Kalbėdama žvelgia kažkur į tolį.
Žiūrint į aktorę atrodo, lyg gilios ir gražios jos akys regi vaizdinius, o jai telieka išsakyti tai, ką mato. Piešti, kad ir netobulai, Toma moka. Dešimt metų mokykloje ji noriai sėsdavo prie balto popieriaus lapo.
Ir jei nebūtų aktorė, mėgautųsi interjero ar kostiumų dizainerės darbu. Gal dėl to ji puola gražinti visų namų, kuriuose jai tenka gyventi.
„Nemoku palaikyti tobulos tvarkos, bet jaukius namus galiu padaryti bet kur. Gaila, kad neturiu erdvės, kuri priklauso man”, – šypsojosi aktorė.
Pernai gimtadienio proga Toma pasidovanojo siuvamąją mašiną. Adata, siūlas, audinys jai – lyg meditacija, būdas pailsėti, nuo visko atsiriboti.
Sukūrusi ne vieną įtikimą vaidmenį T.Vaškevičiūtė 2009-aisiais buvo įvertinta ir teatro kritikų: už Luizės vaidmenį spektaklyje „Laimingi” ji apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.
Režisieriaus Sauliaus Drungos filmas „Anarchija Žirmūnuose”, kuriame Toma atliko pagrindinį Vilės vaidmenį, praėjusią vasarą įvertintas ir Maskvoje. Tarptautinio kino festivalio konkursinėje programoje „Perspektyvos” filmas pelnė prizą – sidabrinę Šv.Jurgio statulėlę.
T.Vaškevičiūtė nesikrato vaidmenų televizijos serialuose.
Ji nesisieloja, kad daugelis ją atpažįsta kaip serialo „Nemylimi” veikėją Astą, o ne kaip Mergelę iš spektaklio „Svajonių piligrimas”. Kiekviena patirtis jai svarbi.
– Kuo gyvenate šiandien?
– Prasidėjo repeticijos, naujas teatro sezonas. Ką tik kartu su puikia komanda pristatėme premjerą – Yanos Ross „Chaosą” pagal Mikos Myllyaho pjesę.
Ruošiuosi dar dviem – Jono Vaitkaus spektakliui „Visuomenės priešas” pagal Henriką Ibseną, netrukus pradėsime repetuoti Oskaro Koršunovo „Išvarymą” pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę.
– Mėnesį viešėjote Indijoje. Kuo šios atostogos buvo ypatingos?
– Labai daug keliavau, aplankiau įvairias vietas. Šioje šalyje buvau antrą kartą. Šįkart užpildžiau visą žemėlapį. Himalajai, paplūdimiai kaip iš paveiksliukų – visa tai nuostabu.
Sukrečianti vieta – Varanasis. Indams šis miestas prie Gango – švenčiausias. Vietinių žmonių elgesį šiame mieste sunku perprasti, jie elgiasi fanatiškai, kartais mistiškai. Atrodo, kad nieko šioje šalyje nesupranti, net jei tai ir ne pirmoji kelionės savaitė.
– Sakoma, kad antrą kartą vykti į tą pačią šalį, kai gausybė nematytų šalių, – nesąmonė.
– Šįkart važiavau į kitas vietas. Pasiilgau tos šalies. Ten žmonės atviri. Norėjau nuvykti į Maroką, tačiau ši šalis ne man, žmonės uždari. Taip, pagrindinis Indijos privalumas – tauta. Jie dalijasi emocijomis, gyvenimu.
Žinoma, egoistiška atvažiuoti į šalį ir tikėtis, kad ji tave pradžiugins, lepins. Indija daug pasiima iš tavęs ir daug duoda mainais.
– Vis girdime, kad Indija – šalis, priverčianti iš naujo įsigilinti į save, atrasti dvasines vertybes, pilnatvę.
– Nebuvau jokiame vienuolyne. Mano kelionės tikslas buvo pažintinis, todėl nušvitimas manęs neaplankė. (Juokiasi.) Dėl to greičiausiai reikia nueiti ilgesnį kelią.
– Tikite šventais dalykais, nušvitimu, karma?
– Tikiu Dievą, esu krikščionė. Tikėjimas – stipri jėga. Kiekvieną sekmadienį neinu į bažnyčią, nors kartais pamanau, kad norėčiau ten apsilankyti dažniau.
Štai indai geria Gango vandenį kaip šventą ir neapsinuodija. O užterštumas – didžiulis. Jie viską meta į upę, šalia meldžiasi, tuštinasi, skalbia. Bet nesuserga, atvirkščiai – pagyja. Juk tai stebuklas. Kuo tiki, tai ir nutinka.
– Ar grįžus po kelionių neaplanko mintys, kad Lietuva tokia maža, žmonės surūgę, galbūt geriau būti padavėja Ispanijoje nei bet kuo kitu Lietuvoje?
– Būna ir taip. Kai ryte būni Delyje, o vakare – Vilniuje, jaudiniesi beprotiškai jau tūpiant lėktuvui. Namuose viskas pasikeičia, žiūrėk, ir elgiesi taip, kaip nenori. Todėl kelionės supurto, nuvalo nuo tavęs dulkes. Taip, Lietuva – ankšta šalis. Tačiau supratau, kad šventyklą reikia kurti čia, savo namuose.
Pas mus sunku, visi vos kvėpuoja, tačiau vis tiek kritikuoja vieni kitus, yra be galo susireikšminę. Pakeliavęs po pasaulį supranti, kad Lietuvoje viskas perdėtai svarbu.
– Kodėl pasirinkote aktorystės kelią?
– Šokau. Patekau į Vilniaus muzikos ir teatro akademiją. Maniau, kad aktoriniame kurse bus daug šokių, bet reikėjo gilintis į vaidybą. Ji mane suviliojo. Tai liga gerąja prasme. Jei jau ja užsikreti, sunku išgyti.
– Ar niekada gyvenime nepagalvojote – koks velnias nešė mane į tą galerą?
– Kol studijavau, vis pamąstydavau, ar tikrai noriu čia būti. Dirbant būna visko – nelengvų užduočių, sudėtingų aplinkybių, teatre vykstančių negerų dalykų. Tačiau niekada nebuvau pasiekusi kritinio taško, kad pasakyčiau: „Viskas.”
– Intrigų, matyt, būna visur, ne tik teatre...
– Kalbu ne apie intrigas. Kartais aplinkybės susiklosto taip, kad repeticijos būna siaubingai sunkios. Kartais visi atrodo apkerėti. Kartais susipyksti ir negali pasakyti, kodėl, iš kur atsirado ta jėga – džiaugiuosi, kad tai pasitaiko nedažnai.
Žinoma, yra ir gėrio, nuostabių žmonių, kuriuos galiu vadinti savais. Kad atsisakyčiau vaidybos, mane turėtų apimti visiška neviltis. Jos nejaučiu.
– Debiutinis režisieriaus Sauliaus Drungos filmas „Anarchija Žirmūnuose”, kuriame atliekate pagrindinį Vilės vaidmenį, įvertintas ir Maskvoje – konkursinėje programoje „Perspektyvos” jis pelnė sidabrinę Šv.Jurgio statulėlę. Ką šis įvertinimas jums reiškia?
– Maskvos festivalyje nesitikėjau tokio žiūrovų aktyvumo. Premjeros peržiūra vyko labai šiltai. Pas mus diskusijos vyksta internete, kai gali pasislėpti už sugalvoto vardo, niekas nemato tavo veido ir gali kalbėti, ką nori. Dažnai – ir labai negražiai, net įžeidžiamai.
O Maskvoje vienas vyras, augęs vaikų namuose, paprašė mikrofono ir papasakojo savo istoriją. Jis nesitikėjo, kad filmas grąžins prisiminimus ir leis suprasti, kodėl kartais gyvenime jis nori elgtis blogai. Vyro nuomone, dar vaikystėje jam buvo įskiepytas vaikų namų sampratos pradas – išliksi tik tuomet, jei būsi aršus. Mane nustebino jo atvirumas.
Festivalis paliko didžiulį įspūdį, nors šiek tiek jaudinausi, nes nežinojau oficialių ir nerašytų festivalių taisyklių.
– Dideliame kino festivalyje galėjote jaustis lyg Kanuose ar Holivude – raudonasis kilimas, prabangios suknios, bateliai. Sakoma, kad pasipuošusios moters net žvilgsnis pasikeičia.
– Juokinga, bet buvo patiestas ryškiai žalias kilimas. Su aktore Severija Janušauskaite pasipuošėme paprastai, bet gražiai. Nesame turtuolės ir nereikėjo jomis apsimesti.
Gyvenome prabangiame viešbutyje, jo hole jautėmės kaip muziejuje. Dar gerokai prieš renginį pamatėme išsipusčiusias damas – kailiai, plunksnos, aukštakulniai, auksas. Jos plaukė kaip gulbės.
Vis dėlto daugiausia pasiekę atrodė paprastai.
– Kieno nuomonė jums svarbi?
– Kolegų, visada juos išklausau. Svarbu, ką mano tėvai, draugai, artimieji. Bet tikrai ne interneto komentatoriai.
Žinoma, malonu, kai kritikai nagrinėja kūrinį – tada ir neigiama nuomonė reikšminga. Pasverta kritika neįžeidžia.
Spektaklyje sėdi tūkstantis žiūrovų. Bet jeigu tarp jų yra vienas artimas, jaudinuosi kur kas labiau. Prieš savus jaučiu didesnę atsakomybę, nes noriu, kad jie suprastų, ką norėjau pasakyti tuo vaidmeniu. Artimiesiems noriu įtikti. Kitų nebijau.
– Ar vaidmenys turi įtakos jūsų asmenybei?
– Yra tokių, kurie net išsunkia. Sunkiausia, kai nepavyksta užmegzti dialogo su žiūrovu. Po tokio pasirodymo jauti, kad niekas tavo energijos nepasiėmė, tuštuma dar ilgai kankina. Aktorius visada jaučia, ar jį girdi, supranta. Apsikeitimas emocijomis su žiūrovu man yra svarbiausia.
Vaidmenų kūrimas tam tikra prasme yra psichologo darbas. Analizuodama personažų likimus, gilinuosi ir į save, kaupiu patirtį.
– Seriale „Nemylimi” jūsų vaidinama Asta – dramatiška asmenybė. Kaip perlipote per save vaidindama laisvo elgesio moterį, kuri palieka vaikus, elgiasi kaip padugnė?
– Vaidindama Astą tikrai turėjau perlipti per save. Man labai padėjo režisierius Sigitas Račkys – griežtas ir reiklus. Dažnai pagalvodavau: nejaugi mano moralinės nuostatos turi būti nustumtos? Vienu metu buvo baisu ir bjauru, kad vaidmeniu teigiu tai, kam prieštarauja visa mano esybė, kuo netikiu. Tačiau šis vaidmuo – puiki pamoka.
Asta sukėlė didelį pasipiktinimą, o režisierius to ir siekė. Matydami, į kokį dugną gali nusiristi žmogus, žiūrovai galbūt susimąstė.
– Ar niekada nebuvo taip, kad parduotuvėje prieina moteriškė ir moralizuoja, jog esate padugnė ir neauginate dukrelės Mildutės?
– Yra buvę nemalonių situacijų. Išgėrę vaikinai kabinėjosi. Vienu metu buvę kaliniai eidavo prie mano kolegos Tado Gryno, kuris tuo metu filmavosi kalėjime, ir pasakojo, kad Asta jį – Viktorą – išduoda. Buvau sunerimusi, kad žmonės neskiria serialo nuo gyvenimo.
– Ar sunku apsinuoginti prieš kamerą?
– Kai kada. (Juokiasi.) Kartais peržengiama riba – užsižaidžiama nuogybėmis. Jei sutinku tiek, o reikalauja dar šiek tiek – įvyksta nemalonios manipuliacijos. Bet iš esmės būnu pasiruošusi tokioms scenoms.
Kai pirmą kartą gyvenime man teko tokia scena, gyvenau su mylimuoju. Jam labai nepatiko, kad jo moteris filmuojasi nuoga. Tuomet iškilo dilema. Bet nenorėjau būti ta, kuri negali iki galo atskleisti istorijos spalvų.
Nuogas kūnas gražu. Režisieriaus Gyčio Lukšo kino juostoje „Duburys” mano personažė kas rytą nuoga maudosi upėje. Tai buvo vienintelis kartas, kai filmavausi nuoga. Jaučiausi daug švaresnė nei kai kuriose scenose apsirengusi. Kartais su drabužiais jautiesi purvinesnis ir nuogesnis. „Duburyje” buvo poezija, grožis, sakralumas. Be to, tikiuosi, kad žiūrovai mato veikėją, o ne apsinuoginusią Vaškevičiūtę.
– Ar su visais scenos partneriais jaučiatės puikiai?
– Visaip būna. Su vienais pajuntu ribą, kurią sunku peržengti. Sunkiau su tais, kurių nepažįstu. Be to, būna vyrų, kurie neprisileidžia, pastato nematomą sieną. Užsidarę partneriai verčia mane gėdytis, užsisklęsti. Tampu lyg įsitempęs vaikas, nemokša.
Pavyzdžiui, su aktoriumi Tomu Rinkūnu vaidiname teatre daug intymių scenų, mūsų kūnai pripratę vienas prie kito, tarsi atbukę. Kartais juokiamės, kad jaučiamės lyg daržovės – net negalvojame, jog esame vyras ir moteris.
Kai daug dirbame, seksualumą sugrąžinti į tikrąjį gyvenimą tampa sunku. Gerbti, prižiūrėti, puoselėti save kaip moterį reikia tarsi mokytis iš naujo.
Kai kada scenoje pajuntu ryšį su partneriu. Juk scena kupina magijos, ten stipri energetika. Tačiau susižavėjimas greitai dingsta, sprogsta kaip burbulas. Žmonės, su kuriais esu gyvenime, atsiranda ne per darbą. Scenos žavesys, šarmas vis dėlto yra iliuzija. Žinoma, teatro istorijoje yra daug aistringų romanų. Tačiau jausmų tikrumą patikrini gyvenimo, o ne scenos išbandymais.
– Spaudoje buvo pasirodžiusi žinutė, kad jūs su aktoriumi T.Grynu, su kuriuo vaidinote seriale „Nemylimi”, esate pora.
– Tai nesąmonė. Dar skaičiau, kad gyvename beveik kaip seriale – aš kažkur šlaistausi, o jis ant manęs pyksta... Absurdas.
– Ar šiuo metu esate įsimylėjusi?
– Taip, esu.
– Esate sakiusi, kad jums keista, kai filmuose, teatro scenose personažai kartoja vienas kitam meilės žodžius. Ar dažnai jūsų artimieji išgirsta žodį „myliu”?
– Man jausmas, žinojimas, kad myliu, yra tylus. Pasakau, bet ne kas antrame sakinyje. Sakyk nesakęs, juk jauti, kas vyksta. Kartais žmogus gali nuolat kartoti, kad tave myli, o tu jauti šaltį, suvoki, jog kažkas negerai. Stengiuosi būti gera artimiesiems ir be žodžio „myliu”.
– Koks vyras galėtų būti šalia jūsų?
– Man patinka smagiai, linksmai, šviesiai gyventi. Nenoriu prislėgtų, nuobodžių namų. Vyras turėtų būti to dalis. Žinoma, malonu jaustis saugiai, vertinu stabilumą, pagarbą vienas kitam. Jokių išvaizdos idealų neturiu. Man sekėsi – visi mano mylimieji buvo simpatiški, gražūs, patrauklūs.
– Dalyvaujate televizijoje, teatre, kine. Ar kuri nors sritis jums yra vertesnė už kitas?
– Tai – plati tema. Mokytojas Rimas Tuminas mokė, kad kiekvienas turime atsiminti: kad ir kur būsi ar ką darysi, svarbiausia aktoriui sukurti gyvą žmogų, veikėją. Taip atsiranda kūryba.
Kartais net ir teatre nepavyksta to padaryti dėl netinkamų aplinkybių, kai ko neperpranti, o seriale, atrodytų, „žemesniame žanre” – imi ir sukuri.
Man labai patinka kinas, jis užkrečia. Kine kurti vaidmenį kur kas sunkiau, daug dalykų priklauso ne nuo tavęs. Mėgstu kino smulkmenas. Tarkim, sėdi visa komanda ir laukia, kol papūs vėjas, nes režisierius nori, kad sujudėtų medžiai.
– Kokią save įsivaizduojate po 10 metų? Ką norėtumėte veikti, kaip gyventi?
– Norėčiau turėti vaikutį, būtų pats laikas. Bet net nežinau, kas bus kitąmet. Turėsiu kur gyventi ar ne? Aktoriai neturi į ką įsikibti, ką tvirtai laikyti rankoje.
– Koks jūsų didžiausias planas? Galbūt pasvajojate apie Holivudo sceną, raudonąjį kilimą?
– Holivudo raudonasis kilimas? (Juokiasi.) Jis neatneš laimės. Noriu turėti bendraminčių, su kuriais galėčiau kurti. Nežinau, ar kūrybiškai mane patenkintų Holivudas. Žinoma, nueiti pasiimti „Oskarą” būtų smagu. Sėdi kur nors, prieina Alas Pacino, o aš jam sakau: „Labas.” Bet šiaip nealpstu dėl pasaulinių talentų, man svarbiau kūrybiškai rasti bendrą kalbą, o ne džiaugtis žvaigždiškumu.
– Jei pati sau teiktumėte apdovanojimą – už kurį vaidmenį?
– Kauno dramos teatro spektaklyje „Laimingi” įvyko mano nuoširdus atsivėrimas. Sunku apie tai kalbėti... Be to, praėjo jau dveji metai, aš keičiuosi, keičiasi ir vaidmuo. Tačiau dėl tikėjimo tuo, ką darau ir kaip viskas gražu, net pati sau pavydžiu.
Labai brangus ir Mergelės vaidmuo Jono Vaitkaus spektaklyje „Svajonių piligrimas”. Ir filmo „Duburys” mergaitė.
Atsiranda naujų mėgstamų vaidmenų, spektaklių. Laikas bėga – norisi keistis, nesikartoti, tobulėti.
– Kas jums yra laimė? Ar ko nors trūksta iki visiškos laimės?
– Esu laiminga, labai. Man gyvenime trūksta tik vieno – dar labiau nugludinti savo požiūrį į tą laimę.
Esu tarp puikių žmonių, mano gyvenimas kūrybingas, turiu nuostabius tėvus – viską, ko reikia, kad nesustočiau.
Taip, noriu turėti namus, bet jie bus, o kol kas juos galiu susikurti bet kur.
Žavinga, vieną akimirką paprasta, kitą – giliai susimąsčiusi, bet kartu ir linksma aktorė Toma Vaškevičiūtė (25 m.) į praeitį nesigręžioja. Šiandien jai svarbu jaustis laimingai ir semtis patirties ne tik iš atliekamų vaidmenų, bet ir iš kelionių. Grįžusi iš Indijos mergina suprato – reikia džiaugtis mažomis smulkmenomis, žmonėmis, kurie šalia, ir tikėti stebuklais.
Kad atsisakyčiau vaidybos, mane turėtų apimti visiška neviltis. Jos nejaučiu.