Gražuolių rinkimai šioje šalyje itin populiarūs. Ne veltui venesuelietės yra laimėjusios daugiausia pasaulio grožio karalienės karūnų.
Net ir dabar žvelgiant į Silvią, trijų vaikų motiną, paprasta suklysti – ji laisvai galėtų būti jų vyresnėlė sesuo – liekna, aukšta, jaunatviškai apsirengusi ir nuolat besišypsanti.
Lietuvės ir venesueliečio šeimoje Venesuelos sostinėje Karakase gimusi ir užaugusi Silvia visada išsiskyrė aukštu ūgiu.
Gal dėl to ją, tada penkiolikametę, einančią iš mokyklos užkalbino atstovė iš „Mis Venesuela” organizacijos.
Sužinojusi, kad Silvia per jauna dalyvauti konkurse, paprašė telefono numerio ir nepamiršo atsitiktinio susitikimo. Kai Silviai sukako aštuoniolika, ji sulaukė kvietimo dalyvauti konkurse.
„Bet tuomet man labiau rūpėjo mokslai ir laiko leidimas paplūdimyje su draugais”, – prisipažino pašnekovė.
Bet ir draugai vis paragindavo Silvią dalyvauti grožio konkurse, juolab kad ji jau tuomet ragavo manekenės duonos.
Po pergalės konkurse Silviai pavyko tėvo gimtajame Makairos mieste įsteigti paramos fondą vaikų ligoninei.
Praėjus metams po konkurso Silvia ištekėjo už teisininko Braulio, kuriam dabar 53-eji. Su juo susipažino jau būdama „Mis Venesuela”.
Baigusi teisės studijas moteris su šeima devyneriems metams išvyko į JAV. Ten didžiąją laiko dalį skyrė savo vaikams ir darbui mokykloje, kurioje jie mokėsi.
Tačiau tituluotos gražuolės šleifas S.Martinez-Stapulionis lydi iki šiol.
Įsitraukusi į labdaros projektus dar 1985-aisiais lietuvės ir venesueliečio dukra jų neapleidžia ir dabar.
Grįžusi gyventi į Venesuelą ji atidarė akademiją, kurioje mokė mergaites etiketo, gerų manierų ir visko, kas susiję su mada. Be to, įvairiose kompanijose mokė darbuotojus, kaip aptarnauti klientus.
Dabar S.Martinez-Stapulionis atstovauja vokiečių kompanijai „Montblanc”, kuriančiai prabangius rašiklius, laikrodžius, juvelyriką ir odos gaminius.
Silvios dukra Claudia (22 m.) ir du sūnūs – Braulio (21 m.) bei Christianas (16 m.) jau beveik savarankiški.
Gal todėl prieš daugiau nei trejus metus į šeimą atėjo pokyčiai, padovanoję Silviai dalelę Lietuvos.
Penkiametis Dominykas – šeimos numylėtinis, guvus, tamsiaplaukis berniukas – atrodo tarsi mažasis Silvios ir jos vyro vaikų broliukas.
Tačiau energija trykštančio vaiko gyvenime buvo itin sunkių dienų ir tuomet jo akys nežibėjo taip linksmai ir padaužiškai kaip dabar.
Atsargiai rinkdama žodžius Silvia pasakojo naujojo šeimos nario atsiradimo savo gyvenime istoriją.
„Lietuvis berniukas mūsų šeimoje atsirado, kai jam buvo vieneri metai ir devyni mėnesiai. Venesueloje jo tėvai įsipainiojo į problemas ir negalėjo rūpintis vaiku.
Jis atsidūrė vaikų prieglaudoje, kur labai liūdėjo, susirgo ir tiesiog nyko akyse. Gavau Lietuvos garbės konsulo Venesueloje laišką su prašymu padėti”, – pasakojo Silvia.
Moteriai iškart buvo aišku, kad mažylis turi susitikti su mama, nes nuo jų išsiskyrimo jau buvo praėję keturi mėnesiai.
„Pasisiūliau kartą per savaitę nuvežti berniuką į kalėjimą susitikti su mama. Veždavau penktadieniais, kad savaitgalį Dominykas galėtų praleisti mūsų šeimoje”, – sakė moteris.
Tačiau tai gerai atrodė tik pradžioje. Kaskart po savaitgalio grąžinti berniuką į prieglaudą būdavo vis skaudžiau tiek jos šeimai, tiek vaikui.
Todėl Silvia nusprendė paprašyti leidimo Dominyką priimti į savo šeimą, kol jo tėvai bus išleisti iš kalėjimo.
„Teismas leido mums auginti Dominyką. Nuo to laiko jis gyvena pas mus ir yra tarsi mano vaikų brolis”, – nuoširdžiai kalbėjo Silvia, netikėtai tapusi ketvirtojo vaiko mama.
Lietuvių vaikas Silvios šeimoje turėjo gyventi tik laikinai, kol tėvai išeis iš kalėjimo. Tačiau jis taip ir liko augti Silvios šeimoje Venesuelai priklausančioje Margaritos saloje.
Silvios šeima į nuostabaus grožio salą atsikraustė prieš 12 metų, bet per tą laiką Margarita gerokai pasikeitė.
„Tai puiki vieta gyventi ir auginti vaikus, todėl žmonės iš visos šalies ėmė čia keltis. Ir Margarita tapo labai brangia vieta”, – pasakojo pašnekovė ir užsiminė, kad ne vienas tautietis iš Lietuvos ten įsigijo nuosavybės ir jau spėjo ją parduoti.
Artimiau Silvios šeima bendrauja su dviem Margaritoje įsikūrusiomis lietuvių šeimomis. Nors saloje dėl politinės situacijos nėra itin saugu, Karakase ar kituose didžiuosiuose miestuose dar neramiau.
Gal dėl į šeimą įsiliejusio Dominyko ar pažinčių su į Margaritą atsikrausčiusiais lietuviais, o gal paskatinta gražių nuotraukų, darytų mamos, kuri po nepriklausomybės atgavimo jau porą kartų lankėsi gimtinėje, Silvia irgi nusprendė pasisvečiuoti protėvių šalyje.
„Tai buvo nuostabi kelionė. Aš tiesiog mėgavausi kiekviena jos sekunde. Seniai svajojau paviešėti Lietuvoje su savo mama.
Aplankėme kelis giminaičius – buvo taip gera stebėti mamą, besiliečiančią prie savo šaknų”, – Silvia prisiminė prieš porą metų aplankytą Lietuvą.
Tada ji viešėjo Plungėje, kur gimė ir miesto bažnyčioje buvo krikštyta bei Pirmąją komuniją priėmė jos mama, taip pat Druskininkuose, Kryžių kalne, Kretingoje, Trakuose, Palangoje, Neringoje, Klaipėdoje ir, žinoma, Vilniuje.
„Man patiko viskas. Maistas labai skanus. Jaučiausi kaip namie”, – tikino lietuvės ir venesueliečio dukra.
Jos šeimos išvykimas iš Lietuvos buvo skausmingas, kaip ir daugelis panašių to laiko istorijų. Jos mama kartu su savo tėvais ir dviem broliais ketverius metus praleido Vokietijoje pabėgėlių stovyklose.
„Jie turėjo viską palikti, pasiėmė tik mano mamytės pagalvę, ji iki šiol miega tik ant jos”, – skaudžią šeimos istoriją prisiminė pašnekovė.
Silvios mama saugo nuotraukas tos dienos, kai jie Vokietijoje 1947 metais buvo išrinkti vykti į Venesuelą.
Vyriausybės pareigūnas turėjo duoti „palaiminimą” šeimoms, kurios, jo manymu, atrodė sveikos. „Mano mamos šeima buvo atrinkta beveik kaip prekė”, – bodėjosi moteris.
Venesuela buvo viena iš nedaugelio šalių, atvėrusių duris šeimoms jų neišdraskant. Jei Silvios senelis būtų pasirinkęs vykti į JAV, šeima būtų buvusi išskirta.
Pradžia Venesueloje atvykėliams buvo nelengva: „Jie neturėjo nei pinigų, nei draugų. Slėgė ir karštis, prie kurio nebuvo pratę.
Mano senelis sunkiai dirbo, kol užaugino vaikus. Galiausiai, kai mama ištekėjo už mano tėčio, jos tėvai persikėlė gyventi į Ameriką.”
Silvia prisimena, kaip būdama dar vaikas vaikščiodavo į lietuvių klubą, kur rinkdavosi nedidelė Karakaso lietuvių bendruomenė klausytis lietuviškų mišių, švęsti nacionalinių švenčių ar tiesiog pabūti kartu.
„Vienas mano brolių ir aš lankėme lietuvių kalbos pamokas. Mano seneliai gyveno JAV, mes juos lankydavome per vasaros atostogas ir jie pasakodavo apie lietuviškas tradicijas, gamindavo lietuviškus patiekalus.
Pamenu, kaip valgydavome močiutės keptą juodą duoną, naminį jogurtą, labai daug burokėlių ir agurkų”, – vaikystę prisimena Silvia.
Tuomet kai ji dalyvavo konkurse „Mis Venesuela”, žmonės irgi žinojo apie jos lietuvišką kilmę. Tai nieko nestebino, nes Venesueloje daug mišrių šeimų.
Neretai sakoma, kad mišriose šeimose gimę žmonės pasižymi išskirtiniu grožiu. Silvia prideda, kad puikią išvaizdą išlaikyti jai padeda salotos.
„Nuo mažų dienų jas valgau kasdien ir daug. Beje, aš ir šiaip valgau daug, kasdien po šešis kartus.
Draugai negali patikėti, kad valgau tiek daug”, – juokėsi puikiomis kūno linijomis galinti pasigirti moteris.
Ji niekada nekankino savęs dietomis, bet prisipažįsta esanti iš tų, kurie negali nustygti vienoje vietoje.
„Man patinka sportuoti, daug bėgioju. Kai turiu laiko, per savaitę nubėgu apie 30 kilometrų.
Šalia namų yra 5 kilometrus besitęsiantis nuostabaus grožio paplūdimys, kai galiu, aunuosi sportbačius ir bėgu”, – grožio receptais dalijosi Silvia.
Nors Venesueloje itin populiarios plastinės operacijos, tituluota gražuolė laikosi atokiai nuo grožio chirurgų skalpelių.
Ji supranta žmones, kurie ryžtasi operacijoms turėdami akivaizdžių išvaizdos trūkumų, tačiau nepritaria tiems, kurie tampa plastinių operacijų vergais.
„Nėra tokio dalyko kaip tobulybė. Aš tikiu sportu ir sveika mityba. Manau, kad svarbu mokėti senti oriai ir gracingai.
Kiekvienas amžiaus tarpsnis savaip gražus. Negražu, kai subrendusi moteris bando atrodyti lyg paauglė”, – už natūralų grožį pasisakė 1985-ųjų gražiausia Pietų Amerikos mergina.