Man toks pasivaikščiojimas po miestą – prisilietimas prie istorijos”, – kalbėjo Lietuvoje
viešėjusi Tel Avivo teatro „Beit Lessin” aktorė Hadas Kalderon (35 m.), garsaus
litvakų rašytojo, kandidato Nobelio literatūros premijai gauti Abraomo Suckeverio anūkė.
Pirmą kartą Lietuvos sostinėje H.Kalderon apsilankė prieš metus, iškart po senelio mirties. A.Suckeveris mirė Tel Avive sulaukęs 97 metų.
Į Vilnių aktorę iš Izraelio atviliojo senelio pasakojimai. Šiame mieste A.Suckeveris gyveno apie 25 metus.
„Pirmosios viešnagės metu vaikščiojau gatvėmis su senelio dienoraščiu, kuris buvo geresnis orientyras nei žemėlapis. Miestas man iškart tapo artimas.
Vartydama pageltusius senų sąsiuvinių puslapius radau namą, kuriame senelis augo, taip pat vietą, kur jis susituokė su mano močiute, aptikau buvusį getą, kur jis gyveno per karą. Tuomet visos papasakotos istorijos ryškiai iškildavo prieš akis lyg praėjusių dienų aidai”, – kalbėjo H.Kalderon.
Klausydamasis Hadas pasakojimų apie jos šeimos istoriją nesistebi, kodėl ši moteris su tokia aistra skverbiasi į praeitį, be klaidų vardydama Vilniaus gatvių pavadinimus, įvairių žmonių pavardes, detaliai apibūdindama kiekvieną savo pojūtį.
Ji išvaikščiojo visas vietas, kurias jos senelis aprašė prisiminimų knygoje „Iš Vilniaus geto”. Hadas net beldėsi į kai kurių žmonių butus, kad pamatytų aplinką, kurioje gyveno ar lankėsi jos senelis.
„Aš – jau trečia karta po holokausto. Jaučiu, kad jei tų istorijų nesuvoksiu, visi prisiminimai pražus. Bet žinau, kad visada regėsiu mėlynas savo senelio akis, verkiančias, kai kalba apie savo mamą ir draugus.
Visada prisiminsiu ir močiutę, dainuojančią jidiš kalba”, – pasakojo žymaus rašytojo, kuris 2008 metais prezidento Valdo Adamkaus dekretu buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, anūkė.
Pabėgęs iš geto, o po karo išvykęs į Izraelį rašytojas niekada nebe-grįžo į Vilnių. Ne todėl, kad nebūtų mylėjęs šio miesto, bet todėl, jog jo širdį slėgė skaudūs prisiminimai. Nors prieš mirtį A.Suckeveris prisipažino anūkei Hadas, kad norėtų nors trumpam pamatyti Vilnių.
„Jam tai buvo gražiausias Europos miestas. Jis labai ilgėjosi Vilniaus. Kai čia atvykau pirmą kartą, supratau, ką senelis turėjo galvoje. Tai – poetiškas ir romantiškas miestas, kur kiekvienas senamiesčio skersgatvis turi aurą, kiekvienas namas – savo aromatą.
Čia atvykau kaip laisvas žmogus atstovauti nelaisvai, svetur įsikūrusiai šeimai. Gal tai bus savotiškas istorijos rato uždarymas”, – kalbėjo Hadas.
Antrą kartą Lietuvoje aktorė viešėjo šį pavasarį, kai A.Suckeverio garbei buvo atidengta atminimo lenta.
Šįkart ji Vilniuje, „Lėlės” teatre, parodė spektaklį „Dvynės”, sukurtą pagal savo senelio novelę. Vaidinime skambėjo Vilniaus geto himnas „Po skaisčiomis baltomis žvaigždėmis”.
Spektaklį „Dvynės”, kuriame ir pati vaidina, H.Kalderon pastatė prieš pusantrų metų.
Spektaklis „Dvynės” neatsitiktinai buvo rodomas Vilniaus „Lėlės” teatre. Čia per karą veikė Vilniaus geto teatras.
Novelė „Dvynės”, pagrįsta tikrais įvykiais, buvo parašyta 1973 metais.
Tai istorija apie vilnietes dvynes Grunią ir Hadaselą, kurių viena liko gyva per Antrąjį pasaulinį karą, o kita – talentinga smuikininkė – mirė koncentracijos stovykloje.
Ši istorija buvo svarbi A.Suckeverio gyvenime. Nuo aštuonerių metų didžiosiose scenose koncertavusi, absoliučią klausą turėjusi smuikininkė Hadasela buvo jo pirmoji meilė.
Dvynės Grunia ir Hadasela gyveno būsimo rašytojo A.Suckeverio kaimynystėje ir abi buvo jį įsimylėjusios. Jaunuoliams buvo apie aštuoniolika metų.
Abraomui į akį krito smuikininkė Hadasela. Dėl to Grunia pavydėjo seseriai.
Po kurio laiko Abraomo ir Hadaselos keliai išsiskyrė, jis pamilo ir vedė kitą merginą. Tačiau niekada nepamiršo pirmosios meilės.
Prasidėjęs karas suvienodino žmonių likimus, jausmus ir protą. Visi žydai buvo vienodai aprengti, visiems ant krūtinių švietė prisiūtos žvaigždės, o ant riešų išdeginti numeriai.
Dvynės atsidūrė koncentracijos stovykloje. A.Suckeveris su žmona papuolė į Vilniaus getą.
Dar kartą apie seseris rašytojas sužinojo penktojo dešimtmečio pabaigoje. Jis sėdėjo mažoje kavinėje Jafos mieste ir rašė. Pakėlęs galvą jis išvydo moterį ir ant jos riešo šviečiantį numerį.
Užkalbino. Paaiškėjo, kad tai Grunia, viena iš seserų dvynių. Ji papasakojo A.Suckeveriui savo ir sesers gyvenimo istoriją – apie koncentracijos stovyklą, savo klajones po pasaulį bandant rasti beprotį nacių komendantą Zigfridą.
A.Suckeveris sužinojo, kad koncentracijos stovykloje nacių komendantas Zigfridas sugalvojo, jog jam reikia sukurti simfoninį orkestrą – kad linksmiau būtų sutikti Naujuosius metus ir kitomis progomis.
Jis paklausė kalinių, ar yra tarp jų muzikuojančių. Taip jie gautų galimybę pagyventi dar metus.
Smuikininkė Hadasela nenorėjo žemintis ir groti orkestre, bet sesuo Grunia ją įkalbėjo tikindama, kad tai vienintelis būdas išlikti.
Naujųjų metų išvakarėse orkestras atliko Ludwigo van Beethoveno „Herojinę” simfoniją. Komendantas klausėsi muzikos ir valgė apelsinus.
Baigę groti muzikantai nusilenkė ir visi ėmė verkti. Juos iki sielos gelmių palietė muzika ir gyvenimo beprasmybė. Net komendantas Zigfridas, valgantis apelsinus, pasijuto savotiškai paveiktas tos meniškos atmosferos. Jis pakėlė nuo žemės apelsinų žieves ir numetė muzikantams, kad šie, alkani, pavalgytų. Kaliniai sukrito ant žemės ir kaip maitvanagiai puolė graibstyti apelsinų žieves.
Vienintelė Hadasela stovėjo apsikabinusi smuiką – nerodė jokio nuolankumo ženklo. Kitą dieną į kalinių baraką atėjęs komendantas Zigfridas susirado išdidžią merginą ir ją sušaudė.
Grunia, išgyvenusi karą ir deganti neapykanta naciui Zigfridui, nutarė jį surasti ir atkeršyti. Galiausiai surado Zigfrido pėdsakus Ekvadore. Tačiau sužinojo, kad jo jau nėra gyvo.
Po to moteris gyvenimą paskyrė tam, kad surastų tuos, kuriems jos sesuo buvo brangi, kurie kažkada girdėjo ją grojant. Tikėjosi rasti ir žmogų, kurį ji su seserimi kažkada mylėjo.
A.Suckeverį sukrėtė susitikimas ir pasakojimas. 1973 metais jis parašė novelę „Dvynės”. O po dvejų metų gimusiai anūkei suteikė vardą, panašų į buvusios mylimosios.
„Kai senelis pasakojo šią istoriją, aš jo paklausiau, kaip atrodė Hadasela. O jis pasakė: „Taip, kaip tu”, – nusišypsojo H.Kalderon.
Plačiai besišypsančią, gražiais vešliais plaukais Hadas kalbinau kitą dieną po spektaklio. Į susitikimą ji atskubėjo iš pasivaikščiojimo po senamiestį, likus porai valandų iki skrydžio.
Žydų kultūros ir informacijos centre buvo žvarbu. Mudvi sėdėjome susisukusios į paltus. Šildė pokalbis ir kava. Kažkuriuo metu išvydusi mano sužvarbusias, į kumščius sugniaužtas rankas, Hadas iš palto kišenės išsitraukė pirštines ir ištiesė man.
Vilniuje, „Lėlės” teatre, vaidindama „Dvynėse” H.Kalderon buvo taip įsijautusi, kad viso spektaklio metu jai byrėjo ašaros.
H.Kalderon – profesionali teatro aktorė, žinoma ne tik savo šalyje, bet ir už jos ribų. Taip pat ji filmuojasi televizijos serialuose.
Hadas scenoje – nuo šešerių metų. Ji baigė „Nissan Nativ” vaidybos mokyklą. Šiuo metu menininkė daugiausia dirba Tel Avivo teatre „Beit Lessin”. Ji yra ne tik aktorė, bet ir režisierė.
Po pernai Tel Avive įvykusios spektaklio „Dvynės” premjeros H.Kalderon sumanė šį veikalą parodyti Vokietijoje.
„Daug metų mūsų šeimoje galiojo nerašyta taisyklė, kad po Antrojo pasaulinio karo niekas nedirba su vokiečiais, niekas nekelia kojos į Vokietiją. Senelis net atsisakė iš Vokietijos priimti kompensaciją.
Tačiau man rūpėjo suvokti, koks santykis po karo yra tarp trečiosios kartos vokiečių ir žydų”, – pasakojo viešnia.
Hadas pasiteiravo senelio, ar galėtų nuvykti į Vokietiją ir ten papasakoti šią istoriją. Rašytojas sutiko, kad anūkė važiuotų, tačiau pats vykti atsisakė.
„Prieš kelionę į Vokietiją nufilmavau pokalbį su seneliu, kuriame jis sutinka, kad toje šalyje pristatyčiau jo kūrinį „Dvynės”, – kalbėjo Hadas.
A.Suckeveris mirė spektaklio išvakarėse. Hadas teko akimirksniu spręsti, ar viską metus skubėti į laidotuves, ar vaidinti kaip buvo numatyta.
Išimties tvarka buvo gautas sutikimas dviem dienoms nukelti laidotuves, nors tai žydams nepriimtina. Ten mirusįjį stengiamasi palaidoti kuo greičiau.
Vokietijoje rašytojo anūkė suvaidino du spektaklius. Finale scenoje ji uždegė atminimo žvakę už A.Suckeverį.
2013 metais sueis šimtas metų, kai gimė A.Suckeveris. Ta proga Hadas vėl nori atvykti į Vilnių su kokiu nors spektakliu, sukurtu pagal senelio kūrinį.
„Mano senelis tikėjo likimu. Kai kurie žmonės jį vadino pranašu. Kai pasibaigus Niurnbergo procesui tuometis sovietų vadas Josifas Stalinas primygtinai įkalbinėjo senelį vykti gyventi į Maskvą, siūlydamas aukso kalnus, šis lyg nujausdamas kažką bloga atsisakė ir išvyko į Izraelį.
Po metų Stalinas sušaudė daugybę žydų inteligentų, rašytojų, menininkų. Toks pat likimas, manau, būtų ištikęs ir senelio šeimą.
Be to, jis labai pasikliovė skaičiumi „13”. Tai buvo jo skausmo, vilties ir sėkmės skaičius.
Senelis gimė 1913 metais, Vilniuje gyveno 13 numeriu pažymėtame name, Tel Avive – taip pat. Pabėgęs iš geto kurį laiką slapstėsi trylikto namo rūsyje, ant jo riešo buvo ištatuiruotas skaičius „13” ir, kas įdomiausia, „Lėlės” teatro salėje buvo trylika eilių. Viso spektaklio metu jaučiau savo senelių ir aprašytų novelėje dvynių seserų palaikymą”, – pasakojo aktorė.
Apie šeimos istoriją daug kalbanti Hadas nelinkusi atvirauti apie save. Ji dar nėra sukūrusi šeimos, bet turi širdies draugą, su kuriuo neseniai užmezgė artimus santykius, todėl dar nedrįsta spėlioti, kaip jų meilės istorija rutuliosis ateityje.
H.Kalderon yra vegetarė, laisvalaikiu mėgsta skaityti, sportuoti, vaikščioti su šunimi pajūriu. Ji taip pat dirba savanore gyvūnų prieglaudose.
Aktorė prisipažino turinti išskirtinį pomėgį – ji gydo žmones kaip bionergetikė.
„Sunkiausias dalykas gyvenime – tvarkytis su savimi. Kiekvienas gali pats save išgydyti, bet patikėti savo galiomis reikia didelių pastangų.
Tuomet atsiranda žmogus iš šalies, toks kaip aš, kuris padeda žmogui, kuriam reikia pagalbos, įgyti pasitikėjimo”, – aiškino H.Kalderon.
Daug gyvenimo išminties Hadas perėmė iš savo senelių. Tai jai padeda nenukabinti nosies net slogiomis akimirkomis.
„Visada į pasaulį stengiuosi žiūrėti teigiamai. Laimė priklauso nuo to, kaip tu matai aplinką. Ji nesikeičia. Tik vieną žmogų ta pati aplinka daro laimingą, kitą – nelaimingą. Viskas priklauso nuo požiūrio. Gali pasirinkti: arba tapti auka, arba – nugalėtoju.
Jeigu kiekvienas atsigręžtų į savo gyvenimą, pamatytų, kad viskas vyko į gera. Dievo žingsnius galima pamatyti tik atsisukus atgal.
Ir jei prieš nosį užsidaro durys, nepulk jų daužyti, o pagalvok, gal kur nors yra langas ir gali išlipti per jį. Jei patekai į bėdą, negaišk laiko savigailai, ieškok išeities”, – gyvenimo tiesas vardijo H.Kalderon.
Paklausta apie svajones, Hadas akimirkai nutilo ir prisipažino, kad jai rūpi paprasti ir žemiški dalykai: „Norėčiau tapti mama, susirasti gerą gyvenimo draugą, daryti tai, kas man patinka. Taip pat trokštu, kad pagal novelę „Dvynės” būtų sukurtas vaidybinis filmas.”