Išskirtinio balso ir švelnios sielos artistiška dainininkė N.Paltinienė, regis, niekada neliūdėjo.
Nors daugiau negu pusę amžiaus scenoje praleidusios moters gyvenime juodų debesų netrūko, ji savo šviesiomis ir romantiškomis dainomis sugebėjo pavergti įvairaus amžiaus klausytojus.
Beveik kas savaitę skirtinguose šalies miestuose ir miesteliuose ji vis dar rengia koncertus.
Šis savaitgalis – taip pat ne išimtis.
„Vežu laimę klausytojams, kuriems manęs reikia. Iš jų ir pati įsikraunu energijos. Kartais pasiimu netgi daugiau. Beje, reikia juk duonai užsidirbti”, – šypsojosi metų scenoje neskaičiuojanti atlikėja.
Kitą penktadienį Operos ir baleto teatre Vilniuje rengiamu jubiliejiniu koncertu atlikėja rūpinasi mažiau nei paprastai.
Šįkart neeilinį renginį organizuoja dainininkės scenos ir gyvenimo draugai bei gerbėjai.
Pati atlikėja jau matuojasi ir taisosi sceninius apdarus.
– Visada buvote giriama dėl balso ir išvaizdos. Kokie komplimentai jums labiausiai yra įstrigę? – pasiteiravau N.Paltinienės.
– Po koncerto klausytojos prieina ir sako, kad aš jas įkvepiu mylėti ir džiaugtis gyvenimu.
Šie žodžiai man suteikia energijos. Ir dovanų gaunu.
Mano namuose ant sienos kabantys Marijos ir popiežiaus Jono Pauliaus II paveikslai yra gerbėjų dovanoti.
Kaip tik šiuo metu skanauju sūrį, kuriuo prieš keletą dienų po pasirodymo nudžiugino viena klausytoja, o kambarys skęsta rožėse.
Jie žino, ko man reikia.
– Jūs vadinama scenos legenda, esate gavusi ne vieną apdovanojimą, tarp jų – ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Karininko kryžių. Turėtumėte jaustis tikra žvaigždė.
– Aš pirmoji ėmiau rengti lietuviškos muzikos koncertus išeivijos lietuviams JAV, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje. Tai buvo svarbus darbas.
Taip pamąsčiusi išties ėmiau didžiuotis savimi.
Tačiau tai buvo tik akimirką. Puikybės manyje nė kiek nėra. Ordiną man atsiuntė dangus, o jį gavau Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – per savo gimtadienį.
– Ar manote, kad šių dienų atlikėjai turi daugiau galimybių sužibėti?
– Mes, senos kartos dainininkai, turėjome vienintelį darbo įrankį – balsą. Šiandien tikrai matau daug gerų jaunų atlikėjų, kurie turi stiprų balsą ir kitas scenai tinkamas savybes.
Tačiau jei kuriems to šiek tiek ir trūksta – ne bėda.
Į pagalbą galima pasitelkti įvairias technologijas. Ir puiku. Svarbiausia – tegu dainuoja, myli, nepavydi.
– ...ir mėgina atsiriboti nuo juodų komentarų internete. Jūs pagimdėte būdama labai jauna, viena auginote vaiką, vėliau įsisukote į pramogų pasaulį.
Tikriausiai esate iki soties prisiklausiusi nemalonių gandų apie save?
– Kartais pagalvoju, kad reikėjo gimti vėliau.
Sunkią jaunystę gyvenimas davė, bet gerų dalykų – meilės ir balso – taip pat nepagailėjo.
Apkalbinėjama buvau nuolat. Kartą neatlaikiusi baisių gandų net sunkiai susirgau.
Tada tiesiog atsidaviau Dievo valiai ir pamažu išmokau į piktus žodžius kreipti mažiau dėmesio.
Nuo pavydo vaistų nėra – tuo labiau intrigų kupinuose pramogų pasaulio užkulisiuose. Ir kolegų, ir klausytojų buvau nuolat poruojama su ilgamečiu savo scenos partneriu Eugenijumi Ivanausku, tačiau tai mums tik kėlė juoką.
– Pirmąjį savo pasirodymą scenoje tikriausiai irgi atsimenate su šypsena. Pamiršusi žodžius visą dainą tylėjote, bet sulaukėte garsių ovacijų. Esate sakiusi, kad kaip tik tada užmezgėte ryšį su publika. Negi nė kiek nesijaudinate prieš koncertus?
– Nors žinau ir jaučiu, kad publika manęs laukia, drebu prieš kiekvieną koncertą.
Visada persižegnoju, kartais pasimeldžiu. O kai pagaliau užlipusi ant scenos pamatau tiek daug gerų veidų, jaudulys akimirksniu dingsta.
Dėkodama Marijai kiekvieną pasirodymą pradedu daina „Ave Maria”. Net jei į sceną lipu sirgdama, be balso, publika supranta – dar labiau ploja. Tokiais atvejais prieš tai skalauju gerklę šalavijų nuoviru. Prieš pasirodymus degtinės negeriu, tačiau jei kitiems būtina – tegu.
– Scenoje jūs ir taip spragsite kaip žarija. Ir dar – visada ryški ir stilinga. Savo sceninį įvaizdį kuriate pati. Niekada negalvojote tapti dizainere?
– Galėčiau ja būti. Nesu siuvėja, tačiau apie drabužius ir grožį tikrai išmanau. Save pavadinčiau klasikinio skonio verge. Niekada nesiekiau būti madinga ir nebijojau kurti savito stiliaus.
Man ypač patinka ir tinka žalios spalvos drabužiai, o nemėgstu raudonų.
Turėjau keletą tokių suknelių, bet po pasirodymų stengdavausi kuo greičiau jas nusivilkti.
Prieš išvykdama gyventi į Vokietiją turėjau sukaupusi visą suknelių kolekciją: kiekvienai dainai – po keletą skirtingų apdarų. Vėliau išdalijau juos draugėms dainininkėms.
Tik čigonišką pasilikau. Jai jau per 40 metų, tačiau dainuodama čigonišką dainą ją apsirengiu ir šiandien.
– O vyro nuomonės dėl aprangos ar klausiate?
– Kartais Arvydas pataria, o kartais tik pasako: tau dėvėti ar man? Juk turiu savo galvą ir stilių.
Pasirodymams paprastai renkuosi kojas dengiančius ir be gilių iškirpčių drabužius. Scenoje esu kuklesnė nei gyvenime.
Dabar mėgstu rengtis sportiškai ir patogiai, tačiau anksčiau ir trumpus sijonus segėjau.
Kartą paplūdimyje prie manęs priėjo nepažįstamas vyras ir sako, kad reikės pabarti savo žmoną.
Mat ši padarė išvadą, jog mano kojos kreivos, dėl to scenoje tik ilgus sijonus segiu. O man svarbu, kad suknelė tiktų prie dainos.
– Tikriausiai ne vienas norėjo turėti tokią vokalo mokytoją kaip jūs.
– Aišku, buvo norinčių, esu patarusi, padėjusi kitiems atlikėjams. Tačiau tikrą savo mokinę turiu tik vieną. Prieš dvidešimt metų ėmiau bendrauti su tada septynmete akla mergaite, kurią pas mane atvedė jos tėvas. Ji mane apsikabino ir paprašė, kad padėčiau jai išmokti dainuoti. Susitinkame ir dabar.
Taip pat turiu draugių tarp jaunų atlikėjų – didžiuojuosi jomis. Pernai iš Vokietijos vienai talentingai dainininkei atvežiau baltus sceninius batelius dovanų, tačiau dėl prietaro nesusipykti paprašiau jos bent cento.
– Didžiąją metų dalį leidžiate Lietuvoje. Visą šią vasarą koncertavote. O ką veikiate Vokietijoje?
– Būname ten keturis mėnesius per metus. Nors išvykome beveik prieš tris dešimtmečius, ten neprigijau. Būdama ten laisvu laiku vaikštau, skaitau eilėraščius, plaukioju baseine, mėgstu lankytis koncertuose.
Pastarąjį kartą sukoriau net 250 kilometrų norėdama pasiklausyti mėgstamo dainininko Engelberto Humperdincko.
Teko patirti ir juoda, ir balta
Nelė Paltinienė (mergautinė pavardė – Etevičiūtė, pagal pirmąją santuoką – Klimenko) gimė mažame miestelyje Minske netoli Varšuvos. Jos tėvas lietuvis, motina lenkė. Motina mirė tada, kai N.Paltinienė dar buvo vaikas. Antrojo pasaulinio karo metais augo Lenkijoje.
Per karą, mobilizavus tėvą, kurį laiką gyveno su žydų kilmės pamote, tačiau naciams ją sušaudžius liko dviese su jaunesne seserimi. Teko elgetauti – duonai užsidirbdavo dainuodama.
Tikslūs gimimo metai nežinomi (dėl Antrojo pasaulinio karo teko tikslinti asmeninius faktus: bažnyčios, kurioje krikštyta, dokumentų apie krikšto įrašus neišliko), gimtadienį švenčia vasario 16-ąją.
N.Paltinienė pradėjo dainuoti 1951 m. Klaipėdos ryšių darbuotojų profsąjungos ansamblyje, vadovaujamame Aurelijos Daunorienės. Ansamblyje iki pradėdama dainuoti N.Paltinienė grojo gitara.
Kūrybinės veiklos pradžioje dainavo dainas iš kino filmų, operečių arijas ir kitas tuo metu populiarias dainas. 1960 m. perėjo dainuoti į Klaipėdos miesto kultūros namų estradinį orkestrą. 1961 m. Nelė atėjo į Arvydo Paltino vadovaujamą ansamblį, kuris vėliau buvo pavadintas „Kopų balsais”.
„Kopų balsuose” susikūrė pirmasis Lietuvoje – N.Paltinienės ir Eugenijaus Ivanausko – estradinis vokalinis duetas.