„Žuvėdros” metraštininku ir talismanu vadinamas žurnalistas, leidėjas bei fotografas A.Stanevičius jau dvylika metų lydi uostamiesčio sportinių šokių komandą į Europos ir pasaulio čempionatus.
Ką tik pasirodė jau antrasis „Žuvėdrai” skirtas jo fotoalbumas „Atkaklioji žuvėdra”.
– Kodėl ir kada jūsų objektyvas nukrypo į „Žuvėdrą”? – pasiteiravau A.Stanevičiaus.
– 1999-jų liepą, per Jūros šventę, man pasisekė padaryti keletą išplaukusių, tarytum akvarelinių „Žuvėdros” šokėjų kadrų – kaip tyčia per pasirodymą saulė užlindo už debesies, kaip tyčia tą kartą fotojuostelė buvo nelabai jautri. Grynas atsitiktinumas, bet kadrai pavyko. Tuomet ir užkibau.
– Ką dabar, kartu praleidus daugybę metų, jums reiškia „Žuvėdra”?
– Dažnam lietuviui žuvėdra greičiau ne paukštis, o šokių ansamblis. O užsieniečiai paprastai žino tik ansamblį ir visai nenustemba išgirdę, kad tas vardas reiškia grakštų baltasparnį paukštį.
Vienas Brėmeno šokėjas bankete po čempionato pasakė dar daugiau teisybės: „Žuvėdra” – plėšri, ji vis atima mums priklausantį auksą.
– Šitiek metų šalia „Žuvėdros” – tiesiog ją sekiojate.
Ar nepabodo pro objektyvo akutę matyti tuos pačius vaizdus?
– Atsibosti tikrai neatsibodo. Aš stebiu ne tik „Žuvėdros” skrydžių akimirkas. Matau nelengvą šokėjų gyvenimą.
Į visus čempionatus Vokietijoje, Austrijoje, kitose Europos šalyse su komanda tūkstančius kilometrų kartu įveikiame autobusu.
Matau, kaip jie naudojasi kiekvienu sustojimu degalinėje – asfalto aikštelėse miklina kaulus, treniruojasi, atlieka derinius ir stulbina pravažiuojančių automobilių vairuotojus.
Stebiu treniruotes salėse, grimavimąsi, jaudulio akimirkas prieš varžybas, beprotiško nuovargio minutes po pasirodymų, kai jie sukrinta ant grindų tarsi po maratono.
Matau darbą ir vargą, prakaitą ir net kraują, lūžusius kaulus, patemptus sąnarius.
Man labai gaila, kad komandos nariai greitai keičiasi, matau, kiek jie treniravosi, kiek pastangų įdėjo patys ir jų treneriai.
Per ilgą laiką komandoje jau jaučiuosi savas – visiškai nebetrikdydamas šokėjų galiu medžioti geriausius kadrus.
– O kaip dėl to talismano?
– Beveik visą laiką, kai važiuodavau kartu į čempionatus, „Žuvėdra” parsiveždavo auksą arba sidabrą. Kai kartą negalėjau vykti į Brėmerhafeną, ansamblis liko trečias.
Tuomet kažkas ir pajuokavo, kad aš – šimtą kilogramų sveriantis komandos talismanas.
– Kiek trunka to gerojo kadro medžioklė?
– Niekada nemaniau, kad šokius taip sunku fotografuoti.
Fotografuodamas negali grožėtis kompozicija ir meistriškumu. Gaudai kadrą.
Vieną tinkamą kadrą atrenku maždaug iš 500 – juk šokėjai ant parketo nuolat juda didžiuliu greičiu, be to, salėse dažniausiai labai prastas apšvietimas.
Tačiau ilgainiui darosi šiek tiek lengviau – atmintinai žinau ansamblio programą, žinau, kokia bus kita figūra, galiu tam pasiruošti. Fotosesijos nesurengsi – tuomet neliktų tikrosios nuotaikos ir azarto.
– Šitiek laiko praleidęs su „Žuvėdra” jau tikriausiai tapote puikiu sportinių šokių specialistu?
– Nuolat įžvelgiu vis daugiau grožio. Kartais čempionatuose intuityviai pajuntu, kas bus geriausi.
Tai, ką sukuria ir parodo „Žuvėdra”, kitame čempionate pamatai ir kitų ansamblių programose. Trenerei Skaistutei Idzelevičienei toks nusižiūrėjimas, viena vertus, kelia apmaudą, kita vertus, – malonu: vadinasi, viskas pavyko.
Čempionatuose finalininkai šoka triskart. Jau tradicija, kad „Žuvėdros” finalinis šokis būna geriausias.
Komanda pamažu darosi galinga ir paslaptinga tarsi kamuolinis žaibas, kurio nei perprasi, nei įveiksi.
– Pirmąjį albumą „Auksinė žuvėdra” išleidote prieš šešerius metus. Ten sudėta beveik tūkstantis fotografijų. Kuo skiriasi antrasis?
– Pirmasis albumas išleistas ansamblio 40-mečio proga, stengiausi atspindėti komandos istoriją, o šiame dėmesys labiau krypsta į šokio grožį. Norisi, kad fotoalbumo žiūrovai patys pakiltų šokti.
Lotynų Amerikos šokių ansamblių pasaulio čempionatas. Gruodžio 3 d. 13 val. – pirmasis turas, 19 val. – iškilmingas čempionato atidarymas, čempionato pusfinalio ir finalo varžybos. Vilnius, „Siemens” arena.