Choreografas D.Kolomyckis: „Lietuviai visuomet visko pavydėdami užkerta kelią ir savo laimei“ (nuotraukos)

-“Fluxus ministerija” tapo unikalus projektas, kuris per pusantrų metų gyvavimo laiką daugiau nei 200 menininkų suteikė rezidentūros galimybę pačiame Vilniaus centre, Gedimino prospekte.

Šis projektas tapo išskirtiniu Lietuvoje ir net sakyčiau visame pasaulyje, Vilniaus miesto mero Artūro Zuoko dėka, Vilnius jau garsėja kaip „Fluxus“ menų sostinė. Pats projektas, man kaip menininkui, suteikė erdvę visiškai laisvai kūrybai, pradedant nuo darbo studijos (kurioje dirbdavau ištisas dienas, dažnai ir naktis), pasirodymų vietos, komunikacijos kanalus. Ką jau bekalbėti apie galimybę dirbti kartu su išskirtiniais Lietuvos menininkais, kurie „Fluxus ministerijoje“ atstovavo skirtingas meno sritis: avangardinio kino, tapybos, skulptūros, muzikos ir pan.

Tačiau apie „Fluxus ministerijos“ projekto pabaigos sąlygas žinojome jau seniai, buvome pasiruošę, atėjus laikui manau, didžioji rezidentų dalis supratome, kad tai toli gražu ne pabaiga, o tik dar vienas startas mūsų kūrybiniame procese.

-Nežinau, nuo ko pradėti. Savo kaip atlikėjo ir menininko priešistorę jau turiu: personaliniai pasirodymai Europoje ir Amerikoje, pedagoginė praktika – dėsčiau Vilniaus dailės akademijos studentams šiuolaikinį šokį ir eksperimentinį šokį savo surinktų žmonių grupėms.

Lietuvoje gilinu ir vystau perfomansų sritį. Idėjos esmė: netikėtoje erdvėje – lauke, gatvėje su apie tai nieko nenumanančiais žmonėmis užmegzti ryšį ir paskatinti tapti sukurto veiksmo dalimi. Šiuo metu domiuosi video kūrimu, o pagrindinė veikla – darbas su režisieriumi Š. Bartu. Dirbdamas su tokiu žmogumi galiu apimti ne vieną sritį – nuo arbatos nešiojimo iki scenarijaus kūrimo (juokiasi).

-Atėjau į aktorių atranką. Papasakojau apie savo potyrius ir išgyvenimus, pasidalinau mintimis ir svajonemis apie režisūrą ir likau dirbti asistentu.

–Aktorystė visada buvo šalia jūsų? -Aš išaugau Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, tad teatras mane lydėjo visą gyvenimą. Beveik kasdien ten eidavau ruošti pamokų, o vakare žiūrėdavau spektaklį. Per pertrauką bandydavau kopijuoti žiūrovus, pavyzdžiui, eidavau ratu fojė, stebėdavau kokiais žingsniais žengia, kaip laiko rankas ir pan.

Mano profesionali pažintis su teatru prasidėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos paruošiamojoje studijoje, kurios tikslas buvo paruošti stojimams į teatro fakultetą. Jokios programos nebuvo, dėstytojai ateidavo po paskaitų ir vesdavo tuos pačius užsiėmimus kaip ir studentams.

Aktorystė, režisūra yra ne šalia, o manyje. Todėl šokis kaip sritis, kuria bandau atradinėti yra tik pusiaukelė mano gyvenime.

-Sakoma - “Mokykis iš kitų klaidų” – tačiau juk tai yra neįmanoma! Tik pats gali klysti ir kažką iš to išmokti, tai turbūt priklauso nuo kiekvieno atskirai, ką būtent iš įvykusios situacijos gali išmokti. Susidūriau su savimi, kai supratau, kad Lietuvoje jau yra “nupaišytas” mano paveikslas, tiems kurie mane pažysta arba bent yra girdėję apie mane.

Niekuomet nesistengiau, kad mane pastebėtų, nebandžiau nei savęs, nei savo darbų iškelti iki viešumos. Tačiau tai įvyko, negaliu suprasti kaip. Būti pastebėtam ir girdėti kalbas apie save, man yra labai didžiulė atsakomybė, kuria nuolankiai priimu, tačiau jei kas pradėtų pavydėti ir norėtų mano viešumos, aš ją svajočiau padovanoti. Kas kart nuvykęs į naują šalį, esu pristatomas vis skirtingai, todėl mano “paveikslas” užsienyje yra man pačiam daug patrauklesnis.

Lietuva yra mano namai ir būtent čia aš noriu realizuoti savo idėjas ir inspiracijas.

-Sunkumų nėra, nebent nesusikalbėjimas su savimi pačiu gali tapti sunkumu. Lietuviai į meną žiūri kritiškai ir jiems reikia, kad menas būtų suvokiamas kaip tyro krištolo produktas – aiški mintis, idėja, nauda. O tai jau yra iššūkis menininkui.

-Patinka kurti individualų, nuo nieko nepriklausomą meną, reikšti savo išgyvenimus. Judesiai, vizualinės išraiškos – tai mane sužavėjo.

-Aš noriu kalbėti judesiais, plastika, mimika. Kūnas – tai mano unikali kalba, kuri daug daugiau pasako nei žodžiai.

-Viename interviu sakiau, kad net neturiu teisės apie jį kalbėti. Šiais metais Jonui bus 89 metai ir jis yra mano geriausias draugas.

-Lietuviai užsienyje draugiški. Žinoma, daug priklauso nuo to, kokią aplinką susikuri. Dažniausiai apie masę sprendi pagal tai, kas yra arčiausiai, su kuo daugiausiai bendrauji. Man rodos, jog dauguma lietuvių suvokia, kad užsienyje jie yra “ambasadoriai”, kurie pristato Lietuvą, tad kuo mes geriau pasirodysime, tuo geriau bus atsiliepiama apie mūsų šalį.

-Paryžiuje Luvro kuratorius, paklaustas apie Lietuvos perspektyvą teigė, kad Vilnius ir Varšuva bus Europos kultūros sostinės. Tai suteikia jėgų toliau siekti svajonės, kad Lietuva taptų kultūros židiniu. Bet pirmiausiai patiems lietuviams reikia pradėti pozityviau žvelgti į savo ateitį.