Stiklinį indelį, kuriam daugiau nei 200 metų, T.Endriukaičiui dovanojo senienomis besidomintis draugas, tačiau paragauti jo turinio verslininkas niekam neleidžia.
Prieš 15 metų kasinėjant prie Elektrėnų esančią kalvą šis buteliukas buvo rastas kareivio drabužio kišenėje. Pasirodo, tokiu skysčiu nuo peršalimo gydėsi Napoleono armijos samdinys, žygiuodamas per Lietuvą.
Tai – namų darbo anyžinė trauktinė, palengvinanti kvėpavimą.
Bendrovės „Entafarma” vadovas T.Endriukaitis – užkietėjęs kolekcionierius. Privačiame muziejuje, kurį paveldėjo iš savo tėvo garsaus vaistininko Romualdo Endriukaičio, yra daugiau nei 2000 eksponatų.
1992-aisiais mirus tėvui sūnus sutvarkė ir susistemino rinkinius.
Verslininkui mieliau už bet kokias dovanas yra koks nors senovinis indelis, kurį naudojo Lietuvos prieškario vaistininkai.
T.Endriukaitis, įkūręs vaistų logistikos sandėlį, nutarė savo biure įrengti sovietinių laikų vaistų gamybos kambarį, koks buvo ir Kidulių miestelyje, esančiame Šakių rajone.
Verslininkas užaugo vaistinėje, kurią šiame miestelyje įkūrė jo tėvas. Vaistų kvapai jį lydėjo nuo pirmųjų dienų. Didžiausias džiaugsmas berniukui būdavo, kai jam leisdavo vaistų gamybos kambaryje žaisti su svareliais, svarstyklėmis.
Polinkį kaupti daiktus, susijusius su vaistine ar vaistų gamyba, T.Endriukaitis paveldėjo iš tėvo, kurį gerai pažinojo tiek Jurbarko, tiek Šakių rajono gyventojai, nes Kiduliai yra prie Nemuno, ribojančio šiuos rajonus.
„Pas mano tėvą žmonės iš toli atvykdavo pirkti vaistų. Jis turėdavo tokių medikamentų, kurių labai trūkdavo”, – prisiminė T.Endriukaitis.
Ekspozicijoje yra vaistų gamybai būtinų priemonių, apie kurių paskirtį žino tik vyresnės kartos vaistininkai.
Pavyzdžiui, XVII amžiuje JAV pagamintas malūnėlis vaistažolėms, sėkloms smulkinti. Jo kaina siekia maždaug pusę milijono JAV dolerių.
Analogiškas malūnėlis, bet dvigubai didesnis šiuo metu saugomas Kauno farmacijos muziejuje. Dar sovietų laikais šiame muziejuje lankėsi iš Čikagos atvykę muziejininkai ir prašė kauniečių parduoti šį malūnėlį.
Amerikiečiai už jį siūlė milijoną dolerių, Kauno valdžia netgi buvo sukvietusi pasitarimą ir svarstė, ką daryti. Buvo nutarta malūnėlio neparduoti.
Tada T.Endriukaičio tėvas nusprendė, kad perpus mažesnis malūnėlis gali kainuoti perpus pigiau, vadinasi, pusę milijono dolerių.
Muziejuje yra pavyzdžių, kaip prieškario Lietuvoje atrodė pakuotės vaistų, kuriuos gamino ir dabar gerai žinomos tarptautinės bendrovės „Nycomed”, „Merck”, „Abott”.
Nuo falsifikuotų vaistų stengtasi apsisaugoti ir XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje.
Lietuvos rinkai skirto „Bayer” aspirino etiketėje buvo nurodyta, kad banderolė turi būti trijų spalvų: geltonos, žalios ir raudonos. Tik tada pacientas gali būti saugus.
Muziejuje saugoma ir speciali spinta, kurioje yra buteliukų su tabletėmis, milteliais. Mat iki XIX amžiaus pabaigos medikamentus gamindavo tik vaistinėse pagal receptą.
Yra ir skolininkų knyga, kurioje Jurbarko vaistininkas M.Bregauskis surašydavo asmenis, negalinčius sumokėti už medikamentus.
T.Endriukaitis saugo taip pat itin retą 1880 metais išleistą knygą „Farmakopėja”. Joje aprašyta įvairiausių cheminių ir augalinių medžiagų išvaizda, savybės, kvapas ir skonis.
„Apie savo eksponatus galėčiau pasakoti nesustodamas kelias valandas, nes man farmacijos istorija yra gyva”, – sakė T.Endriukaitis.
Lietuvos radijo istoriją atspindi šeši šimtai inžinieriaus Z.Langaičio sukauptų aparatų. Kaunietis kolekcionuoja tik mūsų šalyje pagamintus ir naudotus aparatus.
Unikalią kolekciją saugo užraktai, nes ji laikoma privačiame name. Todėl inžinierius neseniai ėmėsi iniciatyvos ieškoti patalpų būsimam radijo muziejui, į kurį galėtų užsukti smalsuoliai.
Šeimininkui atkristų rūpestis nuo gausybės aparatų valyti dulkes, nes žmona gydytoja Gražina ketvirtajame namo aukšte nesilanko. Ji, kaip ir abu poros sūnūs finansų analitikai, ne itin domisi Z.Langaičio kolekcija.
Zenonas prieš dvidešimtmetį teturėjo vos kelis radijo imtuvus, kuriuos jam atidavė seneliai ir tėvai.
Bet kolekcija sparčiai pradėjo didėti, kai šeima 1995 metais Kaune pasistatė 320 kvadratinių metrų ploto namą. Tuomet šeimininkas viršutinį namo aukštą skyrė savo pomėgiui.
Kolekcininkas važinėjo po Suvalkijos kaimus ir rinko radijo aparatus. Derėtis dėl imtuvų su šykštumu garsėjančiais suvalkiečiais Z.Langaičiui nebuvo sunku – pats kilęs iš Kybartų.
„Esu suvalkietis, žinau, kaip prie jų prieiti”, – šmaikštavo pašnekovas.
Z.Langaitis imtuvus ne tik pirkdavo, bet ir mainydavo, pavyzdžiui, neveikiantį lempinį radiją į veikiantį tranzistorinį siųstuvą. Kai kuriuos aparatus jam atiduodavo giminės.
Vertingiausia kolekcijos dalis – 1935–1937 metais radijo aparatus gaminusio Kauno fabriko „Karadi” produkcija.
Kauniečio namuose vietą rado net keturi „Karadi” imtuvai. Dėl vieno jų šeimininkui teko toli vykti, o dėl kito jis derėjosi kelerius metus.
Lietuvoje išlikę tik aštuoni skirtingi „Karadi” fabriko radijo aparatų modeliai.
Pagrindinė šio nedidelio fabriko, kuriame dirbo penkiolika žmonių, produkcija buvo „Tautofonai” ir „Liaudies imtuvai”, skirti kaimo gyventojams.
„Tautofono” buvo klausomasi tik su ausinėmis, o „Liaudies imtuvas” – dviejų lempų radijo aparatas su garsiakalbiu, kurio grotelės primena Gedimino stulpus.
Į Z.Langaičio ekspoziciją pateko ir keli patefonai bei magnetofonai, pagaminti Kauno radijo gamykloje, kuri veikė 1956–1994 metais.
Nemenką kolekcijos dalį sudaro 1960–1970 metais pagaminti maži tranzistoriniai radijo aparatai, kuriuos šeimininkas lyg kankorėžius sukabino palubėje.
Kolekcija – ne tik radijo istorijos, bet ir Z.Langaičio asmeninio gyvenimo atspindys. Inžinierius ir radijas nuo vaikystės suaugo lyg Siamo dvyniai.
„Vaikystėje pas močiutę kaime klausydavau baterinio radijo „Rodina”. Jau tuomet man buvo įdomu sužinoti, kaip aparatas gali veikti be elektros”, – pasakojo Z.Langaitis.
Būdamas moksleivis Zenonas įsitraukė į radijo mėgėjų būrelį.
Šiuo metu jis dirba inžinieriumi vienoje įmonėje, o laisvalaikį skiria senovinių radijo aparatų priežiūrai.
Z.Langaitis kasdien žinių klausosi per „Philips” radijo aparatą, pagamintą 1933 metais.