Tardamasi dėl pokalbio žinojau, kad susitikti su Juozu nėra paprasta - menininkas pluša prie 2012 metų pavasario-vasaros kolekcijos pristatymo, kuris jau įvyks netrukus - lapkričio mėnesį. Ne kartą keitėme susitikimo datą ir laiką, kol galiausiai Juozas paskambinęs man tarė: „Aš tau pats ant popieriaus išliesiu viską, kas guli ant mano širdies. Atvirai ir be kaukės.“
Puiku.
Ankstų rytą gavau jo apmąstymus. Prierašas: „Rašiau visą naktį“. Pasidarė dar įdomiau. Ir savaime kilo klausimas: „Kaip jis viską spėja?“
Išvydusi J.Statkevičiaus eiles negalėjau nustoti juoktis. Dar taip smagiai neskaičiau niekieno minčių, o taiklūs ir šmaikštūs dizainerio pastebėjimai vedė mane iš proto. Todėl portalo lrytas.lt skaitytojai turi išskirtinę galimybę susipažinti su žinomu kūrėju tokiu, koks jis yra iš tikrųjų, kai rampos šviesa užgęsta, o scenos uždanga nusileidžia.
***
(Kalba netaisyta)
Apie žurnalus ir internetą
Per dvidešimt laisvos Lietuvos metų iš esmės niekas nepasikeitė, tačiau išoriškai daug naujų dalykų ir kitų formų atsirado. Turime pripažinti, kad krūvos įvairiausių žurnalų labai veržiasi į mūsų gyvenimą ir kartais sėkmingai, o kartais ne, tačiau keičiantys skonio ir estetikos sampratą. Nors neišmoko mūsų būti teisingais ir tobulai gražiais kaip Vakaruose, tačiau rašo mums labai daug menkaverčių dalykų - daugiausia tik apie išorę. Vis dėlto turiu būti negailestingas, bet įspėju – tai tik mano nuomonė, bet šalis, kuri neturi skonio, niekada nelaimės, kaip pavyzdžiui, kad ir kokia ji prasta bebūtų - „Eurovizijos“ dainų konkurso.
Paradoksas - antrasis Lietuvos dievas krepšinis. Tikrai nieko nenoriu įžeisti, bet juk tai akivaizdūs faktai. Didžiulė kultūros stoka Lietuvoje pagaliau sunokino savo vaisius, bet, deja, tai niekam nerūpi. Pastaruosius du dešimtmečius audringai vejamės Vakarų pasaulį norėdami būti laisvi, gražūs, įdomūs europiečiai. Stengiamės iš paskutiniųjų. Bet visa tai, visai nelauktai, nurungė nepaprastai didžiulė banga ypač mėgiamo interneto. Būtent ši priemonė keičia mūsų bendravimo, savęs supratimo visuomenėje normas.
Praeityje laikai, kai tėveliai pasakojo savo atžaloms apie gandrus, juk dabar kiekvienas paauglys žino visas erotines zonas, išmano apie vibratorius, domisi nesveikai apdainuojamais pedofiliniais skandalais. Kita vertus, tas internetinis, perdėtas atvirumas, rašomi paistalai toli gražu šiandien ne visiems suprantami.
Žmonės neatskiria, kur melas, o kur tiesa. Visagalis internetas visiškai sumenkino etines žmonių normas, išnaikindamas tokias sąvokas, kaip padorumas. Aš galiu drąsiai teigti, kad šiais laikais „padorumas“ visiškai praėjusio šimtmečio žodis.
Tikrai nesu davatka ir visiškai nemoralizuoju, tačiau internete, kurį ignoruoju, nieko nejaudina įžūlus žmonių įžeidinėjimas, keikimas, dažnai begėdiškai aptarinėjimas asmeninis gyvenimas, pletkinama, šmeižiama ir teisiama. Ir ne paslaptis – anonimiškai, o dar įdomiau, kad tai daro vadinamieji programišiai įsilauždami. Dėl tokių dalykų stipriai pasikeitė sąvokų balansas tarp žodžių „būti“ ir atrodyti „BŪTI“. Manau, kad daugeliu atveju orientuota į pavyzdį, pamėgdžiojimus. Būtent šis interneto ir mobiliojo ryšio grėsmingas progresas išstūmė ir naikina tradicijas, sukurdamas naujus bendravimo kanonus.
Dar ne mažiau svarbus reiškinys visiškas paslapties svarbos išnykimas. Ne taip seniai, 60-aisiais ar 80-aisiais praėjusio amžiaus metais, kino žvaigždės, prezidentai, režisieriai, menininkai buvo tikri sekimo objektai. Vien nuo minties drebėdavai, kad gali būti panašus į vieną ar kitą aktorių, bandyti bent kiek pamėgdžioti jų stilių, aprangą ar gyvenimo būdą.
Dabartinis internetas, dėl kurio suklestėjo paparacai, viską paklojo kaip ant delno: daugybė žmonių suprato, kad sektini pavyzdžiai yra silpni ir toli gražu ne tobuli. Todėl dabar norint būti išskirtiniu, turiu galvoje tikrus dalykus, darbus ir pasiekimus, reikia turėti nepaprastą talentą, ištvermę, didžiulį asmenybės mastelį ir termometrą, kuris, kad tave pastebėtų, turi nuolat rodyti bent 40 laipsnių aukščiau nulio. Ir visai tai tam, kad tave gerbtų ir tavimi žavėtųsi. Kitaip herojus netenka traukos.
Apie tariamą elitą
Šimtai turtingų verslininkų žmonų iš tuščio buvimo susidomi menu. Neretai pradeda tapyti arba rašyti eiles, steigti galerijas. Puiku, tik visa tai labai juokingai pateikiama, o dar gražiau, kai labai mėgėjiški dalykai apdainuojami kaip rimtas reikalas.
Anot vienos rusakalbės, brandaus amžiaus naujosios dizainerės, kurią nepaprastai įkvepia Lietuva, ji kuria daug geriau nei „Dior“ ar „Chanel“. Ir žymiai pigiau! Skaičiau šias skambias ir tuščias frazes ir juokdamasis pagalvojau: jeigu taip myli Lietuvą, puiku, bet gal galima ir lietuvių kalbą būtų išmokti!
Yra ir spalvotai besirengiančių, kiekviename vakarėlyje besilankančių veikėjų, kurie, įtariu, nei dirba, nei mokosi, o tik plunksnas kedena, kad Lietuvos vienkiemiuose būtų linksmiau.
Pilna ir televizoriuje bešnekančių ir nusišnekančių bei pastebimai pastambėjusių choreografų, kurie ne šokius komentuoja, o save demonstruoja. Arba apsivogusi ir už rankos sugauta vagilė dar iki šiol nenubausta. Kyla retoriškas klausimas: kodėl? Gal įgijom imunitetą valdžios pavyzdžiu? Tuščia jo.
Dar yra kita kategorija ponių, kurios nesugeba būti dizainerėmis, o veiklos trūksta, todėl samdosi dizainerius, kurie kaip sotūs ir riebūs katinai skaičiuoja karoliukus ir kiek metrų sijono apačia. Asmeniškai aš gėriuosi tokiais pasiekimais.
Puiku, kad žmonės kuria, dirba, tik nesusimąsto, atleiskite už teisybę, po tokių veikėjų, pasak architektės Gražinos Pajarskaitės, liks daug šiukšlių. Keista, o kur ta naujoji karta emigravo? Jų tiesiog nėra arba nepastebėsi: tingūs, lygūs, sotūs, gražūs. Dar trūksta žodžių "prabangūs" ir "seksualūs". Bet visi vienodi.
O kur tie, kurie nebijo būti kitokie, kurie siekia savo tikslų, kai vidutinybės užsimerkia, keršija, atsuka nugarą... Juk ne paslaptis, kad daugelis bijojo eiti pas jaunosios kartos gydytojus, turiu galvoje tuos laikus, kai už pinigus mokėsi turčių vaikai. Laimei, laikai pasikeitė, dabar advokatai ir vadybininkai, ačiū Dievui, nepavojingi sveikatai. Gaila laiko rašyti apie tuos, kurie greitai nugrims į užmarštį.
Apie reitingus ir statistiką
Būti įžymiu, tikru, degančiu, alkanu, turiu galvoje gyvenimo siekiams, o ne kotletams – nelengva. Tai ne naujais apdarais vakarėliuose stebinimas, tai sunkus darbas, taikli akis ir nevyniojimas į vatą, kas labai nepatinka daugeliui. Aišku, kam sunkiai dirbti, jeigu su skarmalu ant galvos surenki visų žurnalų reitingus?
Kad papultum į puslapius, daug išmanymo nereikia. Nustebau, kai sužinojau, kokia yra laikraščių ir internetinių portalų statistika: kažkoks ten kriminalas, iš serijos Onutė pasmaugė Kaziuką, surinko 83 tūkst. smalsių skaitytojų, toliau seka mirusių įžymybių laidotuvės su testamento aprašymu. Smalsu, ne tiesa – 5600 interesantų. O štai Kauno muzikinio teatro, operos, pastatymai „liucia di lemermur“, liaudiškai vadinama „mur mur“ pritraukia tik 1800 skaitytojų. Štai jums ir statistika. „Kultūrkė“, tiesa? Ir čia ne mano sugalvota, čia duomenys. Liūdnoki, bet tokia realybė.
Apie savąją kartą
Tie, kas išsikapstė, turi pozicijas, reputaciją, svorį, skonį - tai mano karta. Tik keistas pasidalinimas: vieni paseno, išsibarstė, o kitus vis prie studentų priskiria. Manau, atėjo laikas užimti vedančias pozicijas, kol turime jėgų, kol galime garsinti Lietuvą dideliais darbais, skatinti kultūrą, palikti pėdsaką Lietuvos istorijoje. Tik visur dar patogios, šiltos, riebios vietos užimtos.
Lietuviai ne rusai, ne prancūzai ir revoliucijų nekėlė. Taip ir gyvena, kenčia susiriesdami. Gal išgyvensim, gal iškentėsim, o tie, kas drąsiai iškelia galvą, visas mėšlas ant galvos. Visada, kas pirmieji taip nutinka. Keistas, gražus mūsų kraštas, tėvynė Lietuva, tik kažkodėl net ne tiesioginiais lėktuvais bėga visi iš jos, o tie, kas lieka: plakami, „ėdami“, bet tai užgrūdina. Ateina mūsų laikas.
Apie naująją kartą
Trūksta jaunimui vidinės laisvės, visi atsargūs, o juk naujoji karta net rusiškai nemoka, asmenybių nėra, niekas nenori išsiskirti, kodėl? O jai bando išlįsti, tai ne darbais, ne pasiekimais, o labai įtartinom priemonėm. Užtenka padraugauti ar susipažinti su žurnalo redaktore. Vis dar veikia sovietiniai metodai. Nukirpo redaktorę, švystelėjo dovanėlę ir kas antrą dieną rodo dantukus tautai.
Štai jums aritmetika, bet vis dar viliuosi, kad ne daug tokių. O kur tas jaunimas, kuris dega, siekia, nori pakeisti kažką į geresnę pusę. Kur? Alio! Žodžiu, Aleksandro Vasiljevo žodžiai: „Talentams reikia padėti, o vidutinybės patys prasimuš sau kelius." Deja, bet vedančius mūsų kraštą į akligatvį.
Na, gal ir rūstokas mano rašinėlis, bet nuoširdus, daug teisybės. Štai dėl ko skaudu. Ir nėra ko pykti, tiesiog gal susimąstysite. Aš vis dar noriu pasikeitimų ir rašau tai, nes man apmaudu už šį kraštą ir jeigu saldžiai neliūliuoju, kad myliu tėvynę, tai nereiškia, kad taip nėra. Darbais, o ne žodžiais mes tėvynę mylime.
Bėgu dirbti! Gaila laiko... Atleiskite, kas ne taip.
Pagarbiai,
Jūsų Juozas