Spektaklio siužetas nėra banalus ir paprastas. Pjesėje atskleidžiama žmogaus nusidėjėliško pasaulio analizė, kai žmogus netikėtai susitinka su Dievu. Tačiau Mantas Petruškevičius tokio iššūkio neišsigando. Vyras turi patirties rengti artistus scenai – stilisto duonos vyras prisiragavo penkerius metus dirbdamas televizijos projektuose ir rengdamas žymius žmones pasirodymams.
„Šiam spektakliui darysiu įvarius stilistinius sprendimus, ne tik rengsiu aktorius. Vaidins du aktoriai, su kuriais jau aptarėme, kaip jie turėtų atrodyti. O tam reikėjo nemažai pasigilinti į spektaklio tematiką – skaičiau pjesę, stebėjau aktorių repeticijas, kad suprasčiau, koks kostiumas tiksliai atspindėtų personažų charakterius“, - teigė Mantas.
Stilistas prisipažįsta, kad kostiumų kūrimas teatrui jam yra išties nauja patirtis: „Rengdamas televizijos atlikėjus stengiuosi pabrėžti jų individualumą, tačiau teatre juk stilistiškai kuri ne aktoriaus įvaizdį, o jo kuriamą personažą. Dirbti teatre man labai įdomu. Teatras turi paslapties, magijos. Todėl ir kostiumai rampų šviesoje atrodo visai kitaip nei gatvėje. Spektakliams gali būti naudojamos ir visiškai paprastos medžiagos, elementarus siluetas, o kartais ir iš šalies panašus į visišką skudurą drabužis scenoje suspindės gražiausiomis spalvomis. Net pigi bižuterija scenoje atrodo kaip briliantai.“
Tačiau M.Petruškevičius patikina, kad drabužiai spektaklyje nėra pagrindinis akcentas. Dar daugiau – kostiumas neturi užgožti aktoriaus: „Nemėgstu teatro stilistų, kurie kuria pernelyg pompastiškus drabužius, nukreipiančius dėmesį nuo artisto ir jo vaidybos. Aš manau, kad silpniems aktoriams kuriami patys įspūdingiausi kostiumai. Nes tie artistai, kurie yra stiprios, ryškios asmenybės scenoje, jie pribloškia žiūrovą ir be neeilinio kostiumo.“