Amerika nesuviliojo nei puikiu darbu, nei galimybėmis - jauna moteris grįžo namo, į Lietuvą (nuotraukos)

Šiemet į šalį atvyko 10 tūkst. emigrantų, pernai - 3 tūkst.

Kodėl gi jie grįžta į krizės nustekentą Lietuvą, iš kurios pabėgę jau daugiau nei pusė milijono gyventojų?

32 metų edukologijos doktorantė, dėstytoja J.Vizgirdaitė šypsosi: „Nes čia mano namai.“

- Į Ameriką išvykote pagal „Au Pair“ programą. Tačiau ten sėkmingai baigėte magistro studijas Belvju universitete Nebraskoje, susiradote gerai mokamą dėstytojos darbą. Bet grįžote. Ar dėl tokio sprendimo nebarė mama, visą gyvenimą sunkiai dirbusi dėl jūsų šviesesnės ateities, kurią daugelis sieja būtent su Amerika?

- Esu vienturtė, tad mano mama labai džiaugėsi, kad grįžau namo. Tačiau ji leido man pačiai spręsti - likti ar grįžti, nes suvokė, kad tai tik mano gyvenimas.

Tačiau dauguma pažįstamų ir artimųjų buvo įsitikinę, kad darau didžiulę klaidą, kad mano sprendimas neprotingas ir kad pamačiusi, kaip Lietuvoje blogai, bėgsiu atgal. Tačiau aš čia jau ne vienus metus ir niekur nesiruošiu bėgti.

Man svarbiausia - mano maža šeima, mano draugai, miela, pažįstama aplinka. Tai nebuvo Amerika. Tai negalėtų būti jokia kita šalis, nesvarbu, kaip puikiai ekonomiškai ji išsivysčiusi.

Jungtinėse Amerikos Valstijose man puikiai sekėsi ir mokslas, ir karjera. Galiu tik dar kartą patvirtinti tiesą, kad toje šalyje kiekvienas, kuris stengiasi, būtinai pasiekia savo tikslą.

Viskas ten gerai, bet aš visą laiką žinojau, kad grįšiu namo.

- Ir ką namuose išvydote? Išvargusią nuo darbų ir mokesčių mamą? Skeptiškus, niūrius, viskuo pasipiktinusius žmones? O gal ką nors netikėtai gražaus čia aptikote?

- Nežinau, ar tikrai Lietuvoje yra daugiau nelaimingų žmonių nei kitose šalyse. Bet galbūt tai lėmė mūsų šalies istorija, gal kitos aplinkybės, kad pirmiausia rūpinamės savimi, o tik po to artimuoju. Pesimizmo labai daug. Bet tie, kurie veikia, o ne nuolat verkia ir keikiasi gali ko nors pasiekti ir čia. Nėra padėties be išeities.

Ir gražių dalykų yra Lietuvoje. Daug kas pasikeitė į gerąją pusę. Smagu, kad žmonės daugiau keliauja, daugiau pamato pasaulio ir tai juos daro laimingesnius. Keičiasi žmonių bendravimas, bendruomenės ir savanorystės suvokimas.

Žinoma, jei darytumėte interviu su mano mama, jis būtų kitoks. Ji paburba ant valdžios. Jai gėda prisipažinti, kad dirba turguje, o man ne gėda. Nes ji dirba, o ne sėdi ir verkšlena. Be jokių alimentų ir pašalpų viena mane užaugino. Stengėsi, važinėjo po įvairias šalis, pirko pigesnius daiktus, Kaune juos parduodavo brangiau. Ji turėjo tikslą ir jo siekė, nors išsiskyrusiai moteriai buvo labai sunku ir dvasiškai, ir finansiškai.

Ir aš dabar darau tą patį, ką darė ji - taip pat labai daug dirbu, nes puikiai suvokiu, kad niekas kitas už mane nieko nepadarys. Ir aš nieko nepasieksiu, jei tik skųsiuosi ir kaltinsiu aplinką. Visas gėris ateina tik per veiksmą ir kūrybą. Esu laiminga, nes man labai patinka tai, ką veikiu.

- Matyt, jūs neturite būsto paskolos, kuri kas antrą šeimą, kad ir kiek daug dirbtų jos nariai, Lietuvoje tempia žemyn?

- Taip, šio vargo neturiu. Nors mūsų šeima labai nedidelė, senelių, mamos ir mano santaupų užteko butui įsigyti. Tad turiu kur gyventi ir nereikia mokėti skolų bankui. Jei būtų kitaip, matyt, tai rimtai apsunkintų mano gyvenimą. Bet tikiu, kad ir tada ką nors sugalvočiau.

- Bet ką sugalvoti lietuviui pensininkui, kuris priverstas gyventi pusbadžiu? Žmogus net gyvenimo saulėlydžio negali oriai pasitikti.

- Situacija, kokia dabar yra Lietuvoje, greitai nepasikeis, tad pensininkams turėtų padėti jų šeimos nariai, vaikai. Taip dabar gyvena ir mano seneliai. Gal kada pagalbos prireiks ir mamai, kuriai dabar 54 metai. Aš laiminga, kad galiu pasirūpinti savo šeima. Tiesa, negaliu jų išsiųsti į kelionę po Europą, tačiau mes nuvažiuojame prie Kauno marių, įsitaisome ant pledų ir ragaujame senelio darytą obuolių vyną. Prisimename smagius dalykus ir džiaugiamės, kad turime vienas kitą. Amerikoje to nebuvo.

Taip, man apmaudu, kad dauguma garbaus amžiaus lietuvių negali džiaugtis kelionėmis ir negalvoti, jog neturės pinigų susimokėti už šildymą. Bet todėl mes dvigubai turime stengtis, kad padėtis gerėtų.

- Amerikoje bendravote su lietuviais. Ar jūsų sprendimas grįžti juos nustebino? Nebandė stabdyti, gąsdinti, kad Lietuvoje viskas tik blogyn?

- Nebraskoje lietuvių bendruomenė draugiška, su visais gerai sutariau, dauguma jų žinojo, kad neketinu gyventi Amerikoje. Todėl kai pranešiau, kad išvykstu, niekas nenustebo ir nebandė stabdyti. Priešingai, keli draugai po dešimties ir daugiau JAV praleistų metų taip pat grįžo į Lietuvą. Žinoma, daug lietuvių liko laimingai gyventi ten.

- Vieni emigrantus smerkia, sako, kad jie parduoda tėvynę už gardesnį duonos kąsnį, kiti gina ir laiko veikliausia visuomenės dalimi, kurie ne dejuoja, o veikia. Ką apie tai manote jūs?

- Manau, yra kelių tipų emigrantai. Vieni - tai žmonės, kurie Lietuvoje išbandė viską, tačiau jiems nėra tinkamai atlyginama už jų pastangas. Lygindami savo ir kolegų kitose šalyse atlygį, jie jaučia neteisybę, todėl ir daro atitinkamus sprendimus. Kraunasi lagaminus ir išvyksta, nes kitur mato kur kas didesnių galimybių. Taip elgiasi medikai, mokslininkai, kiti gabūs žmonės. Tačiau geri specialistai išvyksta ne tik iš Lietuvos. Amerikoje dirba labai daug medikų ir informacinių technologijų specialistų iš Indijos, Kinijos, Japonijos.

Žinau žmonių, kurie aukojasi dėl vaikų, mat yra įsitikinę, kad Lietuvoje nėra ateities, todėl visa šeima emigruoja. Tėvai keičia savo gyvenimus dėl vaikų. Jie daug ko atsisako: draugų, artimųjų, savo kultūros. Ar tuomet įmanoma būti laimingam? Gal. Bet jei tėvai nelaimingi, kaip tuomet auga vaikai?

Dar kiti tiesiog pasiduoda vyraujančiai bangai. Važiuoja, nes tai daro kaimynai, bendradarbiai.

- Na, į Lietuvą mes grįžome dviese, abu pragyvenę ilgą laiką JAV. Tačiau čia mūsų keliai išsiskyrė.

- Jau trejus metus dirbate dėstytoja. Sakykite, koks jaunimas susirenka į auditorijas? Ar piktoje, dažnai jokių įstatymų nepaisančioje aplinkoje gali subręsti kitaip mąstantis jaunas žmogus?

- Auditorijoje sėdi mūsų visuomenės atspindys, kiekvienas studentas ateina iš šeimos, kurioje jam įdiegtos vertybės. Peržengęs universiteto slenkstį jis nepasikeičia.

Bet galiu drąsiai sakyti, kad mūsų visuomenėje nėra viskas taip blogai. Dauguma mano studentų - motyvuoti, inteligentiški, kūrybingi jauni žmonės.

Labai jais tikiu. Manau, kad jei visi kartu sieksime bendro tikslo, mums pasiseks Lietuvoje sukurti gražesnį gyvenimą - gal ne sau, ne savo vaikams, bet gal anūkams.

Svarbu nenusivilti savo šalimi, nors mažais žingsniais, bet judėti į priekį. Būna labai sunku. Bet juk visada išaušta rytas.

- Žinoma, visi mano draugai taip pat galvoja, jie stengiasi, kabinasi į gyvenimą. Mes norime ir tikime, kad Lietuvoje įmanoma kažką pakeisti.

Esu pavyzdys savo studentams. Jie žino, kad buvau išvažiavusi, kad ten man puikiai sekėsi, bet grįžau ir nė karto dėl to nesigailėjau.

Bėgti tikintis, kad kur nors bus geriau, - nebūtinai visų žmogaus problemų sprendimas.

- Ten išsivadavau iš vidinių pančių ir supratau, kad visada galiu laisvai reikšti savo nuomonę, nes turiu tam teisę. Kad galiu siekti, ko noriu, nes esu savo likimo šeimininkė. Kad privalu rūpintis ne tik savimi ir savo artimaisiais, bet ir teikti paramą tiems, kuriems jos labai reikia. Kad vaikams reikia leisti tikėti, jog užaugę jie bus kuo tik panorės.

- Ne. Ilgiuosi tik ten likusių žmonių, lengvo ir laisvo bendravimo su jais ir amerikietiško sūrio pyrago.

- Kaip tik neseniai grįžau iš mėnesio stažuotės Kalifornijoje. Ten buvo nuostabu, aplankiau bičiulius. Bet aš pasiilgau namų.