Koks buvo Kovo 11-osios Akto signataro, iškilaus šalies verslininko B.Lubio gyvenimo kelias, su kuo jis bičiuliavosi, ką labiausiai vertino ir ko nemėgo?
Apie tai „Lietuvos rytas” kalbėjosi su klaipėdiečiu A.Stanevičiumi, kuris apie B.Lubio vadovaujamą koncerną „Achemos grupė” ir jo vadovą išleido šešias gausiai iliustruotas knygas.
– Kaip atsitiko, kad galėjote iš arčiau pažvelgti ir įvertinti B.Lubio aplinką, draugus ir bendražygius, netgi asmeninį jo gyvenimą, apie kurį verslininkas vengdavo pasakoti net artimiausiems žmonėms?
– Negaliu pasakyti, kad stovėjau labai arti jo.
Mano leidykla „Eglė” parengė tris fotoalbumus apie B.Lubio vadovaujamo koncerno „Achemos grupė” įmonių veiklą.
Tad man tekdavo dažnai lankytis Jonavoje, bendrauti su darbuotojais. Susitikdavome ir su B.Lubiu – jis daugiausia žinojo.
Artima draugystė mūsų nesiejo, bet turėjau daug progų su juo neoficialiai pasišnekėti daugiau ir galbūt net atviriau nei kiti.
– Po to išleidote dar tris knygas. Jose atsispindi ne tik įtakingo Lietuvos verslo milžino darbai, bet ir jo biografija. Kai kas netgi vadina jus asmeniniu B.Lubio fotografu, jo šeimos metraštininku.
– Jis buvo atviras žmogus, bet savo asmeninio gyvenimo neviešino. „Achemos grupės” valdomoje Klaipėdos jūrų krovinių kompanijoje KLASCO personalo vadovu dirbo Almiras Mockus, su kuriuo B.Lubys mokėsi Plungėje.
Būtent jam kilo mintis sukviesti bendramokslius ir skambiau paminėti mokyklos baigimo 50-mečio jubiliejų. Apie tai sužinojęs B.Lubys bakstelėjo į mane – reikia parengti knygą apie klasę.
– Šio verslininko lėšomis išleista knyga „Klasės draugai – visam gyvenimui” turbūt yra pirmas tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje?
– Susitikau ir pasikalbėjau su visais gyvais B.Lubio klasės draugais – Plungės vidurinės mokyklos 1957 metų laidos abiturientais.
Visi šnekėjo labai nuoširdžiai. Knyga sudėliota iš jų vaikystės prisiminimų, filosofiškų apmąstymų apie nueitą gyvenimo kelią. Publikuotos visų klasės draugų ir jų šeimos narių nuotraukos.
– Kodėl B.Lubiui šovė į galvą mintis išleisti knygą apie savo mokyklą, pedagogus, draugus ir jų likimus?
– Išvykę studijuoti į aukštąsias mokyklas, dirbdami kitose vietose klasės draugai nenutraukė glaudžių ryšių – iki šiol draugauja šeimomis, kasmet susirenka Plungėje. Per jubiliejinę sueigą B.Lubys pagerbė savo klasės draugus – kiekvienam įteikė po knygą.
Tada man su jais irgi teko alų ir midų ragauti. Pagyvenę žmonės buvo tokie patys kaip mokyklos laikais.
Akies krašteliu stebėjau B.Lubį – jokio pasipūtimo, noro parodyti, kad jis kuo nors viršesnis.
Juokavo, žarstė komplimentus moterims. Tai tikrai nebuvo daugiau už kitus gyvenime pasiekusio žmogaus vaidyba.
Tiesiog tokios prigimties buvo B.Lubys.
Per jo laidotuves Plungės kapinėse visi klasės draugai kūkčiojo. B.Lubio troškimas vidurinės mokyklos baigimo 55 metų sukaktį su klasės draugais atšvęsti Druskininkuose jam priklausančiame SPA viešbutyje neišsipildė.
– Tikriausiai jums teko vartyti visų B.Lubio bendramokslių brandos atestatus. Kaip mokėsi žmogus, pasirašęs Kovo 11-osios Aktą ir išgarsėjęs kaip turtingiausias Lietuvos verslininkas?
– Jis buvo gabus mokinys, bet ne pirmūnas. Pagal senąją vertinimo sistemą B.Lubys, kurio pažymių vidurkis buvo 4,18 balo, nepateko į pažangiausių tų metų Plungės abiturientų dešimtuką.
Geriausiais pažymiais vidurinę mokyklą baigė jo klasės draugas Česlovas Šlyžius, vėliau tapęs žinomu Komunistų partijos veikėju.
Ne pats geriausias atestatas B.Lubiui vėliau nesutrukdė tapti 80 išradimų autoriumi, technikos mokslų daktaru, vadovauti didžiulei chemijos gamyklai.
– Iš kokios šeimos jis kilęs, kokia buvo jo vaikystė?
– Jo tėvai kilę iš Žemaitijos kaimų. Tėvas Apolinaras Plungėje turėjo mėsos parduotuvę, o motinos Stefanijos rūpestis buvo šeima.
Kai 1945 metais B.Lubio tėvas dešimčiai metų buvo ištremtas į Sibirą, motinos pečius užgulė atsakomybė už du mažamečius vaikus. Giminės rimčiau padėti negalėjo.
Vienas motinos brolis partizanas žuvo Stalgėnuose per susišaudymą, kiti du persikėlė gyventi į Priekulę ir Palangą.
Buvo sunkūs laikai – žmonės, netekę savo nuosavybės, duonos, sviesto, cukraus galėjo įsigyti tik pagal maisto korteles.
B.Lubys prasitarė, jog vaikystėje jam yra tekę dirbti įvairius darbus, kad padėtų motinai.
Paūgėjęs labai norėjo įsigyti fotoaparatą, radijo imtuvą – jis šiek tiek užsidirbdavo naktimis Plungės geležinkelio stotyje kraudamas vagonus, statybose tampydamas plytas.
– Baigęs mokyklą B.Lubys Kauno politechnikos institute studijavo chemiją. Kodėl žemaitis pasirinko būtent šią sritį?
– B.Lubį visi vadino talentingu inžinieriumi ir ekonomistu, bet jo polinkis į humanitarinius dalykus irgi buvo akivaizdus.
Būdamas moksleivis jis mėgo fotografuoti, yra prasitaręs, kad rašydamas žinutes Plungės laikraščiui užsidirbdavęs daugiau nei kraudamas vagonus.
Pasirinkęs istorijos ar lituanistikos studijas B.Lubys, ko gero, būtų tapęs neblogu žurnalistu, galbūt net rašytoju.
Tačiau tais laikais universitetuose kreivai žiūrėta į vadinamųjų liaudies priešų vaikus.
Tai pajutęs B.Lubys pasirinko saugesnį kelią – paniro į tiksliuosius mokslus.
– Prieš trejus metus išleidote dar vieną knygą apie B.Lubį, skirtą jo 70-mečiui. Kokia šio leidinio istorija?
– Pats jam pasiūliau išleisti tokią knygą.
B.Lubys sutiko, nes norėjo, kad jo dukterys ir anūkai žinotų giminės istoriją.
Šioje 500 egzempliorių tiražu prabangiai išleistoje knygoje sudėtos B.Lubio ir jo artimųjų gyvenimą atspindinčios fotografijos, tekstai. Jam atrodė, kad tai – intymu.
Kelių privalomųjų knygos egzempliorių net nenorėjo leisti perduoti Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai.
– Leisdamas biografinę knygą galėjote iš arčiau pažvelgti į B.Lubio asmeninį gyvenimą – ne tokį sėkmingą kaip jo verslas. Pirmoji santuoka subyrėjo – Jonavoje likęs gyvanašliu jis vienas išaugino savo vyresniąją dukterį Jūratę...
– Tai dar vienas skaudus B.Lubio gyvenimo momentas. Jis buvo vedęs savo klasės draugę mosėdiškę Ireną Šideikytę.
Pirmoji meilė išskleidė sparnus, kai jie išvyko studijuoti į Kauną. Ten susituokę studentai susilaukė dukters Jūratės, bet vėliau jų keliai išsiskyrė.
B.Lubį pažinoję žmonės stebėjosi, kaip vyras vienas išaugino dukterį.
B.Lubys apie savo asmeninį gyvenimą nemėgo kalbėti. Galima tik spėlioti, kad dėl intensyvaus darbo jis prarado medikę Ireną, kurią labai mylėjo.
Tuo metu Jonavoje buvo statoma azoto trąšų gamykla, B.Lubys grįždavo į namus vėlai vakare priglausti galvos prie pagalvės, kad anksti rytą vėl apsiavęs auliniais batais bėgtų į statybas.
– Bet vėliau B.Lubys surado kitą laimę – vedė devyniolika metų jaunesnę Lidiją, su kuria draugavo dešimt metų...
– Naują mylimąją B.Lubys vedė tapęs premjeru – vieną dieną paskambino, paprašė pasipuošti, įteikė didžiulę gėlių puokštę ir oficialiai įteisino santykius.
Pora susilaukė dukters Viktorijos, kuriai dabar trylika metų.
– Prieš trejus metus jums teko dalyvauti Lietuvoje daug kalbų sukėlusioje B.Lubio 70-mečio šventėje, kuri vyko milijonierių pamėgtame Kanų kurorte. Kokie įspūdžiai labiausiai įsirėžė į atmintį?
– Buvau pakviestas į B.Lubio šventę Viduržemio jūros pakrantėje su žmona kaip šioks toks jo biografas.
Svečiai per Nicą į Kanus buvo atskraidinti užsakomuoju lėktuvu, apgyvendinti viešbutyje.
Plaukiojome laivu, aplankėme gražiausias vietas, kitą vakarą vyko pobūvis.
Gyvenome prašmatniame viešbutyje, jubiliatą pasveikino šeimos nariai, jo geriausi bičiuliai.
Trys klasės draugai garsiausią plungiškį apjuosė tautine juosta.
B.Lubys kiekvienam svečiui įteikė po knygą apie savo gyvenimą.
– Kaip švęsdamas garbingą sukaktį atrodė pats jubiliatas?
– Kaip visuomet – žvalus, linksmas, laidė sąmojus.
Jei tada kas nors būtų pasakęs, kad po trejų metų teks rinktis prie B.Lubio kapo duobės, niekas tuo nebūtų patikėjęs.
Kanuose B.Lubys atrodė kaip žmogus, nusiteikęs dar mažiausiai dešimtmetį vadovauti koncernui.
Po to B.Lubiui pasisiūliau padėti parašyti atsiminimų knygą. Kai jis paklausė, koks galėtų būti jos pavadinimas, nedvejodamas išpyškinau: „Mano kova”.
Tada į aštuntąją dešimtį įkopęs B.Lubys nusišypsojo ir pasakė: „Žinai, man dar anksti kibti į memuarus.”
Gabumai atsiskleidė Jonavoje
„Lietuvos ryto” korespondentė Dalia Gudavičiūtė pakalbino ir buvusią B.Lubio klasės draugę ir pirmąją žmoną Ireną Jokšienę.
– Kokius dalykus B.Lubys labiausiai mėgo mokykloje?
– Matematiką ir istoriją. Bet istoriją – ne visada. Buvo susipykęs su direktoriumi, nes suorganizavo pabėgti vaikus iš istorijos pamokos.
Mokytojas pavėlavo 15 minučių. O jis buvo toks šaunus, charizmatiškas ir mes visi su juo išėjome!
– Neįtikėtina: visa klasė kartu nuėjo paskui pirmūną!
– Mokykloje jis nebuvo pirmūnas. Bet mokėsi gerai. Geriausiai mokėsi Politechnikos institute. Trečiame, ketvirtame ir penktame kursuose gaudavo tik penketus.
– Ar jis buvo mokytojų numylėtinis?
– Nepasakyčiau. Mokytojų numylėtinis tikrai nebuvo.
– Ar B.Lubys mokykloje mėgo sportuoti?
– Jis mėgo regbį, rankinį. Dalyvavo visose varžybose.
– Ar jau studijuodamas institute Kaune jis atsiskleidė kaip lyderis?
– Mokėsi gerai, tačiau kaip visuomenininkas tuomet nepasižymėjo.
Visi jo gabumai atsiskleidė, kai pradėjo dirbti Jonavoje.
– Ar tais laikais jis turėjo pasisekimą tarp merginų, mėgo šokius?
– Jis mokykloje lankė tautinių šokių būrelį. Šoko „Malūnėlį”, „Karvelį”.
– Gal jūs šokote vienoje poroje?
– Aš šokau poroje su vyresniais.
– Ar B.Lubys turėjo pasisekimą tarp merginų?
– Mūsų berniukai turėjo pasisekimą tarp merginų.