Baigę vidurinę mokyklą septyni moksleiviai įstojo į Vilniaus universitetą, tiek pat – į tuometį Kauno politechnikos institutą, šeši – į Kauno medicinos institutą ir į kitas aukštąsias mokyklas. Iš 56 šios mokyklos moksleivių aukštąjį išsilavinimą įgijo 32.
Plungės vidurinės mokyklos 1957-ųjų laidos abiturientai iki šiol palaiko draugiškus tarpusavio ryšius, kas kelerius metus organizuoja klasės susitikimus, kuriuose noriai dalyvauja kone visi buvę bendraklasiai.
Prisiminimais apie mokyklinius amžinatilsį dr. B.Lubio laikus sutiko pasidalinti keli jo draugai ir mokytojas.
Buvęs mokytojas Antanas Jadziauskas: „Buvau tos klasės karinio parengimo ir fizinio lavinimo mokytojas. Bronislovą Lubį puikiai atsimenu. Trumpai apibūdinčiau – vykęs vaikis. Buvo geras, aktyvus sportininkas, puikiai žaidė krepšinį, rankinį. Ir apskritai – į kokią sporto šaką jį priimsi, visur sekėsi, visur pirmavo.
Kaip buvęs B. Lubio mokytojas, visada pasidžiaugdavau jo sėkme, jo pasiekimais. Tai žmogus, kuriuo Plungė tikrai gali didžiuotis. Jis buvo tikras plungiškis, tikras savo miesto patriotas. Jam Plungė ir plungiškiai buvo viskas, tas žmogus dėl savo gimtinės tikrai daug padarė, o tai šiais laikais tikrai reta.
Svarbu ir tai, kad B. Lubys labai stengėsi, jog buvę bendraklasiai palaikytų glaudžius ryšius. Jis visada finansuodavo klasės draugų susitikimus, rūpindavosi jų organizavimu. Prieš dvejus metus pats lankiausi jų klasės susitikime ir galiu pasakyti – jų draugiškumas paliko gilų įspūdį.
Gaila, kad netekome tokio žmogaus.“
Irena Dirvonskienė, buvusi klasės draugė: „Mokyklos laikais Bronislovas buvo paprastas berniukas, lyg ir niekuo neišsiskiriantis. Gerai mokėsi, buvo aktyvus, daug sportavo. Jo, kaip verslininko, visuomenininko, gabumai atsiskleidė kiek vėliau. Mokyklos laikais, ko gero, net nebūčiau patikėjusi, kad jis tiek daug pasieks. Mat jis buvo tikrai ramaus būdo.
Po vidurinės mokyklos baigimo praėjus dešimtmečiui, surengėme pirmąjį klasės susitikimą. Nuo tada bendraujame, palaikome draugiškus ryšius. Iš pradžių susitikimus rengdavome kas penkerius metus, dabar jau kas dvejus, nes mūsų gretos retėja. Bronislovas – dešimtasis iš mūsų laidos, iškeliavęs Anapilin.
Kaip mokyklos laikais, taip ir iki šiol Bronislovas buvo labai paprastas, draugiškas, nuoširdus. Mums jis nebuvo nei ponas, nei milijonierius, mums jis buvo tiesiog bendraklasis, dėl kurio netekties dabar labai išgyvename.
2012 m. Bronislovo kvietimu Druskininkuose planavome surengti klasės susitikimą, skirtą 55 metų mokyklos baigimo jubiliejui. Deja, Bronislovo Lubio jau nebebus.“
Robertas Kusa, jaunystės laikų draugas: „Mokyklos laikais su Bronislovu gyvenome vienoje gatvėje, kartu ėjome į mokyklą, po pamokų – į namus. Nors mokėmės paralelinėse klasėse, buvome geri bičiuliai. Buvo sunkūs pokario laikai, didelių linksmybių ar pramogų neteko patirti, bet tie laikai tikrai buvo smagūs. Bronislovas Lubys visuomet buvo draugiškas, atviro būdo, geras tautinių šokių šokėjas ir sportininkas.
Kol mokėmės aukštosiose, ryšiai buvo nutrūkę, o paskui per klasės susitikimus draugystę vėl atnaujinome. Bronislovui tie susitikimai buvo labai svarbūs – jis juose ne tik dalyvaudavo, bet ir juos finansuodavo. Pasakydavo: „Tik surinkite žmones, o viskuo kitu bus pasirūpinta.“
Netekome tikrai šviesaus, iškilaus žmogaus. Dėkingi jam esame ir už išleistą knygą „Klasės draugai – visam gyvenimui“, kurioje – visų mūsų jaunystė, gyvenimai, prisiminimai.
Paskutinįkart mudu bendravome prieš gerą mėnesį, kai Plungėje vyko Mykolo Oginskio festivalis. Buvo linksmas, patenkintas pakeistu klubo sąnariu, sąmojingas. Gaila mums jo.“