Nomedos rankose vis dažniau pamatysi elegantiškame kandiklyje rūkstančią savadarbę cigaretę.
„Gal per daug rūkau, reikėtų liautis, – susimąsto, bet po to nusijuokia: – Gal „baba” neturėtų taip elgtis.”
Sunku patikėti, kad ši jaunatviškai atrodanti moteris beveik prieš metus tapo močiute. Praėjusių metų lapkritį vyriausias sūnus Dovas su žmona Indra susilaukė pirmagimės Fridos. Gal būtent anūkės gimimas ir įkvėpė įvairiausiais talentais apdovanotą menininkę parašyti ir iliustruoti knygą vaikams?
„Įkvėpė daugybė dalykų, visų net neišvardysi. Viena paskatų buvo ir Frida. Bet nesu apsiseilėjusi sentimentali būtybė, kad būčiau dėl to suskydusi. Su ta maža miela mergyte mane sieja ypatingas ryšys”, – tikina Nomeda, kuri kartais, kaip ir dera tikrai močiutei, su džiaugsmu pagloboja anūkę. Žinoma, tada, kai turi laiko. O jo kūrybingos menininkės gyvenime dažnai lieka ne tiek ir daug.
– Esate ir menininkė, ir fotografė, ir kulinarijos knygos autorė. Buvote laidų vedėja, labdaros renginių iniciatorė. Dabar dar vienas netikėtumas – knyga vaikams. Iš kur semiatės tiek energijos ir idėjų?
– Kai taip išvardijote, pamaniau – būna žmonių orkestrų, bet būna ir tokių, kurie tarsi vaikštantis balaganas. Pati nežinau, kas iš jų esu. Kadangi esu labai smalsi, man viskas įdomu. Labai nemėgstu savinimosi – kai kas nors savinasi tam tikras sritis.
Juk nebūtinai turi būti ką nors išgyvenęs, kad galėtum įsivaizduoti tam tikrą jausmą arba būseną. Man labai įdomu viską prisiderinti ir prisimatuoti.
Net kai ėjau į televiziją ir pati bijojau, o ir kiti turbūt manimi abejojo. Bet buvau sugalvojusi pasiteisinimą, jei nieko nepavyktų: „Tik ėjau pro šalį, juk šiaip aš – keramikė.” Ir dėl tos knygos taip pat – aš juk ne rašytoja, aš – keramikė.
– Tačiau tie žodžiai išsiliejo popieriuje?
– Į kompiuterį rašiau seniai ir daug, tik niekada niekam to nerodžiau. Maniau, kad pasaulis ir taip visokiomis rašliavomis per daug užterštas, papildyti grafomanų būrio nesinorėtų.
Bet vėliau pamaniau: galbūt tai nebus pats blogiausias dalykas, kurį padarysiu? O ir Fridai norėčiau kada nors paduoti į rankas knygelę su gražiomis iliustracijomis, kurią ji pati paskaitys.
– Ar jūsų vaikai Titas su Ula taip pat sulaukė jūsų kūrybos pasakų?
– Kažkada vaikams pasakodavau savo kurtas pasakas. Pratęsiau tradiciją – kai buvau maža, jas man pasakodavo močiutė. Tos pasakos kasdien būdavo vis kitokios, pritaikytos prie dienos aktualijų.
Vaikai stebėdavosi, kad tų pasakų veikėjams nutinka visiškai tas pat, kas ir jiems abiem tądien. Ilgai tikėjo tuo, kad tas šuniukas ir kačiukas gyvena šalia mūsų namų, kur nors miške. Ir Kalėdų Seneliu jie dar iki pernai tikėjo, nors jau yra dvylikamečiai.
– Ar pati mėgstate skaityti knygas?
– Knyga man visada buvo stebuklas. Vaikystėje knygos mane formavo. Jau nekalbu apie dabartį. Iki šiol atsimenu, kur ir kada skaičiau vieną ar kitą knygą, kas aplink tada vyko, tų knygų vaizdą, kvapą. Supratau, kad noriu ir savo vaikams, ir vaikų vaikams palikti ką nors tokio gražaus.
Ši knyga – tai ir mano pašnekesys su vaikais, ir flirtas su suaugusiaisiais, kuriems ji galbūt primins, kad nė viename iš mūsų nėra numiręs vaikas. To vaiko pažadinimas neleidžia įsiknisti į problemas – dvasines, materialines. Pažvelgęs į pasaulį vaiko akimis visada tiki, kad viskas bus gerai. Taip ir baigiu knygą.
– Pagrindinė knygos veikėja yra mergaitė, kuri kasdien keičia vardus. Kodėl? Gal ir jūs vaikystėje taip elgdavotės?
– Knygos pabaigoje į šį klausimą yra atsakyta: „Gera turėti kokį nors kūną, bet geriausias vis dėlto yra savas.”
Ir ta knyga atsirado iš šios minties, iš šios vizijos. Kai nulipdžiau skulptūrą – meškiuką su moters galva, vieną rytą prabudusi pradėjau mąstyti, kaip galima keisti kūną. Supratau, kad tai ir yra tikroji istorija. Istorija apie identiteto paiešką, apie tai, kas esi ir koks esi. Ir apie tai, kas gyvenime svarbiausia.
O knygos veikėja turi daug manęs, mano svajonės. Beje, kai mano sesuo Rusnė pamatė iliustracijas ir mano nupieštą mergaitę, pasakė, kad ji primena Arūno Žebriūno filmo „Gražuolė” heroję. Man tai buvo vienas gražiausių vaikystės filmų. Visada su ja tapatinausi. Ši sesers įžvalga man buvo komplimentas.
– Ar vaikystėje žinojote, kuo norite būti?
– Girininke. Galbūt dėl to ir apsigyvenau miške. Vienai draugei vaikystėje pažadėjau, kad kai įsikursiu miške ir būsiu girininkė, pasikviesiu ją ir mes abi ten gyvensime. Apie tai, beje, esu parašiusi ir šioje knygoje. Matyt, tos svajonės ir veda mus per šį gyvenimą ir per pasaulį.
– Knygos iliustracijos – labai gražios, joms sukurti reikėjo milžiniško, kruopštaus darbo. Rinkote jas po dalelę, žolelę, gėlelę, vabalėlį...
– Tai buvo mano parduota vasara. Kai nunešiau iliustracijas į „Tyto alba” leidyklą ir pamačiau, kaip jas žiūrėdamos moterys ima švytėti, pasakiau, kad tos jų šypsenos man yra priedas prie atlyginimo. Labai vertingas priedas.
Iliustracijas užsibrėžiau daryti pati – labai ambicingai, gal net per drąsiai. Nors tai ir buvo rizikinga – sujungti piešinį, nuotraukas ir tą koliažą paversti iliustracija. Iš pradžių buvau pikta ir įniršusi, kol supratau, kaip tai reikia padaryti. Kai užsikabinau, viskas įsivažiavo.
Į vabalų rinkimo akciją įtraukiau ir vaikus. Jie rinko visokius gyvius du mėnesius – tai man prireikdavo vikšro, tai dar ko nors. Galiausiai, kai Titas pamatė tą vieną vienintelę iliustraciją su vabalais, nesusilaikė sušukęs: „Mama, mes visą vasarą rinkome tuos vabalus tik dėl šitos vienos iliustracijos?” Tai nusako visą atliktą darbą.
– Dėl kitos iliustracijos vykote į Užpalių miestelį Utenos rajone.
– Labai reikėjo senovinės lovos, kurią ten kažkada buvau mačiusi. Į šią knygą norėjau sudėti ne tik savo svajonę apie kaimą, bet ir tai, kas jame dar yra išlikusio autentiško, fiksuotino, saugotino, gražaus ir tikro.
Fotografavau daugelyje kaimų, draugų sodybose, savo namuose. Nedariau to kaip nors pakylėtai stilistiškai ar folkloriškai, stengiausi, kad matytųsi autentiški raštai, spalvos, daiktai. Tų iliustracijų buvo tiek daug, kad teko trumpinti gabalėlį teksto. Norėjosi švaraus, neapkrauto stiliaus.
– Ar Titui ir Ulai knyga patiko?
– Parašytą tekstą visada skaitau garsiai – man svarbus ir žodžių skambesys. Stilistė pastebėjo, kad tekstas labai muzikalus.
Vaikai irgi paprašė paskaityti garsiai, jie buvo mano pirmieji klausytojai. Kai baigiau skaityti, Ula atsistojo ir pradėjo ploti. Tai – pats svarbiausias įvertinimas, nes knyga – vaikams.
– Ar knygos rašymas buvo kelias ir į savęs pažinimą?
– Bet kokia kūryba yra kelias į save. Net tie, kurie mano, kad kuria kam nors, labai apsirinka. Jei kuri sau, tuomet kuri ir kitiems, bet jeigu bandai dirbti auditorijai, tuomet rizikuoji.
Rašydama apie nieką negalvojau. Rašiau dėl to, kad iš manęs tai liejosi. Dariau tai taip, kaip, maniau, reikia. Tik norėjosi padaryti maksimaliai gerai. Bet niekada negalvojau apie tai, kaip įvertins kiti. Jokio skaitytojo neįsivaizdavau. Buvau pati sau vienintelė skaitytoja.
– Knygoje veiksmas vyksta kaime, kuris aprašytas su pačiomis subtiliausiomis smulkmenomis, detalėmis, kvapais. Ar tiesa, kad pati tokio kaimo niekada neturėjote?
– Kaimo mano gyvenime niekada nebuvo. Neturėjome kaime gyvenančių senelių. Į tikrą kaimą patekau jau sulaukusi brandaus amžiaus, kažkada nuvykome į pirmo vyro močiutės tėviškę.
Turėti kaimą buvo mano svajonė. Tad ir aprašiau viską remdamasi tomis svajonėmis ir tariamais prisiminimais. Matyt, tiek kartų tai įsivaizdavau, kad beveik jaučiausi visa tai turėjusi ir išgyvenusi. Manau, kad daug ką galima įsivaizduoti, o kai gerai sufantazuoji, jautiesi lyg turėjusi.
Pavyzdžiui, man nereikia turėti šimto vyrų, kad suvokčiau, jog gera su vienu. Tam fantazijos pakanka.
Rašymas mane nukeldavo į virtualų pasaulį, kuriame gyvenau labai gražų visavertį gyvenimą tuo laikotarpiu, kai tikrasis mano gyvenimas tomis akimirkomis nebuvo pats paprasčiausias ir lengviausias.
Buvo metas susimąstyti, į ką žmonės atsiremia tam tikrų krizių laikotarpiu. Juk yra kažkokia riba, kai žemiau kristi nebegali.
Mano atveju tai buvo krytis iki pat vaikystės, kai man buvo penkeri metai, kai pasaulis dar atrodė labai saugus. Suvokiau, kad norint gyventi ir išlikti reikia tikėti ir remtis gražiais dalykais. Ir vaikams tai stengiausi išaiškinti. Supratau, kad išliksime, jeigu kelsime vienas kitą, o ne užsiimsime destrukcija.
– Kalbate apie tai, apie ką daug kas šnabždasi ir nedrįsta paklausti – šeimą ištikusią krizę?
– Nenoriu kalbėti apie tai, apie ką kas nors šnabždasi. Nemanau, kad tai turėtų būti kam nors įdomu. Man niekada nebuvo įdomu, kas su kuo ir kaip gyvena. Daug įdomiau, kaip žmonės mąsto.
Jeigu kas nors nujaučia, kad išgyvenu krizę, galbūt yra žmonių, kuriems būtų geriau žinoti, kaip aš lipu iš tos krizės. Galiu kalbėti apie tai, bet neketinu atvirauti ir pažerti intymių detalių.
Iš žmogiškos pozicijos – niekada nevaidinsiu to, kad nieko neįvyko. Manau, kad atvirumas – drąsaus žmogaus bruožas. Arba kvailio. Man belieka apsispręsti, ar aš kvailė (tai man irgi dažnai atrodo), ar drąsuolė.
Tačiau manęs, kaip žmogaus ir kaip asmenybės, tie įvykiai nenuvertino. Bet tai kažkaip turiu išgyventi.
Manau, kad šiandien aš moku sąskaitas už savo nepaprastai gražų gyvenimą. Nemokamų dalykų, matyt, gyvenime nebūna. O sąskaitas reikia apmokėti.
– Esate aktyvi įvairiausiose srityse. Ar turite kokių nors tabu?
– Labai bijočiau žeminti ir niekinti kitus žmones. Man tai – tabu. Nors negalėčiau sakyti, kad niekada gyvenime to nesu padariusi per savo temperamentą ar žodžio kišenėje neieškojimą.
– Kokiomis temomis nenorite ir negalite kalbėtis?
– Nenoriu kalbėtis apie kitus žmones. Negaliu liežuvauti. Nenorėčiau kalbėti apie buvusius vyrus. Apie save – prašom, galiu kalbėti ką tik nori, čia nėra jokių tabu.
Ir su vaikais galiu kalbėtis apie viską, jeigu jie tik patys to nori. Manau, kad daug vaikų apie seksą sužino tik iš draugų, o mes kalbame su jais ir apie tai. Jie manęs klausinėja labai daug dalykų. Žinoma, yra tokių, kurių net ir jie nenori aptarinėti.
– Ar esate pavydi?
– Kartą gyvenime buvau apkaltinta, kad esu pavydi moteris. Bet manau, kad kai yra pagrindas pavydėti, tai – jau nebe pavydas, o jausmas, kurį tu išgyveni. Motinos ir vaiko ryšys yra ypatingas, nors negali savintis net ir savo vaiko.
Mylimas žmogus yra ne visai tas žmogus, kuriuo galėtum su kuo nors dalytis. Jeigu tai vadinama pavydu, vadinasi, esu pavydi. Bet kad būčiau ligonė ir dairyčiausi į visas moteris aplinkui ar visko prisigalvočiau – taip nėra.
Manau, kad jeigu tavo žmogus yra nebe su tavimi, tada jauti nebe pavydą. Tai yra tiesiog širdies skausmas, kuris sako tau, kad tu nebeturi kuo pasitikėti. O tokio jausmo kaip pavydas kitiems žmonėms tikrai neturiu.
Tai, kad kam nors kur nors pasisekė, man suteikia tikrą džiaugsmą.
Mane džiugina grožis, kūrybingumas, talentas, jaunystė – visa tai teikia nuoširdų džiaugsmą, bet ne pavydą. Kartais pati sau pavydžiu, kad man viskas gyvenime labai gerai sekasi. Ir dabar manau, kad man viskas labai gerai.
– O ar nebuvo akimirkų, kai norėjosi užsidaryti savo kiaute, atsiriboti, nieko negirdėti ir nematyti?
– Užsidaryti? Ne, tik ne aš! Visą laiką galvoju, jog esu patogi sau dėl to, kad esu pliurpa. Kalbėdama išsiaiškinu labai daug dalykų. Turiu daug draugių ir draugų, su kuriais galiu kalbėtis labai atvirai.
Niekada nė vienos akimirkos nenorėjau nuo nieko atsitverti, atsidalinti ar išnykti.
Buvo laikotarpis, kai nebemačiau pasaulio spalvų, kai atrodė, kad viskas aplink nespalvota. Bet visada buvau labai sąmoninga. Net ir tada, kai atrodė, kad gyvenu pomirtinį gyvenimą, susimąsčiau: kaip įdomu – pasirodo, galima numirti anksčiau savo faktinės mirties.
Bet po to supratau kitą dalyką – žmogus fiziškai miršta tik kartą, nors dvasiškai gali numirti kelissyk.
Ši situacija man priminė mitus apie feniksus, pakilusius iš pelenų. Nuostabu, kai gali pakilti ir patikėti naujais gražiais dalykais. Sako, kad katė turi devynias gyvybes. Jeigu aš katė, vadinasi, aštuonias aš dar turiu.
– Ar tikite naujais gražiais dalykais?
– Žmonės kartais sako, kad gyvenimas pasikeitė, koks nors etapas praėjo, atėjo naujas. Svarbiausias mano darbas – susitvarkyti dvasinius dalykus.
Nieko nėra baisiau negu ko nors nemylėti, nekęsti, gyventi purve, suvedinėti sąskaitas, priekaištauti.
Kai manęs klausia, kokia mano didžiausia svajonė, atsakau – susigrąžinti giedrą šypseną veide. Ir išnaikinti tą išgąsdintos stirnos išraišką.
Toks dabar mano etapas. Svarbiausia iš viso to išeiti be pykčio ir be nemeilės. Yra dalykų, kurie tave laiko prikabinę tarsi inkarai tokiose vietose, kuriose nenorėtum būti – dumble. Labai noriu lėkti į plačius vandenis – ten, kur šviečia saulė, pučia vėjas ir neša į naujus nuotykius.
– Tačiau, užuot nėrusi į nuotykius, be gailesčio spaudžiate save prie darbų.
– Taip, labai daug dirbu ir bendrauju. Šią vasarą dirbau pati viena Panevėžyje, keramikos gamykloje, lipdžiau savo skulptūras. Tačiau dabar to buvimo pačiai su savimi yra dar daugiau.
Manau, jog žmogui svarbu pabūti pačiam su savimi, kad susivoktum, kas esi, susimąstyti, ar tai, ką darai, yra teisinga. Ar eini reikiama linkme, ar tik desperatiškai kapanojiesi. O gal tik lapsi iš paskos situacijai? Kuo daugiau mąstai, tuo geriau save supranti.
Patiko vieno serialo herojė, kuri yra kūrėjų numarinta tam, kad galėtų viską stebėti iš aukštybių ir komentuoti. Ji mato savo draugių buitį, gyvenimą, intrigas, meiles, nemeiles, vyrus, meilužius. Ir sako: „Kai dabar į tai pasižiūriu, suvokiu, kaip aš savo gyvenime visko bijojau. Ir kaip dabar visa tai atrodo juokinga.”
– Ar jūs niekada nieko nebijojote?
– Ne. Tikrai nieko. O dabar jau apskritai nieko nebebijau.
Jau vaikystėje suvokiau, kad visa ši gyvenimo šventė vieną dieną baigsis mirtimi. Ir tai tarsi yra blogai. Bet šiandien manau, kad tai – neteisingas požiūris.
Yra dvi galimybės: džiaugtis arba liūdėti. Bet liūdėti – neįdomu, o džiaugtis – gera. Gyvenime vyksta tiek daug visokių nesąmonių ir tiek daug smagių dalykų, kad kiekviena akimirka verta džiaugsmo.
Dabar išgyvenu dėkingumo savo praeičiai laikotarpį, nes turėjau nuostabius metus nuostabiame, gražiame pasaulyje. Ir nemanau, kad jis labai pasikeis ateityje. Kai nori gyventi gražiame pasaulyje, jame ir gyveni.
Įsidėmėjau rašytojo Josepho Campbello mintį, kad darydamas gerus darbus arba džiaugdamasis gyvenimu vis vien negali pakeisti pasaulio pusiausvyros. Net jei labai intensyviai dirbsi šioje srityje.
Manyti, kad ką nors įmanoma pakeisti, gali tik nebrandus žmogus. Pusiausvyra dėl to taip ir vadinasi, kad joje yra ir gėrio, ir blogio, ir šilto, ir šalto. Kaip naiviai atrodytum, jei užsispirtum išnaikinti blogį, kad pasaulyje liktų tik gėris.
Veikiau reikia atsakyti į kitą klausimą: o ką gi tu pats nori daryti? Jeigu nori kam nors padėti, tai ir padėk, nesitikėdamas, kad tai pakeis pasaulio pusiausvyrą. Kalbant apie laimę, turi nuspręsti, ar nori būti laimingas, ar esi pasirengęs gedėti iki mirties. Jei taip – įsijunk laidojimo maršą ir smulkiais žingsneliais pėdink kapinių link. Bet aš to daryti neketinu.
– O ką ketinate daryti? Į kokią sritį kibsite?
– Turiu daug sumanymų. Pirma, noriu pasitarti su draugėmis ir imtis vieno verslo, nors šioje srityje neturiu jokios patirties.
– Nomeda ir verslas? Dar vienas iššūkis?
– Tai būtų veikla, kuri man pačiai suteiktų daug džiaugsmo. Egoistiškas verslas. Tai galėtų būti moterų klubas, kuriame būtų bendraujama, diskutuojama, mokomasi, dalijamasi patirtimi. Tokią idėją brandinau seniai, bet fiziškai tam nebuvo laiko.
Be to, labai pasiilgau keramikos, net rankos niežti, kaip noriu ką nors lipdyti. Visą vasarą dirbau prie knygos. Be to, noriu sportuoti, žaisti tinklinį. Nuo neveiklumo man genda nuotaika.