- Ar ponas Bynas ir agentas Džonas Inglišas turi ką nors bendra su jumis?
- Smagu juos vaidinti, tačiau norėčiau, kad ponas Bynas kiek tik galima mažiau būtų panašus į mane.
- Antrą kartą vaidinate agentą Dž.Inglišą. Kas jums patinka šioje šnipinėjimo istorijoje?
- Stengėmės nutolti nuo paprastos parodijos, sutelkdami dėmesį į personažo kūrimą. Orientavomės į aštuntojo dešimtmečio stilių, jei norite, taip pat ir į Hitchcocką... Prisimenate „Sugauti vagį“ su Cariu Grantu? Štai toks stilius apskritai man ir patinka.
- Kuri scena buvo juokingiausia?
- Susitikimas su premjeru, kai Džonas Inglišas, sėdintis ant mechaninės kėdės, kilo tai aukštyn, tai žemyn.
- Filme jūsų personažas yra susidvejinusi, vidinių konfliktų kamuojama asmenybė. Ar ir pačiam teko tai patirti?
- Smagu įsivaizduoti , jog gali turėti du veidus, bet dėl to gali kilti ir keblumų: aš pats niekuomet nesijaučiau „susiskaldęs“, netgi ir vaidindamas.
Visuomet skiriu ribą tarp savęs, pono Byno ir Džono Inglišo: labai greitai įsikūniju į personažą, lygiai taip pat greitai, nepatirdamas jokio poveikio, vėl tampu savimi.
- Ar nemanote, jog būdamas puikus aktorius, save ribojate, atlikdamas tik komiškus vaidmenis, juk galėtumėte atlikti ir draminius?
- Kad sukurtum ir įtikinamą komišką, ir tragišką personažą, reikalingos tos pačios priemonės. Problema - publika, jos požiūris į tave. Jei ji tave mato vienaip, vargu ar prodiuseris tau duos kitokio tipo vaidmenį. Todėl aš pats nutariau jį sau duoti: po labai į akis kliūvančio pono Byno, nutariau tapti visiškai kitokiu, ekspansyvesnio būdo vyru.
- Kas jums gyvenime kelia juoką?
- Turiu pasakyti, nedaug kas. Labiau mėgstu klasikines, nei lengvas bei šurmulingas šiuolaikines komedijas. Nors man ir nepatinka sakyti, kad myliu tai, ką darau, turiu prisipažinti, jog labai vertinu aktorius, kurie geba įsikūnyti į personažus bei įaudrinti publiką. Pavyzdžiui, Peteris Sellersas arba Sasha Baronas Cohenas - jo sukurtas Brunas yra išties drąsus tipas.
- O aktorės?
- Nelengva minėti pavardes. Bet matau, jog juokingesnės tos, kurių vaidyba yra „vyriškesnė“. Nežinau, kodėl, bet taip visuomet buvo.
- Ar pažįstate kokį italų komiką?
- Ne... Robertas Benigni buvo atvykęs manęs pažiūrėti į Londoną, kai vaidinau miuzikle „Oliveris“, bet negaliu pasakyti, kad jį gerai pažįstu.
- Filme „Džonas Inglišas“ regime daugybę „rolsroisų“, jūs pats gyvenime esate žinomas kaip aistringas lenktynininkas.
- Visuomet mėgau sportinius automobilius. Tačiau netenka važinėti tiek, kiek norėčiau: bent jau tris mėnesius iki filmavimo, tą draudžia draudimo sutartis. Pridėkime dar keturis filmavimo mėnesius, ir išeis, kad prarandu visą lenktynių sezoną.
- Ar šis pomėgis duoda tai, ko neduoda kinas?
- Lenktynėse malonumą teikia pojūtis, jog viskas, kiekviena smulkmena priklauso nuo tavęs, niekam nieko nereikia aiškinti. Žinoma, turi pasitikėti tais, kurie paruošia automobilį, bet iš esmės esi vienas, ir vadovaujiesi tik savo valia bei tvirtumu. Man tai viršūnė... Kurti filmą - kur kas didesnis stresas, nes rezultatas priklauso nuo daugelio žmonių, kurie ne visuomet yra tos pačios nuomonės.
- Ar kartais nesate iš tų, kuriems patinka kontroliuoti?
- Esu kontrolės maniakas, įsivaizduokite, kaip košmariškai jaučiuosi, kai daromas filmas! Tačiau, nors ir pasižymiu tokiu charakterio bruožu, turiu ieškoti kompromiso. Aišku, nors per lenktynes esi kupinas nerimo, bet palyginti su kino verslu, - jos turi gydomąjį ir atpalaiduojantį poveikį.
- Nepanašu, kad esate darboholikas, - filmuojatės tik kas ketveri metai. Kaip prisitaikote prie kino pramonės?
- Tiesa, filmuojuosi retai, bet labai įsitraukiu į visą kūrybos procesą: nuo pat pirmosios susirinkimo dienos, kai vienintelis aiškus dalykas yra tik idėja, iki paskutinių vaizdo ir garso montažo patikrinimo. Ir tarp šių etapų gali praeiti nors ir treji metai. Normalūs aktoriai kas trys mėnesiai keičia filmus. Aš jiems šiek tiek pavydžiu, bet dėl savo būdo kitaip negalėčiau. Jums atrodau tingus, bet iš tikrųjų labai daug dirbu.
- Be lenktynių, ką dar laisvalaikiu mėgstate veikti?
- Stengiuosi kuo daugiau keliauti. Mėgstamiausios šalys - Prancūzija, Italija ir Ispanija, kadangi, jei nori pailsėti, nėra būtinybės vykti iš Europos. Visa, ko man reikia, yra čia pat, šalia.
- Ar pasirodys naujas epizodas apie poną Byną?
- Netikiu, manau, kad jis visam laikui pasitraukė į užtarnautą poilsį. Nenoriu regėti, kaip personažas sensta, tegu žmonės jį prisimena lyg animacinio filmo personažą - tokį nenuspėjamo amžiaus vyrą.
- Šiuo metu daug kalbama apie krizę. Kaip manote, ar galima juokauti šia tema?
- Dažnai man žmonės rašo, jog ponas Bynas jiems padėjo išsigydyti depresiją ir nerimą. Nėra abejonių, kartais komedija turi stiprų terapinį poveikį. Beje, krizė yra sukurta žmonių, taigi yra daug ironizavimui tinkamų dalykų. Geros satyros nusipelnytų daugelis tų, kurie sukėlė krizę, ir dabar nesugeba jos kontroliuoti. Pirmiausia kalbu apie politikus, kurie jokiu būdu neprisiimtų kaltės. Sutinku, krizė - dalykas rimtas, tačiau nėra nieko, iš ko nebūtų galima pajuokauti. Bent jau truputį.