Savito menininko ir klajoklio S.V.Mitchello paveikslai buvo eksponuojami žymiausiose galerijose Europos sostinėse. Didžiojoje Britanijoje jis buvo garsus tatuiruočių meistras.
Ne tik menu, bet ir išvaizda išsiskiriantis vyras jau antrus metus kursto ramų šeimos židinį Vilniuje, o laisvu laiku stato tradicinę lietuvišką medinę trobą Ukmergės rajone.
Gamtą dievinantis vyras viliasi, kad ateityje ši tradicinė lietuviška troba taps jųdviejų su Jolanta namais.
Kadaise į alkoholio ir narkotikų liūną įklimpęs Stevenas jau 18 metų nebejaučia jiems priklausomybės.
Dabar savo narkotiku jis vadina darbą – tatuiruotes ir specialia technika – purškimu aerografu – kuriamus paveikslus. Kiekvienas vaizdas kruopščiai kuriamas sluoksnis po sluoksnio.
Dažniausiai Stevenas dirba, kai visi miega, – naktimis. Tarsi apsėstas jis įgyvendina kiekvieną savo viziją. Jas regi kasdien medituodamas.
„Mane įkvepia meilė. Jolanta – mano mūza, sielos draugė. Jei ne ji, pamirščiau miegą, valgį”, – neslėpė S.V.Mitchellas.
Žmona menininkui ne tik įkvėpėja, bet ir didžiausia pagalbininkė – jau kurį laiką Jolanta padeda sutuoktiniui visuose jo darbuose.
Su lietuve britas susipažino taip, kaip nemažai šiuolaikinių porų – internetu.
Nors abu tuo metu buvo vieniši, nė vienas nesitikėjo, kad internetinė draugystė suliepsnos meilės liepsna.
Iš pirmųjų santuokų Stevenas ir Jolanta turi po dvi dukteris. Jos gyvenimą kuria toli nuo tėvų.
Jolantos dukterys 28-erių Luka dirba dizainere Australijoje, o 22-ejų Augustė dirba ir ketina studijuoti fotografiją Nyderlanduose.
Steveno dukterys gyvena Didžiojoje Britanijoje. 25-erių Amy – kirpėja. Meninių gabumų nestokojanti keturiolikmetė Maya mokosi mokykloje.
Pakako kelių pokalbių apie meną, dvasingumą, kad jie suprastų, jog tai nebus viena iš daugelio internetinių draugysčių.
Vos po dešimties dienų Stevenas atvyko į Lietuvą aplankyti Jolantos.
„Su Jolanta susipažinome netrukus po to, kai keletą savaičių praleidau Tailando šventykloje. Tas laikotarpis man buvo ypatingas.
Nenorėjau švaistyti laiko, troškau kuo greičiau pažinti Jolantą. Jau po pirmojo susitikimo mūsų santykiai pradėjo žydėti”, – džiaugėsi Stevenas.
Nepraėjus nė porai mėnesių Jolanta išvyko pas mylimąjį į Didžiosios Britanijos sostinę Londoną.
„Galbūt tai galima pavadinti moteriška intuicija – jaučiau, kad jis – mano žmogus. Todėl Steveno praeities visiškai nebijojau”, – tvirtino Jolanta.
Tautų katile vadinamame Londone pora pradėjo kurti bendrą gyvenimą. Ten gyveno beveik ketverius metus.
„Jaučiau trauką Vilniui. Tačiau visko iš karto palikti Londone negalėjome. Ten buvo mano studija, galerija.
Atostogos Lietuvoje dažnėjo, ilgėjo, kol galiausiai nusprendėme visam laikui čia įsikurti”, – sakė menininkas.
Po penkerių draugystės metų pora susituokė. Nedidelė gotų stiliaus šventė įvyko prieš pat Jolantos vyresniajai dukteriai išvykstant į Australiją.
Įtvirtinti santykius santuokos saitais ypač svarbu buvo Stevenui. Santuoka jam turi simbolinę prasmę.
Tai jis, o ne Jolanta parodė ryžtą apsigyventi Vilniuje. Kas privertė Steveną palikti Londoną – miestą, į kurį veržiasi daugybė lietuvių menininkų?
Intensyvus, triukšmingas gyvenimas Londone jam jau buvo pabodęs. Norėjosi ramesnio užutėkio.
S.V.Mitchellas nesutinka, kad norint kurti, būti pripažintam būtina gyventi menininkų Meka vadinamame Londone ar Niujorke.
„Jei vaikaisi šlovės, pinigų, vadinasi, meną kuri dėl blogų priežasčių”, – įsitikinęs Stevenas.
Priešingai nei dauguma lietuvių, jis nesiskundžia nei žvarbiais lietuviškais orais, nei sunkia ekonomine situacija, nei mažai besišypsančiais ir niurzgančiais žmonėmis.
„Labai daug keliavau, pažinau skirtingas kultūras, gal todėl manęs Lietuvoje niekas nestebina, neerzina. Po daugybės kelionių įvertini Vilniaus grožį. Tai – nuostabus miestas.
Čia – mano namai. Čia esu ramus. Daugelis miestų yra gražūs aplankyti, bet ne gyventi. Vilnius kitoks. Jokiu būdu negalėčiau pasakyti, kad čia šalta ir nuobodu.
Lietuviai – šilti, draugiški žmonės. Be to, jie atviri naujovėms.
Lietuvoje geros gyvenimo sąlygos, skanus maistas, labai graži gamta, ryškūs keturi metų laikai”, – vardijo Vilniuje įsikūręs menininkas.
Britas nesiskundžia negalįs pragyventi iš savo kūrybos.
Neseniai sostinėje surengta jo paroda sulaukė daugybės lankytojų. Stevenas vis dažniau išgirsta lietuvių prašymų sukurti jiems tatuiruotę.
Tačiau bet kuriam norinčiam Stevenas tatuiruočių nekuria. Jam pirmiausia norisi pažinti klientą.
„Paveiksluose, skulptūrose išreiškiu tik savo vizijas. Tačiau būtų nekorektiška kieno nors kūną tarsi drobę tam naudoti.
Todėl tarp manęs ir kliento turi atsirasti ryšys”, – sakė S.V.Mitchellas.
Štai todėl kurti tatuiruotes ant mylimosios kūno Stevenui paprasčiau.
Tiesa, prireikė laiko, kol jo žmona ryžosi papuošti savo kūną mylimojo kūriniu.
Konservatyvių pažiūrų Jolanta ilgai manė, kad tatuiruotės – tik kaliniams ir roko muzikantams tinkantis atributas.
Stevenas nė nebandė moters įtikinti, kad tatuiruotės – savita meno forma. Tokią išvadą Jolanta pasidarė pati, stebėdama Steveno darbą.
„Visą laiką domėjausi menu. Tačiau tatuiruotės man buvo nepriimtinas dalykas. Stebėdama Steveno darbą pradėjau domėtis tatuiruotėmis. Supratau, kad tai – kūrybos forma.
Pamačiau, kad dauguma žmonių, turinčių tatuiruotes, yra dvasingesni. Labai lengva atskirti tuos, kuriems tatuiruotės tik mados reikalas, o kuriems – būtina išraiškos forma.
Vieną dieną pajutau, kad man reikia įprasminti pasikeitusį gyvenimo būdą, požiūrį į daugelį dalykų. Tuomet pradėjau ieškoti tatuiruotės, kuri man tiktų”, – pasakojo moteris.
Prireikė dvejų metų, kol Jolanta atrado piešinį, kuris labiausiai atitiko jos dvasinę būseną ir geriausiai apibūdino iš esmės pasikeitusį gyvenimą.
Jolantos nugarą puošiantis didžiulis specialiai jai sukurtas piešinys – geiša – pirmoji moters tatuiruotė.
Norėdama, kad įspūdingu sutuoktinio menu galėtų pasigrožėti visi, Jolanta net specialiai pasisiuvo suknelę su gilia iškirpte nugaroje.
„Nežinau, kodėl visuomet svajojau apie geišą. Kai pamačiau šį Steveno paveikslą, supratau, kad jo man reikia. Paprašiau geišą perkelti ant mano kūno”, – pasakojo Jolanta.
Dabar Jolantos kūną puošia ne viena mylimojo sukurta tatuiruotė. Jos dukterys kartais juokaudamos primena ankstesnį griežtą nusistatymą.
O Jolanta pasijuokia iš savo mamos. Į aštuntąją dešimtį įkopusią moterį ištiko šokas, kai ji ant dukters nugaros pamatė ištatuiruotą geišą.
Tačiau po kurio laiko motina pareiškė: „Tatuiruotės noriu ir aš.”
Steveno kūną taip pat puošia daugybė tatuiruočių. Kiekviena jų menininkui be galo brangi.
„Kartais Steveno klausinėju, ką kuri tatuiruotė reiškia”, – sakė Jolanta.
Tarsi atversta knyga tatuiruotės ant Steveno kūno pasakoja apie permainingus gyvenimo etapus, skirtingą patirtį, nepaprastas istorijas.
„Narkotikuose ir alkoholyje ieškojau dvasingumo, kurio man reikėjo kaip menininkui. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad vos nemiriau nuo alkoholio ir narkotikų priklausomybės.
Kartą patekau į ligoninę, nes sutriko organų veikla. Medikai perspėjo, kad jei taip gyvensiu, mirsiu.
Tai privertė susimąstyti. Nebijojau mirties. Bijojau gyventi taip, kaip tuo metu gyvenau.
Kai išsikapsčiau iš alkoholio ir narkotikų liūno, ant mano kūno atsirado daug piešinių.
Paskutinė tatuiruotė buvo padaryta Tailando šventovėje, Tigro šventykloje Bankoke. Ji žymi mano gyvenimo pusiaukelę ir žmonos bei mūzos sutikimą”, – pasakojo S.V.Mitchellas.
Savotiška reabilitacija nuo narkotikų ir alkoholio priklausomybės Stevenas vadina pusantrų metų, praleistų nedideliame Kanados indėnų rezervate kalnuose.
„Indėnai kitaip suprato tai, kas man nutiko. Buvau po infarkto, pusiau paralyžiuotas. Jie man suteikė progą pasilikti, kad suvokčiau, kas atsitiko”, – pasakojo S.V.Mitchellas.
Indėnų rezervate Stevenas ne tik atgavo dvasios ramybę ir sveikatą, bet ir pajuto ryšį su gamta, žeme, visata.
„Kitokios kultūros, tikėjimo pažinimas man padėjo iš naujo pražysti”, – įsitikinęs menininkas.
Kas kelerius metus Stevenas stengiasi nuvykti į tą patį rezervatą. Jame gyvenantys indėnai tapo tarsi šeima.
Apie laiką, praleistą su indėnų šamanais, menininkas kalba mažai. Jis davė tylos įžadus.
Tačiau kad ir kur būtų, jis iki šiol laikosi tam tikrų indėniškų tradicijų, ritualų. Jų išmokė ir Jolantą.
„Nebūtina būti Kanados kalnuose, kad gyventum taip, kaip indėnai. Visa tai, ką jaučia jie, galiu pajusti ir Lietuvoje”, – įsitikinęs Stevenas.
Pasaulį išmaišiusiam menininkui apsistoti vienoje vietoje ir pradėti šeimos gyvenimą nebuvo sunku. Juodu su Jolanta dievina gamtą, dažnai keliauja, laikosi jo įprastų ritualų.
Pora kasdien praktikuoja jogą, medituoja, groja tradiciniais indėnų būgnais, sveikai maitinasi. Jų namuose nėra televizoriaus, radijo. Jie beveik nuolat kartu.
„Kai myli, prisitaikyti, įsileisti kitą į širdį ne taip sunku. O gyventi ir dirbti kartu mums – jokia problema. Kažin ar galėčiau būti su moterimi, kuri nebūtų meniškos prigimties.
Mus su Jolanta sieja vienas kito supratimas ir menas. Mums tai ir reiškia santuoką”, – kalbėjo Stevenas.
Jam pritarė ir Jolanta: „Gyventi su menininku nėra lengva. Tačiau atsigauti padeda kelionės. Stevenas – be galo įdomus žmogus. Kiekvieną dieną iš jo išmokstu ką nors nauja.
Jis – mano mokytojas. Iki Steveno gyvenau įprastą gyvenimą, kaip ir daugelis mūsų. Tuo metu aš tik egzistavau, o dabar esu be galo laiminga.
Naujasis gyvenimo būdas man teikia malonumą. Juolab kad indėnų kultūra žaviuosi nuo vaikystės.”