrė, kad Lietuvoje – geriausiai organizuota.
„Ispanai viskuo buvo patenkinti. Net ir orais”, – tikino panevėžietė.
Bendraudama su Ispanijos rinktine pedagogė patobulino ispanų kalbos žinias, o patirtį ir įspūdžius galės perteikti savo mokiniams.
Kas sunkiau – mokyti naujos kalbos ar padėti čempionato favoritams?
„Ir mokykloje, ir čempionate dirbu su komanda. Tad sunku tiek ten, tiek čia”, – sakė Aušra.
Televizijos laidos vedėjai Guodai Pečiulytei (26 m.) raktu į Prancūzijos rinktinės atašė vietą tapo prancūzų kalba.
Gerai ją mokanti žurnalistė nesunkiai įveikė savanorių atranką ir įgyvendino savo svajonę: „Europos čempionatas Lietuvoje – istorinis įvykis, todėl norėjau prie jo prisidėti. Krepšiniui niekada nebuvau abejinga.”
Nors savanoris neturi dalinti patarimų treneriams ar žaidėjams ir reguliuoti to, kas vyksta aikštėje, prieš čempionatą G.Pečiulytė vis tiek pasidomėjo prancūzų rinktinės sudėtimi, perskaitė trenerio interviu.
„Mūsų užduotis – stengtis, kad viskas sklandžiai klostytųsi, padėti susikalbėti, žinoti, kur yra artimiausia vaistinė ar parduotuvė”, – taip savanorio darbą apibūdino G.Pečiulytė.
Žurnalistei teko paprašyti laisvų nuo pagrindinio darbo dienų neapibrėžtam laikotarpiui – juk nebuvo aišku, kaip seksis komandai čempionate.
Ji džiaugėsi, kad su prancūzais atvyko į paskutinį čempionato miestą – Kauną.
Prancūzai Lietuvoje paburbėjo tik dėl orų – kad čia dažnai lyja ir vėsu, kai tuo metu jų šeimos Prancūzijoje mėgaujasi 30 laipsnių karščiu.
Bet lietuviški orai prancūzams nuotaikos nesugadino, nes jie buvo nusiteikę karingam žaidimui.
„Mes turime laimėti medalius ir kelialapį į olimpines žaidynes”, – tai nuolat pabrėždavo prancūzų rinktinės lyderis Tony Parkeris.
Prancūzams nebuvo sunku prisiminti Guodos vardą, nes komandoje žaidžiantis Florent’as Pietrus, kilęs iš Gvadelupos, savanorei padovanojo apyrankę su užrašais „Guadeloupe” bei „Gwada”.
Mat Prancūzijai priklausančios salos Gvadelupos gyventojai vadinami „gwada” – tariama kaip Guoda.
Savanorystė Europos čempionate įtraukė ir G.Pečiulytės artimuosius – Makedonijos rinktinei talkino jos svainis Aleksandaras Shavreskis (27 m.), prieš penkerius metus vedęs Guodos seserį sociologę Jonę.
Makedonijoje susipažinę lietuvė ir makedonas šeimą sukūrė Lietuvoje, todėl Aleksandaras gerai moka lietuvių kalbą ir pažįsta mūsų šalį.
Viename technologijų centre Vilniuje dirbantis A.Shavreskis, sužinojęs, kad čempionate varžysis Makedonijos krepšininkai, iš karto nusprendė dalyvauti savanorių atrankoje.
„Man nekilo klausimų, kurios šalies rinktinę pasirinkti. Džiaugiuosi, kad teko Makedonija, nes krepšininkai Lietuvoje gali be įtampos bendrauti savo gimtąja kalba”, – džiaugėsi savo šaliai padėti galėjęs A.Shavreskis.
Makedonų tautybės atašė tris savaites Lietuvoje jautėsi lyg būtų grįžęs į gimtąją šalį. Krepšininkai Aleksandarą vadino vardu arba broliu, nes Makedonijoje žmonės bendrauja šiltai.
A.Shavreskiui teko ne tik suderinti komandos maitinimosi laiką, transportą, palydėti į prekybos centrą, bet ir rūpintis pamestu krepšininko bagažu, lėkti į parduotuvę pirkti sportbačių ar vežti žaidėją į ligoninę gipsuoti sulaužytos rankos.
Bet A.Shavreskis neprarado geros nuotaikos ir džiūgavo, kad makedonai įveikė pirmuosius čempionato etapus ir pasiekė Kauną – savo žaidimu jie nustebino krepšinio pasaulį ir atkreipė dėmesį į savo šalį.
Alytaus arenoje du senukai, gerdami alų aistruolių zonoje, Aleksandaro net paklausė, kiek Makedonijoje yra gyventojų.
„Džiaugiuosi, kad šauniai pasirodžiusi mano šalies komanda paskatino lietuvius tuo pasidomėti”, – sakė kiek daugiau nei du milijonus gyventojų turinčios Makedonijos atstovas.
Kai sporto arenose kaudavosi makedonai, Aleksandaras su žmona Jone ir ketverių metų dukterimi Sofija tapdavo šios šalies aistruoliais.
Lietuvei Jonei Makedonija – lyg antra tėvynė, todėl jai sunku padalyti savo meilę Balkanų tautos ir Lietuvos krepšiniui. Tačiau dėl to mišrioje šeimoje konfliktų nekyla.
Lietuvoje šaknis įleidęs A.Shavreskis pasigenda tik saulės šilumos, todėl du kartus per metus su šeima vyksta atostogų į tėvynę.
Slovėnijos rinktinės atašė vilnietė Ieva Čepononytė (20 m.) iš krepšininkų gavo pažadą, kad šie pabus gidais, kai lietuvė atvyks į Liublianą.
„Man jau antrąkart nusišypsojo laimė dirbti su slovėnais”, – sakė ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto trečio kurso studentė, pernai Vilniuje vykusio Europos jaunių iki 18 metų krepšinio čempionato užkulisiuose taip pat talkinusi Slovėnijos rinktinei.
Ieva neabejojo, kad Europos vyrų krepšinio čempionato savanorių atranką įveikė dėl to, jog jau turėjo panašios darbo patirties su slovėnų krepšininkais. Su jais lietuvė bendravo anglų kalba.
„Tris savaites gyvenau pagal krepšininkų dienotvarkę, bet jaučiausi sėdinti savo rogėse”, – džiaugėsi tarptautinį verslą ir komunikaciją studijuojanti I.Čepononytė.
Prieš atvykstant slovėnams į Lietuvą atašė nemažai ruošėsi susitikimui. Ji pasidomėjo jaunos Europos valstybės ir krepšinio rinktinės istorija, laimėjimais, nes nenorėjo bendraudama įžeisti svetimšalių.
I.Čepononytė norėjo slovėnus supažindinti su lietuvių virtuve, tačiau nepriviliojo krepšininkų į užeigą valgyti didžkukulių. Sportininkai baiminosi prieš varžybas apsunkinti skrandį.
I.Čepononytė apsidžiaugė sutikusi jau matytą veidą – Slovėnijai atstovaujantį buvusį jaunių rinktinės žaidėją Luką Rupniką.
Lietuva pažįstama ir Mirzai Begičiui, buvusiam Kauno „Žalgirio” žaidėjui.
Šie žaidėjai nekeikė lietingų orų, nes žinojo, kad Lietuvoje neretai pliaupia lietus. Kiti komandos nariai pasigedo šilumos, nes išvykstant iš Liublianos kaitino 30 laipsnių karštis.
„Iš pradžių atrodė, kad nedrįsiu užkalbinti komandos kapitono Jako Lakovičiaus, tačiau po poros dienų jis pats manęs paklausė, kaip sekasi.
Draugiški ir paslaugūs pasirodė broliai Zoranas ir Goranas Dragičiai. Nė vienas jų neserga žvaigždžių liga, nėra užrietę nosies, tačiau netapome tokiais draugais, kurie patikėtų savo paslaptis”, – sakė Ieva, kuriai krepšininkai davė slovėnišką pravardę.
Kai Ieva pirmą kartą prisistatė, slovėnai nugirdo, tarsi ji būtų pasakiusi jų kalbos žodį „želva”, kuris reiškia „vėžlys”. Nuo to laiko lietuvė ir buvo vadinama vėžliu.
Vili ir Sigi. Šie kreipiniai kasdien daugybę kartų pralinksmindavo ir Serbijos rinktinės atašė – italų kalbos vertėją Viliją Blažytę (31 m.) ir Vorčesterio universitete Anglijoje krepšinio doktorantūros studijas pasirinkusią Sigitą Mostavičiūtę (23 m.).
Mat serbai savanores vadindavo sutrumpintais vardais.
Krepšininkai lietuves pamalonindavo lietuviškais komplimentais: „Gerai atrodai”, „Gera mergaitė”.
Savanorės sportininkus išmokė keleto lietuviškų frazių „Laba diena”, „Labas vakaras”, „Kaip sekasi?”, „Graži panelė”. Jos serbams dažnai pravertė.
„Nors lietuviai gatvėse atpažindavo Milošą Teodosičių, Nenadą Krstičių ir prašydavo jų autografų, sportininkai džiaugėsi, kad lietuviai aistruoliai nėra įkyrūs kaip graikai.
Kai šie prisėda kavinėje šalia žvaigždės, šnekina mažiausiai pusvalandį”, – apie serbų rinktinės užkulisius pasakojo S.Mostavičiūtė.
Vilnietė V.Blažytė, pildydama savanorių atrankos anketą, pageidavo talkinti Italijos rinktinei.
Tačiau dabar džiaugiasi, kad jai kliuvo Serbijos rinktinė: „Serbai pasiekė Vilnių ir Kauną, todėl mano nuotykis tęsiasi ilgiau negu būtų trukęs su italų krepšininkais, kuriems čempionato kovos baigėsi pirmajame etape.”
Su Serbijos krepšininkais lietuvės bendraudavo rusiškai ir angliškai, šiek tiek įterpdamos serbų kalbos žodžių.
Pastarosios kalbos pagrindų savanorės skubiai pramoko internete, nes Lietuvoje nerado serbų ir lietuvių kalbų žodynų, vadovėlių.
„Šiek tiek moku lenkiškai, todėl sudėjus savo žinias pavyksta susikalbėti serbiškai”, – šmaikštavo V.Blažytė.
Vyrai gyrė savanorių pastangas kalbėti jų kalba ir taip sukurti jiems namų aplinką.
„Tapome draugais, nes kartu pietavome, gėrėme kavą, vaikščiojome po miestą. Treneriai mus pavadino komandos dalimi”, – sakė V.Blažytė.
Serbai pasirodė nenusimenantys dėl nesėkmių. Pavyzdžiui, po kovos su Prancūzijos rinktine gimtadienį šventęs serbų žaidėjas paskutinę minutę nepataikė į varžovų krepšį.
Tačiau slogų pralaimėjimo kartėlį netrukus išsklaidė trys tortai. Treneris Dušanas Ivkovičius vakarėlyje nesugadino jubiliatui nuotaikos, o žaidėjams palinkėjo laikytis išvien kaip šeimai ir nekaltinti savęs dėl nesėkmių.
„Serbų krepšininkai – išties tvirta šeima. Jie prie stalo sėdasi ir pakyla kartu”, – sakė V.Blažytė.
S.Mostavičiūtė savo įžvalgas galės panaudoti rašydama mokslinį darbą, kurio tema „Talentingų krepšininkų techninis, taktinis, psichologinis ir fiziologinis profilis”.
Sigitai knieti išsiaiškinti, kokius duomenis reikia turėti elitiniam Europos krepšininkui ir kaip padidinti žemą reitingą turinčių rinktinių profesionalumo lygį.
Į savanorius – po reiklios atrankos
Europos krepšinio čempionato savanorių atranka vyko dviem etapais – buvo rengiama anketinė apklausa ir interviu.
Anketose buvo galima pasirinkti tris įdomiausias pozicijas. Bene daugiausia kandidatų svajojo tapti komandos atašė – gyventi su ekipa ir padėti jai spręsti vadybos reikalus.
Pagrindiniai kriterijai – vadybinė patirtis ir užsienio kalbų žinios.
Beveik visos Europos krepšinio čempionate dalyvavusios komandos turėjo talkininkų, kalbančių jų gimtąja kalba.
Europos krepšinio čempionato savanoriais pageidavo tapti daugiau nei 6 tūkstančiai žmonių. Daugiau nei tūkstantį anketų atsiuntė užsieniečiai.
Savanorių amžiaus vidurkis – 25 metai. Vyriausiai savanorei – 74 metai.