– Kas jums padeda susitaikyti su praradimu?
– Skausmą kiekvienas žmogus išgyvena skirtingai. Man padeda ramybė, susikaupimas. Palengvėja, kai namuose prie Algirdo portreto uždegu žvakučių, pamerkiu gėlių. Tada atsisėdu, žvelgiu jam į akis ir prisimenu viską, kas mūsų gyvenime buvo gražu.
– Dažnai prisimenate vyrą?
– Mintyse nuolat esu su juo. Nėra dienos, kad apie jį negalvočiau.
– Ar sielvartas nuo jūsų jau pasitraukė?
– Aštrios emocijos šiek tiek aprimo, tačiau tai, ką jam jaučiau, niekur nedingo. Tai meilė, pagarba, šiluma. Man jo labai trūksta.
Pirmąjį pusmetį po Algirdo mirties dažnai suklusdavau – tarsi laukdama jo žingsnių. Algirdas nebuvo namisėda. Kai turėdavo laisvo laiko, dažnai išvykdavo į medžioklę, o kai aktyviai dirbo, daug laiko praleisdavo komandiruotėse.
Praėjus maždaug pusmečiui nuo jo mirties mane užklupo mintis – nebėra ko laukti, jis nebegrįš. Supratau, kad privalau susitaikyti su praradimu. Prisiminimai – vienintelė paguoda.
– Ar dažnai lankotės Antakalnio kapinėse? Gal jus trikdo paminklas, puošiantis A.Brazausko kapą?
– Man paaiškino, kad buvo pasirinktas ne portretistas, o monumentalistas. Galbūt dėl to nelabai daug ko buvo galima tikėtis.
Norėjome, kad paminklas būtų panašus, kad atrodytų kaip gyvas Algirdas. O buvo pasirinkta kita meninės raiškos kalba. Girdėjau autoritetingų nuomonių, kad kaip monumentas šis paminklas yra vykęs, o kiti mano, kad – ne.
Manau, nieko keisti nereikia, Algirdo vis tiek neprikelsi.
Kai nueinu į kapines, jaučiu, kad čia guli tik jo kūnas, o Algirdo nebėra. Sunku.
Man dažnai norisi atsiriboti nuo kitų žmonių, pabūti vienai, nes tada pasijuntu savimi.