Kauno muzikinio teatro solistė Raminta Vaicekauskaitė (35 m.) prieš Gaetano Donizetti spektaklio „Liučija di Lamermur” premjerą lankėsi Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje (Kauno r.).
Liučija, kurią vaidina R.Vaicekauskaitė, turi mylimąjį, tačiau jiems nelemta būti drauge. Mergina ištekinama už kito, kurį išprotėjusi nužudo.
„Sukurti tokį personažą nemačius žmonių, kurių psichika yra pakrikusi, būtų buvę labai nelengva”, – prisipažino Kauno muzikinio teatro solistė R.Vaicekauskaitė.
Jos norą sukurti kiek įmanoma įtaigesnį vaidmenį sustiprino ir tai, kad išprotėjusios Liučijos arija laikoma viena įstabiausių koloratūrinio soprano arijų per operos istoriją.
Pirmąkart peržengusi psichiatrijos ligoninės slenkstį operos solistė iš gydytojų išgirdo perspėjimą, kad tai nėra cirkas, kur galima juoktis, tyčiotis iš ligonių ar juos guosti.
Nors šioje įstaigoje visą dieną praleidusi dainininkė nepamatė lakstančių, rėkaujančių ar besitrankančių pamišėlių, apsilankymas ją sujaudino iki širdies gelmių.
„Nei knygos, nei filmai negali atskleisti tikrojo vaizdo.
Visi ligoniai nuraminti vaistais, bet daugelio sutrikimus išdavė galvos linksėjimas, rankų ar kojų trynimas, raumenų trūkčiojimas, drebulys, kitokia nei įprasta eisena”, – susijaudinusi kalbėjo dainininkė R.Vaicekauskaitė.
Kaunietei ypač įstrigo ligoninės pacientų akys. Net tų, kurie žiūrėjo į vieną tašką, žvilgsnis buvo gilus, kupinas netekties ir net skausmo.
Žiūrėdama vienai sergančiai moteriai į akis R.Vaicekauskaitė suprato, kad ji, kaip ir Liučija, yra labai jautri, lengvai pažeidžiama. Greičiausiai taip pat kažkada stipriai mylėjusi ir praradusi savo meilę.
„Nekopijavau nė vieno ligoninėje matyto žmogaus, tačiau po to vaidinti buvo gerokai lengviau, nes stiprėjantį pamišimą stengiausi kuo daugiau atskleisti kūno ir akių kalba.
Tai žiūrovą turbūt veikia ne mažiau nei tariami žodžiai, liejama širdgėla ar kalbėjimas su dvasiomis”, – įsitikinusi solistė.
Psichikos sveikatos specialisto patarimai pravertė ir aktorei Daivai Rudokaitei (42 m.), sukūrusiai dramaturgės Sarah Kane, pamilusios savo psichiatrą, vaidmenį.
Susitikimai, ilgi pokalbiai su psichiatru prieš spektaklį „4.48 Psichozė” gilų įspūdį paliko ir aktorei D.Rudokaitei, ir visai kūrybinei grupei.
„Pirmiausia prašėme išaiškinti pjesėje dažnai girdimus psichiatrijos terminus, ligos aprašymus ir diagnozes. Norėjome suvokti, kaip žmogus elgiasi paūmėjus ligai, kaip keičiasi jo kalba ir mąstymas, kaip veikia jam skirti vaistai”, – sakė D.Rudokaitė.
Kūrėjus taip pat labai domino asmenybės susidvejinimo tema. Būtent ši problema kamavo pagrindinę spektaklio heroję – pjesės autorę S.Kane, kuri, būdama 28 metų, pasitraukė iš gyvenimo.
D.Rudokaitė įsitikinusi: psichiatro konsultacijos pravertė ne tik jai, bet ir kitiems aktoriams bei spektaklio režisieriui Valiui Terteliui.
Tai patvirtino ir kūrybinei grupei po premjeros išsakytos psichiatrų bei psichologų pagyros.
Kauno valstybinio teatro direktorius aktorius Egidijus Stancikas (45 m.) kuriamo personažo atitikmenų neretai ieško tiesiog gatvėje.
„Kartais savaitę kasdien po keletą valandų vaikštau Kauno senamiesčio gatvėmis, Laisvės alėja, lankausi parkuose, net stotyse ir stebiu žmonių judesius.
Kartais akis įsmeigiu į nosį krapštančius, čiaudinčius, kosinčius ar netgi žagsinčius žmones”, – pasakojo E.Stancikas.
Stebėti žmones aktorius mėgsta ir keliaudamas.
Nuvykęs svetur E.Stancikas randa valandėlę ir įsistebeilija į praeivius gatvėje – stebi, kaip jie mojuoja rankomis ar kokio dydžio žingsniais vaikšto.
Neretai vieną personažą aktorius sulipdo iš dešimties ar daugiau gatvėje pamatytų žmonių.
Ypač aktorius ruošėsi Dazai Osamu monospektakliui „Ir reikia eiti”, kuriame meistriškai atliko Judo Iskarijoto vaidmenį. Kauniečiui įsikūnyti į šį sudėtingą personažą ypač padėjo graikų kilmės tapytojo El Greco kūryba.
Jo paveikslus E.Stancikas pirmąkart išvydo prieš dešimtmetį, kai lankėsi JAV ir iš smalsumo nuėjo į Bostono meno muziejų.
„Autoriaus darbuose vyrauja biblinė tematika. Kurdamas Judo personažą prisimindavau paveiksluose vaizduojamų žmonių veido išraišką, žvilgsnius, laikyseną, judesius – tai man buvo tarsi pavyzdys, kaip paskirose spektaklio scenose reikia žiūrėti, stovėti ar žengti”, – kalbėjo E.Stancikas.
Net kai spektaklis sulaukė tarptautinio pripažinimo, aktorius nenustojo El Greco paveiksluose ieškoti įkvėpimo. Jis dar kelis kartus lankėsi Bostone.
Be to, aplankė Madrido, Budapešto, Londono, Sankt Peterburgo ir kitus muziejus, kuriuose demonstruojami šio menininko darbai.
Vytautas Balsys (55 m.), kurdamas dokumentinį filmą apie argentiniečių rašytoją Julio Cortazarą, pagyveno jo namuose Paryžiuje, rūkė jo pypkę ir net mūvėjo įžymybės kojines.
Rinkdamas medžiagą apie Prancūzijos sostinėje gyvenusį žinomą argentiniečių rašytoją kaunietis režisieriusne tik perskaitė kone visus jo kūrinius. V.Balsys stengėsi atsidurti J.Cortazaro kailyje.
Be rašytojo gyvenimo moters šviesaus atminimo Ugnės Karvelis pagalbos režisieriui vargu ar būtų pavykę sukurti tokį įtaigų filmą.
„Vos atskridęs į Paryžių su Ugne pasikalbėti apie garsųjį novelistą, iškart sulaukiau pasiūlymo susitikti su Julio. Sutrikau, nes rašytojas prieš dešimtmetį buvo miręs.
Tik vėliau supratau, apie ką ji kalbėjo”, – pasakojo V.Balsys.
U.Karvelis pakvietė V.Balsį į svečius ir net pasiūlė kuriam laikui apsistoti mylimojo kambaryje, kuris buvo pilnas įžymybės daiktų.
Jau pirmąjį vakarą namų šeimininkė atkimšo viskio butelį, padėjo tris taures ir į jas įpylė po šlakelį gėrimo. Kaunietis manė, kad U.Karvelis kažko laukia, tačiau ji įjungė vaizdo leistuvą, ir ekrane pasirodė J.Cortazaras. U.Karvelis jam mandagiai pristatė V.Balsį ir trumpai papasakojo, kad jis rengiasi kurti dokumentinį filmą.
Tuomet moteris į magnetolą įdėjo garsajuostę su rašytojo ir jo bičiulių pašnekesiu.
„Pasijutau tarsi sėdėčiau ir kalbėčiausi su Gabrieliu Garcia Marquezu, Milanu Kundera, Carlosu Fuentesu ir kitomis garsenybėmis, kurios buvo Julio ir Ugnės draugai”, – prisiminė V.Balsys.
Įraše buvo girdėti, kaip kompanija šnekučiuojasi apie paryžietišką gyvenimą, svajoja, kuria ateities planus ir juokauja.
Kad geriau pajustų rašytoją, režisierius ne kartą traukė J.Cortazaro pypkę, spausdino jo rašomąja mašinėle, valgė iš jo indų. V.Balsys vilkėjo rašytojo megztinį, paltą, net mūvėjo kojines ir nešiojo jo kepurę.
Kaunietis vaikščiojo Senos upės pakrante, lankėsi rašytojo mėgtose Paryžiaus kavinėse. Tik prisilietęs prie įžymybės gyvenimo savo juostoje režisierius galėjo jam ištarti: „Sveikas, Julio Cortazarai.”
Net ir geriausi aktoriai prieš naują vaidmenį
dažniausiai ruošiasi ir fiziškai, ir psichologiškai. Vieni pradeda lieknėti,
kiti – daugiau kimšti, kad atrodytų putlesni.
Atsisakydami dublerių, daugelis aktorių ryžtasi išmokti
įvairių triukų: jodinėti, kautis kardais, muštis kumščiais ir pagaliais, lanko
kaskadininkų pamokas.
Pasaulio kino ir teatro istorijoje netrūksta atvejų, kai
dėl vaidmens aktoriai apsigyvena psichiatrijos klinikose, vienuolynuose, užsuka
į viešnamius, įsidarbina vaikų ar senelių namuose.
Kauniečio psichologo Jono Kilijono teigimu,
svarbiausia aktoriaus užduotis – priversti žiūrovą patikėti tuo, ką jis daro.
Net patyrusiems aktoriams prireikia papildomų žinių ar įgūdžių.
„Turbūt kiekvienam teko matyti spektaklį ar filmą, kurio
siužeto linija pasirodė įdomi, tačiau kūrinys nepaliko įspūdžio. Tai
greičiausiai nutiko dėl prastos aktorių vaidybos”, – įsitikinęs psichologas.
Jo manymu, filmas ar spektaklis bus sėkmingas, jei pavyks
publikai sukelti savotišką transo būseną – kai žiūrovai valandai ar dviem
užmiršta viską aplinkui ir įsijaučia tik į tai, ką mato scenoje ar ekrane.
„Jeigu žiūrovai pradeda žiovauti, maigyti mobiliojo
telefono mygtukus ar nuolat žvilgčioja į laikrodį, aktoriai ir režisieriai
neturėtų jų plūsti. Pirmiausia reikėtų pagalvoti apie neįtaigią vaidybą”, –
kalbėjo J.Kilijonas.
Psichologas prastą vaidybą prilygina melagystei.
„Nereikia būti įgudusiam specialistui, kad atskirtum, kada
žmogus meluoja. Tai ypač gerai parodo į šalį nukreiptas žvilgsnis arba žemyn
nudelbtos akys. Kūno kalba labiausiai ir išduoda melagį.
Neverbalinė kalba veikia stipriau už bet kokį žodį. Net jei
kalvį vaidinantis aktorius skųsis, kaip jam sunku kalti, bet lengvai ar
nemokšiškai mojuos kūju, juo niekas nepatikės”, – sakė J.Kilijonas.
Dabar madinga kviesti garsius žmones padirbėti aktoriais.
Tai laikoma viena sėkmės garantijų, kad filmas ar spektaklis bus žiūrimas.
Tačiau net ir puikiausiai tekstą išmokęs populiarus žmogus,
kurio veidas nuolat šmėžuoja žurnalų viršeliuose, gali visiškai netikti scenai.
Pirmiausia dėl to, kad galbūt jis neturi prigimtinės dovanos vaidinti.
Antra, jaunoms garsenybėms neretai stinga ir gyvenimo, ir
vaidybos patirties.
Žmogus dėl vaidmens turi ryžtis pokyčiams ir dirbti tiek,
kad susitapatintų su personažu.