Laiminga pensininkė N.Paltinienė nebadauja, nes Lietuvoje uždirbtą pensiją jai moka Vokietija (nuotraukos)

- Buvote ir sovietinių laikų ponia, ir liaudies priešė, ir Amerikos lietuvių garbinama žvaigždė. Dabar esate tik pensininkė. Ar ilgitės anų laikų šlovės? - paklausiau praėjusį mėnesį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre savo kūrybos šešiasdešimtmetį atšventusios dainininkės.

- Bet aš esu labai laiminga pensininkė! Nes visą gyvenimą dirbu tai, ką moku ir mėgstu labiausiai, dar galiu susimokėti už trijų kambarių buto šildymą ir šalia turiu mylimą žmogų.

- Prisiminkime jūsų aukso amžių - dešimtmetį nuo 1960-ųjų, kai vyrai dėl jūsų kraustėsi iš proto, moterys jums pavydėjo - juk atrodėte tarsi nužengusi iš užsieninio žurnalo puslapių.

- Maždaug tuo laiku pradėjau dainuoti Klaipėdos estradiniame ansamblyje „Kopų balsai“, mano honoraras buvo 13 rublių už pasirodymą. Tiek daug mokėdavo vos keliems artistams.

Turėjome mašiną, trijų kambarių butą, važiuodavome atostogauti į Krymą.

Tačiau taip gerai, kaip prekybininkai ar partiniai šulai, mes negyvenome. Tais laikais jie buvo milijonieriai visagaliai.

Labai daug pinigų išleisdavau tam, kad scenoje atrodyčiau nepriekaištingai. Pas jūreivius užsisakydavau medžiagos, kai atplaukdavo, nešdavau audinį siuvėjai, kuri suknias siūdavo pagal mano sugalvotus modelius.

O kai reikėdavo batelių, skambindavau prekybos bazės viršininkui. Už porą mokėdavau 100 rublių.

- Bazės direktorius galėdavo ir padovanoti vieną kitą porą batelių populiariausio Klaipėdos ansamblio solistei.

- Buvome labai populiarūs, bet turėjome ir didžiulę problemą - „Kopų balsų“ vadovo ir mano vyro A.Paltino tėvai nuo 1957-ųjų gyveno VFR (tuometėje Vokietijos Federacinėje Respublikoje - red.), todėl mūsų niekur neišleisdavo iš Lietuvos, o visi talentingi muzikantai, pradėję karjerą „Kopų balsuose“, vėliau išeidavo į kitus kolektyvus, nes labai visiems norėjosi į užsienį.

Tačiau likę Lietuvoje nepralaimėjome. Kol kiti gastroliavo po broliškas respublikas, mes pelnėme ypatingą publikos meilę ir ištikimybę.

Prisimenu, kaip kiekvieną vasarą Palangoje Filharmonija organizuodavo klasikinės muzikos koncertus, į kuriuos beveik niekas neidavo. O juk bilietų kasą reikėjo pinigėlių pripildyti. Tada kviesdavosi mus - salės lūždavo.

- Dabar scena pasiekiama lengvai, žvaigždės kalamos įvairiuose realybės šou, televizijos projektuose. Daugelis jų dainuoja ką nori ir kaip nori. Kas parinkdavo jums repertuarą, juk dainavote tik apie meilę ir jūrą? Nereikėjo eilėmis šlovinti tarybinės tėvynės?

- Miestų kolektyvams dainas griežtai rinkdavo valstybinės Filharmonijos komisija. Ji nustatydavo, kiek ir kokias dainas gali dainuoti kiekvienas kolektyvas.

Keturios rusiškos pilietinės dainos buvo privalomos visiems.

Mes irgi jas repetuodavome, bet nė karto koncerte nedainavome partiją šlovinančių dainų. Už tai, žinoma, A.Paltiną kiekvieną kartą siaubingai bardavo.

Šlovinti „rodinos“ (išvertus iš rusų k. - tėvynė) niekaip nebūčiau galėjusi, nes mano vaikystėje tiek košmarų buvo, kad dainuoti apie karą, bombas ar vėliavas tikrai nenorėjau. Ir nedainavau.

- Kai dešimtmetę iš globos namų Lenkijoje į Vilnių jus parsivežė tėvas, neturėjote jokių dokumentų. Amžių iš akies įvertino ir į naują gimimo liudijimą įrašė civilinės metrikacijos skyriaus darbuotoja. Ryškus kalbos akcentas iki šiol kursto gandus apie jūsų prigimtį.

- Turiu tik mamos nuotrauką, bet jos neprisimenu. Iki dešimties metų nekalbėjau lietuviškai, mirus mamai augau vaikų prieglaudoje. Kai tėvas mane surado ir parsivežė, jau buvo vedęs kitą moterį - baltarusę, tad namuose kalbėjomės rusiškai.

Nei čigonų, nei žydų, kaip daugelis mano, giminėje nebuvo. Tik lenkai ir lietuviai. Mano abu tėvai buvo paprasti žmonės.

Tėvas giedojo bažnyčios chore ir visai nevartojo alkoholio.

- Gal genai kalti, kad audringais laikais sugebėdavote atsisakyti vaišių, kuriomis, matyt, būdavo nukloti stalai po kiekvieno koncerto. Kalbama, kad dėl saikingo alkoholio vartojimo buvote vadinama balta varna?

- Niekada nerūkiau ir daug negėriau, nes nenorėjau atrodyti juokingai. Su alkoholiu kovojau visą gyvenimą - dauguma muzikantų labai mėgdavo pasilinksminti. Už tai su jais dažnai pykdavomės. Bet jie klausė manęs ir gerbė.

Net nerūkydavo patalpoje, kurioje būdavau aš.

Bet nesakau, kad visai nevartoju alkoholio, mėgstu šampaną. Sykį per Naujuosius metus viena visą butelį išgėriau.

- Jūs buvote šlovinama, tačiau jūsų vyro valdžia nekentė dėl jo kapitalistinėje šalyje gyvenančių tėvų. A.Paltinui net nebuvo leista baigti chorvedybos studijų tuometėje Valstybinėje konservatorijoje. Gyventi į Vokietiją išvykote, nes vyras neišlaikė įtampos?

- Arvydą čia daug kas vadino fašistu. Jį diskriminavo, engė. Jam tikrai buvo labai sunku gyventi, todėl kai susirgo jo tėvai, jis apsisprendė. Aš - kartu.

- Kai išvykote, buvo sunaikinti kone visi jūsų koncertų įrašai, nebeskambėjo „Kopų balsų“ dainos per pageidavimų koncertus. Buvote paskelbti liaudies priešais. Ar su kuo nors palaikėte ryšį gyvendami Vokietijoje?

- Žinote, tik du žmonės - Nijolė Tallat-Kelpšaitė ir jos vyras Antanas Ignatavičius atėjo mūsų išlydėti. Visi kiti bijojo. Su jais nuolat palaikėme ryšį, taip pat su kompozitoriumi Benjaminu Gorbulskiu, kuris man parašė daugybę dainų.

Atvykusi į Vokietiją patyriau šoką, bet ne todėl, kad ten parduotuvėse buvo kalnai kosmetikos, o todėl, kad beprotiškai ilgėjausi tėvynės, publikos ir dėmesio.

Kiek atsigavau, kai po trijų mėnesių pradėjau giedoti bažnyčios chore, o Arvydas įsidarbino Vasario 16-osios gimnazijoje. Netrukus mus pakvietė koncertuoti Amerikos lietuviams. Tuo metu ten buvome vieninteliai profesionalūs lietuviai dainininkai, aš ten vėl pražydau. Arvydas net bardavo, kad pernelyg nesipuikuočiau.

Amerikoje sekėsi puikiai, išeiviai mus globojo ir mums padėjo. Trijų kambarių butas Vilniaus centre įsigytas už ten uždirbtus pinigus.

O kiek įvairiausių daiktų - automobilių, vaizdo grotuvų, indų giminaičiams ir draugams prisiuntėme!

Kai po septynerių metų grįžome į Lietuvą, vėl pradėjome koncertuoti. Pusę metų gyvendavome Lietuvoje, pusę - Vokietijoje.

Panašiai gyvename ir dabar. Vis dar turime gerbėjų. Tiesa, jie gerokai jaunesni už mus.

- Skaudu žiūrėti, kaip jie skaičiuoja kiekvieną centą. Dauguma mūsų draugų sumoka už šildymą ir jiems beveik nieko nebelieka. Dar blogiau, kad Lietuvoje tiek daug jaunų bedarbių.

Tačiau dabar visame pasaulyje didelis „š“. Tik milijonieriai gerai gyvena.

Mums labai pasisekė, kad pensijas gauname iš Vokietijos, tad nebadaujame.

- Kokį darbo stažą turite? Atrodo, minėjote, kad Vokietijoje tik dainavote bažnyčios chore?

- Dvidešimt metų dirbau elektrotechnike Klaipėdos automatinėje telefonų stotyje, todėl ir pensiją gaunu - kas gi mokėtų už dainavimą?

Tiesa, nors dirbau Lietuvoje, pensiją moka Vokietijos valdžia, mat tik atvykę į tą šalį gavome Vokietijos pilietybę ir visas piliečio teises. Taigi reikėjo tik pateikti pažymas apie darbo stažą ir buvo paskirta pensija.

- Būdama šešiolikos metų pagimdėte sūnų, turite du anūkus - Nelę ir Vitoldą, paauglį proanūkį Povilą. Bet apie savo šeimą niekada nekalbate. Ar kada nors susirenka visa šeima prie Kūčių stalo?

- O kaipgi! Bendraujame normaliai visi. Ir su Arvydo dukters iš pirmosios santuokos šeima draugaujame. Jis taip pat prieš šešerius metus tapo proseneliu - anūkė Diana pagimdė sūnų Martyną.

- Antroji jūsų santuoka atrodo sėkminga - su Arvydu po poros metų švęsite auksines vestuves. Gal turite laimingos santuokos receptą? Juk jūsų vyrui kažkada reikėjo šalia savęs išlaikyti bene gražiausią moterį Lietuvoje, o jums - nepasiduoti svetimų vyrų vilionėms?

- Iš kur tos vilionės, kai beveik penkiasdešimt metų kiekvieną dieną mes kartu? Kalbos apie mano romaną su E.Ivanausku - juokingos. Per 60 metų nebuvo nė vieno koncerto, kuriame nedalyvautų Arvydas.

Pasakysiu tik tiek, kad žmona turi mokėti nusileisti vyrui, ji privalo užglaistyti visus kampus. Ir dar moteris turi pasistengti, kad vyras ja didžiuotųsi.

Visai neseniai dėl kažko su Arvydu susipykome. Po barnio jis užmigo krėsle prieš televizorių. Žiūrėjau į jį miegantį ir galvojau: „Dieve, kaip stipriai myliu šį žmogų.“

Žinokite, jei yra meilė, žmogui bet ką galima atleisti ir toliau laimingai gyventi.

- Ar vyras turėtų padėti žmonai tvarkytis buityje ir nepamiršti jos įvairiais būdais palepinti, kaip tai daro jūsų sutuoktinis?

- Būtinai! Jei vyras dieną lepina, naktį žmona jam dvigubai atsidėkoja.

- Auksinių gaublių ir „Oskaro“ laimėtoja 66 metų aktorė Helen Mirren užsimojo parašyti knygą apie vyresnio amžiaus žmonių seksą, mat ją nervina nuostata, kad seksas - tik jauniems, kad garbaus amžiaus žmonėms tai jau neberūpi.

- Ir dar kaip rūpi. Seksas padeda gyventi, mylėti. Tiesa, dabar tai labai nuvalkiotas žodis, apie seksą per daug ir atvirai kalbama.

Į pokalbį įsitraukė ir jį pabaigė A.Paltinas.

- Tik dėl vienos gyvenimo tiesos esu tikras - labiausiai žmonių sveikatą ėda pavydas. Gal todėl su Nele taip gerai jaučiamės, kad šis jausmas mums abiem svetimas.

Tačiau jei žmogus sako, kad gyvenime dėl nieko nesigaili, jis meluoja. Manau, kad neįmanoma gyventi taip, kad vėliau dėl nieko nesigailėtum, - juk vis vien ko nors nepadarei ar padarei ne taip.