Remigijus ir Algirdas Alytaus vaikų globos namus, kuriuose užaugo, vadina savo namais. Jie pažįsta visas auklėtojas, o vaikai juos vadina didžiaisiais broliais. Įstaigos sienos išpuoštos Gataveckų paveikslais.
Dvyniai gerai žino kuo gyvena be tėvų priežiūros palikti vaikai, žino, kaip sunku jiems kabintis į gyvenimą, kaip sunku sulaukus pilnametystės išeiti į niekur. Todėl Algirdas pastarąjį pusmetį gyvena Alytaus vaikų globos namuose, kur įgyvendina savo socialinį meno projektą.
Jis nepamokslauja ir nežarsto patarimų. Jis tiesiog nuo ryto iki vakaro piešia vaikus. Tai jis ketina daryti dvejus metus. Bet apie viską nuo pradžių.
Brolis iškrito iš penkto aukšto
Pradėdamas pasakoti apie savo vaikystę Remigijus sako, kad ji buvo sunki, bet labai įdomi.
„Tėvai nuolat girtavo. Be priežiūros būdavome paliekami savaitėmis. Vos pusantrų metų amžiaus Algirdas buvo iškritęs iš penkto aukšto. Tačiau jam pasisekė. Brolis atsipirko nesudėtingais sužalojimais – trūko žarna. Po dviejų savaičių jis buvo paleistas iš ligoninės.
Lankėme savaitinį darželį, paskui bandydavome prasimanyti pinigų. Daug buvo žiaurių istorijų, bet nenoriu jų prisiminti“, - slogių minčių kratosi Remigijus. Mokydamiesi antroje klasėje broliai pateko į Alytaus vaikų globos namus. Ten juos atvedė patys tėvai.
„Mes gyvenome Alytuje, tačiau dėl skolų namuose buvo atjungta elektra, dujos ir visa kita. Tėvai pardavė butą ir persikėlė gyventi į kaimą. Jie sakė, kad mūsų nepriėmė į kaimo mokyklą, turėjome eiti į mokyklą Alytuje. Važinėti iš kaimo į miestą buvo per brangu, todėl tėvai atidavė mus į vaikų namus“, - pasakoja Remigijus.
Ant tėvų nepyksta
Aktyvūs, mėgstantys bendrauti ir sportuoti berniukai greitai apsiprato vaikų namuose. Be to, jie ir varge, ir džiaugsme turėjo vienas kitą.
„Dabar bendraujame su tėvais, susiskambiname, kartais užsukame į svečius. Pykčio nelaikome. Jie labai geri žmonės, sąžiningi, laikosi žodžio. Pavyzdžiui, tėvas pažadėjo man, kad mes rūkyti ir metė. Bandžiau įkalbėti ir mesti gerti, tačiau to jis pažadėti negalėjo, nes šalia gyvena žmogus – mūsų motina – kuris mesti gerti neketina. Jie yra ligoniai“, - pasakoja broliai.
Piešė nuo vaikystės
Piešti Algirdas ir Remigijus mėgo nuo mažens. Pirmoji penkiamečių brolių piešinių paroda buvo suorganizuota dar vaikų darželyje. Berniukai mėgdavo piešti kaukoles, raganas, velnius ir nuolat konkuruodavo tarpusavyje kuris gražiau nupieš.
Broliai pasakoja, kad apie 70 procentų vaikų namų auklėtinių sugeba įsikabinti į gyvenimą, tačiau yra ir tokių, kurie sėda į kalėjimus ar baigia savo gyvenimą dar liūdniau.
Gataveckai prisipažįsta, kad ir jiems buvo pagundų nueiti klystkeliais. „Tarp mūsų draugų buvo „blogiečių“. Bet vieną dieną pagalvojau, kad taip gyventi man nepatinka. O atsisakyti yra žymiai sunkiau nei ką nors padaryti. Bet turbūt ta kompanija tikrai buvo mano draugai, nes jie mane suprato ir nesmerkė.
Kai kurie iš jų dabar yra kalėjime, kiti emigravo“, - pasakoja Remigijus. Jis tikina, kad neriečia nosies ir dabar pabendrauja su vaikystės draugais.
Per dvejus metus – 27 portretai
Baigę vidurinę ir Alytaus dailės mokyklą Algirdas ir Remigijus įstojo į Dailės akademiją, kur baigė bakalauro studijas ir įgijo monumentaliosios dailės freskos-mozaikos specialybę. Ten pat broliai baigė ir magistro studijas. Šiuo metu Algirdas studijuoja menų doktorantūroje, o Remigijus dėsto Dailės akademijoje ir Vilniaus dizaino kolegijoje.
Pastarąjį pusmetį Algirdas leidžia dienas Alytaus vaikų globos namuose. Čia jis įgyvendina savo doktorantūros studijų projektą. Per dvejus metus jis sumanė nupiešti 27 globos namų gyventojus. Ne šiaip nupiešti, o sukurti žmogaus ūgio realistinius portretus.
„Mano tikslas - įtraukti vaikus į meno projektą, kad jie patys taptų meno dalyviais, net patys to nesuprasdami. Piešiu vaikus 16-18 metų amžiaus. Jie greičiausiai paliks vaikų namus ir išeis į gyvenimą. Mes su broliu nenorime pamokslauti, mūsų tikslas jiems parodyti, kad jei nori ko nors pasiekti, reikia įdėti daug darbo“, - sako Algirdas.
Vienam portretui nupiešti jis sugaišta porą mėnesių. Iš 27 suplanuotų portretų baigti yra trys.
Piešia dėl vaikų
„Vaikai ateina ir mato, kad brolis piešia, klausia: „Kiek tu čia dar pieši? Dvi savaites? O siaube...“
Jie žino, kad mes augome toje pačioje aplinkoje, baigėme tą pačią mokyklą, įstojome į aukštąją mokyklą, o dabar joje dėstome. Jiems tai atrodo aukštas lygis. Bet tuo pačiu jie mato, kad norint ko nors pasiekti reikia daug sąžiningo darbo.
Iš pradžių piešinyje jie ieško panašumų. Kai brolis pradėjo piešti antrą vaiką, jie jau žinojo, kad bus panašu, tada jie pradėjo matyti ir domėtis kitais dalykais. Pavyzdžiui, jie klausia, kaip ant balto popieriaus brolis nupieš baltus sportbačius. Nenoromis jie vis labiau įsitraukia, įsigilina, jų klausimai tampa vis sudėtingesni“, - apie brolio sumanymą pasakoja Remigijus.
Jis tikina, kad sunkiausia piešti žmogaus figūrą. Piešėjai sako, kad jeigu moki nupiešti žmogaus figūrą, gali nupiešti bet ką.
„O pats aukščiausias lygis – piešti žmones visu ūgiu. Tai - visai kitas iššūkis.
Daug meno kūrinių veikia žmones vizualiai. Ir to pakanka. Tačiau mano broliui to neužtenka. Jis nepiešia šiaip sau, jis galvoja dėl ko tai daro, jis daro tai dėl vaikų“, - sako Remigijus.
Piešė vienas kitą
Visą gyvenimą vienas kitam atrama buvę broliai tikina nepavargstantys vienas nuo kito. Jie iki šiol labai artimi. Vienas pradeda sakinį, kitas jį baigia. Dar besimokydami jie kartu kurdavo, organizuodavo bendras parodas. Brolis pirmasis pamato kito piešinį, padeda ištaisyti klaidas, pataria.
Prieš pusantrų metų broliai surengė parodą „Situacija“, kurioje eksponavo vienas kito nupieštus portretus, taip pat kartu sukurtą tėvo portretą ir kitus darbus.
„Kai piešėme vienas kitą – tai buvo tam tikras bendravimas. Pozuoju aš, brolis mane piešia, tada apsikeičiame vietomis, jis atsistoja tarsi į mano pėdas. Iš pradžių stovėdavome ant grindų, paskui nutarėme pasitiesti baltą medžiagą. Mes ant jos stovėjome ir toje vietoje liko mūsų pėdų įspaudai.
Jie mums priminė du vienas į kitą atsisukusius kūdikius. Per parodą padėjome medžiagą su mūsų pėdomis po mūsų portretais. Ji simbolizavo bendravimą tarp mūsų“, - pasakoja broliai.
Sapnavo tą patį sapną
Nors Remigijus dabar daugiausia laiko praleidžia Vilniuje, o Algirdas – Alytuje, vaikinai vis tiek dažnai susitinka.
Broliai pasakoja, kad kartą net sapnavo tą patį sapną. Kartą Remigijus sapnavo, kaip jie su broliu nuėjo į parduotuvę, o paskui po lazdyno krūmu aptiko lobį.
„Po kokio mėnesio Algis man pasakoja, kad sapnavo lygiai tą patį. Negalėjau patikėti. Ėmiau jo klausinėti, ar kada jam pasakojau savo sapną, bet jis sakė, kad ne. Tada aš jam detaliai papasakojau savo sapną, nuėjau prie tos parduotuvės, parodžiau, kur mes buvome sustoję, nuvedžiau prie lazdyno krūmo. Buvome apstulbę“, - juokdamasis pasakoja Remigijus.
Be piešimo broliai labai mėgsta sportuoti ir šokti breiką. Jie priklauso vienai geriausių Lietuvos breiko komandų „Banzai”, kuri ne kartą pelnė tarptautinių varžybų laurus.