Gintarė sukasi kaip voverė rate. Artėjant didžiosioms metų šventėms jauna moteris dirba nuo ryto iki vakaro ir nebemiega 10 valandų, kaip yra įpratusi.
„Prieš pasitraukiant Natalijai grupėje buvome keturios – ji, Kristina Ivanova, aš ir Ieva Stasiulevičiūtė, kuri prie mūsų prisidėjo prieš pusantrų metų. Ieva liko, Natalija atsidavusi namams, kūdikiui ir solinei karjerai.
Tad dabar ir vėl esame trise – kaip ir visus tuos „Yvos” gyvavimo metus iki Ievos. Ir mūsų trijų laukia didelės permainos”, – prasitarė G.Valaitytė.
Ji nenori atskleisti visų kortų, bet patikino, kad grupė kuria karjeros planus ir naujus projektus.
„Mus tris gerbėjai tikrai dar matys. Tačiau gyvenime visaip būna – vieną dieną žmonės pasakoja savo laimės istoriją, o kitą skiriasi.
Todėl nenoriu iš anksto girtis, kaip viskas bus nuostabu, juk gali ir nepavykti. Bet minčių, kad grupė iširs, neturime”, – patikino Gintarė.
Anksčiau daug darbų tekdavo grupės lyderei Natalijai.
„Dabar visos trys į grupę investuojame daug laiko, energijos, minčių. Praėjusi vasara mums buvo išskirtinė – priėmėme sprendimus, kūrėme planus, kurie ne visiems patiko. Vieni palaikė, kiti žiūrėjo skeptiškai. Juk daugelis gerbėjų grupę „Yva” siejo su Natalija”, – kalbėjo G.Valaitytė.
– Galbūt likusios trise be Natalijos supratote, kad jums nelabai sekasi, todėl pradėjote kurti ką nors nauja?
– Su Ieva ir Kristina nesprunkame į krūmus, nes manome, kad irgi sugebame daug padaryti.
Taip, pagrindinė grupėje anksčiau buvo Natalija. Tačiau mes neišsigandome, kad likome be lyderės. Šiandien esame lygiavertės partnerės, trokštame dirbti. Pasiduoti, nuleisti rankas, gimdyti vaikus dar spėsime.
Daug metų turėjome motiną – vištą, kuri mus išperėjo. Tai, kad likome vienos, mums – iššūkis.
– Grupei galite padėkoti už tai, kad esate žinoma.
– Už tai, ką šiandien turiu, iš tiesų esu dėkinga Natalijai. Kad ir kaip viskas susiklostytų ateityje, žinau, ką dariau ir darau. Buvo ir neigiamų išgyvenimų, tačiau gerų – kur kas daugiau.
– Kokie tie neigiami išgyvenimai?
– Kiekviename darbe būna ir blogų emocijų. Norėdamos ką nors pateikti, kartais turime ir po purvą pabraidyti. Buvo sunkių dienų, tokių, kai norisi numoti ranka.
– Ar įsivaizduojate, ką šiandien veiktumėte, jei nebūtumėte atsidūrusi „Yvoje”?
– Ne, nes net neįsivaizduoju, ką veiksiu rytoj. Man patinka būti vienai. Žinoma, ne visada. (Juokiasi.) Vakarais, kai galiu būti viena, vis pagalvoju, ką daryčiau, jei būtų kitaip.
Kartais ilgiuosi vaikystės, kai gyvenau pas mamą ir niekas nerūpėjo. Baigusi vidurinę mokyklą Mažeikiuose išvykau į Klaipėdą studijuoti choreografijos. Buvau nusiteikusi šokti, man patiko muzika, judėjimas, emocijos. Maniau, kad dirbsiu šokių mokytoja.
Antrajame kurse viskas apsivertė – buvau pakviesta į „Yvą”. Net nespėjau pajusti studijų malonumo.
Buvau paprasta mergina iš Mažeikių ir staiga atidūriau didelėje scenoje, žurnalų puslapiuose. Mus supo fotografai, gerbėjų dėmesys. Man tai iš pat pradžių patiko.
Kartais noriu viską keisti, būti paprasta šokių mokytoja. Tačiau išaušta rytas, ir vėl viskas atrodo puiku.
Esu linkusi save kankinti. Ir grupės narės mane vis sudrausmina: „Gintare, nepradėk.”
– Jei šešiolikmetė ar aštuoniolikmetė iš Mažeikių šiandien jūsų paklaustų, koks yra išgarsėjimo receptas, ką jai patartumėte?
– Sunku ką nors patarti, nes nežinau, ar linkėčiau tokio kelio. Vieno recepto nėra.
Man pasisekė – Natalija ieškojo merginos, mus supažindino šokėja Kristina Navickaitė. Net nespėjau suvokti, ar to noriu! Didelių talentų ar sugebėjimų neprireikė.
Merginai iš mažo miestelio patarčiau bandyti, eiti į visus projektus, atrankas, nors aš pati to nedariau.
Vieną dieną man paskambino Natalija, susitikome, o kitą dieną aš jau šokau „Siemens” arenoje Vilniuje. Buvau įmesta į pramogų balą.
– Jeigu galėtumėte savo gyvenime pakeisti tris dalykus, kas tai būtų?
– Atsisakyčiau iš piršto laužtų niekam nereikalingų skandalų. Jie buvo viena priemonių pasiekti klausytoją. Juk „Yva” – ne puikų balsą turinti atlikėja Justė Arlauskaitė-Jazzu. Mes vien balsais negalėjome užkariauti publikos.
Šiandien turbūt taip nebesielgčiau. Šiandien dėl kai kurių poelgių man net gėda.
– Lietuva žino, kur jūs atostogaudavote, kokią tatuiruotę pasidarėte, kokius batelius nusipirkote, kada į avariją papuolėte...
– Tuo metu mums atrodė, kad to reikia. Dar išlįs ne vienas kvailas dalykas. Pavyzdžiui, neseniai su Ieva nuėjome į akinių parodą. Buvau apsivyniojusi šaliką, avėjau botus, tačiau internete buvau pavadinta seksualiąja Gintare.
Negaliu pykti ir kaltinti, nes mes pačios tai sukūrėme. Vis dėlto dabar nenoriu kurti istorijų, jų pagražinti, išpūsti. Renkuosi ir neatiduodu visuomenei visos savęs.
– Kodėl anksčiau negalėjote rinktis, apie ką kalbėti, o ką pasilaikyti sau?
– Nebuvau uždaryta, manimi nemanipuliavo, niekas neprirakino grandinėmis. Tačiau tokia buvo grupės politika, toks etapas.
– Natalija yra sakiusi, kad ne muzika jus išgarsino, o trumpi sijonukai, seksualus įvaizdis ir jaunatviškas grožis.
– Labai norėčiau jos paklausti, kodėl visa tai ji darė dešimt metų. Mes visos matome, kad žmonės ateina į koncertus. Netikiu, kad 600 žmonių ateina pažiūrėti į mūsų kojas.
Jie linksminasi, atviromis širdimis šoka ir dainuoja „Paukštelį”. Man keista tokia Natalijos mintis. Gal tai bandymas save pačią pateikti kitaip?
Žmogus, grupei atidavęs net dešimt metų, neturėtų taip kalbėti. Nereikia bėgti nuo savęs.
– Scenoje esate seksuali linksma mergaičiukė trumpu sijonu ir raudonomis lūpomis. O kokia esate namuose, kasdieniame gyvenime, kas jums rūpi?
– Sužinosite, ko nežinojote. (Juokiasi.) Kiekviena mano diena ne scenoje prasideda ir baigiasi pasvarstymais. Varginu žmones, draugus. Pykstuosi su savimi.
Pati pavargstu nuo knaisiojimosi savyje. Neklausiu savęs, ką šiandien apsirengti, kaip susišukuoti plaukus ar kokia spalva pasidažyti lūpas.
„Koks bus mano gyvenimas?” – tai man kelia nerimą.
Daug mergaičių šokėjų svajoja sušokti baletą, solo partiją, už tai gali paaukoti gyvenimą. O aš neaukočiau. Labai norėčiau bent dieną pailsėti nuo savęs – įstumkite mane į komą. (Juokiasi.)
Vis svarstau, kodėl yra taip, o ne kitaip. Matau daug nelaimingų ir netikrų, po kaukėmis pasislėpusių žmonių. Ir vakarėliuose stebiu kitus, analizuoju jų išraiškas, emocijas, vidinę būseną. Niekada neatsipalaiduoju.
Galbūt man reikėjo studijuoti psichologiją? Beje, tai buvo mano mamos didžiausia svajonė.
Šiandien man jau patinka Vilnius. Mėgstu pasiimti kavos ir pasivaikščioti senamiestyje, nueiti į Vingio parką ir atsisėsti šalia dviejų močiučių, pasiklausyti, ką jos kalba. Moku mėgautis vienatve.
– Nuolat svarstote, kaip susiklostys gyvenimas. O kaip norėtumėte?
– Jeigu žinočiau, galbūt lengviau būtų to siekti. Neturiu gyvenimo plano.
Turėjau skaudžios patirties – gyvenau su žmogumi aštuonerius metus. Viskas buvo suplanuota – vestuvės, vaikai. Dažnai klausdavau savęs, ar tas planas man tikrai tinka.
Neišsipildė niekas. Šiandien aš bijau planuoti, nes esu nudegusi. Nors šeimos ir vaikų noriu.
Šiandien esu nuoširdžiai laiminga net ir su visais savo klausimais. Nemeluoju sau, man patinka tai, ką darau. Kasdien ragauju gyvenimą, ir tas skonis vis kitoks. Tai man suteikia laimę.
– Po aštuonerių metų likti vienai – sunkus išbandymas. Kaip žmogų paleisti, kaip atsistoti ant kojų pačiai, kaip vėl patikėti jausmais?
– Kai nutrūko santykiai, likau pati su savimi. Kitus liūdina, glumina vienatvė. Man ji padėjo. Netroškau draugių, vakarėlių, pokalbių.
Sprendimą pasukti skirtingais keliais priėmėme abu – svarstėme, aptarėme. Nebuvau palūžusi ar išduota. Neapgaudinėjau nei savęs, nei kito žmogaus. Nesureikšminu ir nedramatizuoju to laiko.
Išsiskyrimas neįvyko per vieną dieną. Pastaruosius dvejus metus mano mylimasis gyveno užsienyje. Du žmonės, kurie vienas kitą myli, turi gyventi kartu. Po šešerių metų dvejus metus bandyti, kentėti atskirai – ne man. Mums nepavyko.
– Ar dabar jau nebeskauda širdies? Esate atsitiesusi?
– Taip. Laukiu pavasario. Šiandien vėl laisvai ir pilna krūtine kvėpuoju. Prisiminimai visada šalia, tačiau jie – puikūs, teigiami. Juk jie – mano gyvenimo dalis.
– Ar šiandien šalia jūsų yra artimas žmogus?
– Taip, šalia manęs šiandien yra labai artimas žmogus. Ar jis bus rytoj? Aš tikiuosi.
Tačiau Lietuvai nereikia žinoti, su kuo miega Gintarė Valaitytė. (Juokiasi.) Nematau reikalo apie tai kalbėti, demonstruoti.
– Esate savarankiška, galite sau leisti viską, ko norite – naujutėlį automobilį, Christiano Louboutino raudonpadžius?
– Man reikia labai nedaug. Turiu vienus raudonpadžius, kuriuos pirkau per išpardavimą. Tai nereiškia, kad mano spinta jų pilna. Galiu gyventi be „Chanel” rankinės.
Nors, kaip ir kiekvienai moteriai, man smagu pasipuošti. Vis dėlto drabužiai ir etiketės nėra būtiniausi gyvenime.
Ar galėčiau pasistatyti namą? Dar reikėtų nemažai dėl to padirbėti. Ar norėčiau važinėtis geresne mašina? O kas nenorėtų?
Tačiau man tai nėra būtina, daiktai nėra mano siekiamybė, tikslas. Ar esu nepriklausoma? Nesu išlaikoma.
Nenoriu dirbti vien tam, kad nusipirkčiau natūralios odos rankinę ar nuolat keliaučiau. Juk tada nebejusčiau gyvenimo skonio.
Ne visi supranta, kodėl perku rankinę vos už šimtą litų, jei galiu turėti gerokai brangesnę. Aš irgi galiu stebėtis ir sakyti, kad kiti, kuriems rūpi prabanga, – daiktų vergai. Bet aš nepykstu ir nesmerkiu jų.
– Ar įsivaizduojate save sėdinčią namuose, gaminančią tris patiekalus per dieną, auginančią vaikus ir leidžiančią vyro uždirbtus pinigus?
– Vyras, kad būčiau pasiruošusi su juo kurti šeimą, neprivalo būti turtuolis.
Ne pinigai yra svarbiausia. Jei žmogus susuktų man galvą, pirmiausia matyčiau jį ir jo akis, o ne piniginę.
Pagimdyti vaikelį, būti su juo namuose, stumiant vežimėlį vaikščioti po senamiestį, gaminti valgį iš darbo grįžtančiam vyrui – nuostabus gyvenimas.
Nežinau, kaip bus, bet šiandien norėčiau išeiti atostogų sukūrusi šeimą. Man tai priimtina, nors ir esu veikli.
– Kokia jūsų laimė?
– Laimę man suteikia galimybė pajusti gyvenimo skonį. Džiaugiuosi, kad man daug nereikia. Laimę gali suteikti kavos puodelis, pasivaikščiojimas parke – paprasti, kasdieniai dalykai.
Niekuo nesiskundžiu, viskas mano gyvenime yra nuostabu.
– Ar galima išmokti džiaugtis smulkmenomis? Yra daugybė žmonių, kurie bėga ir net neturi laiko pastebėti pirmos šalnos.
– Man gaila tokių žmonių. Tų, kurie nemato smulkmenų. Dažnai pagalvoju apie žmones, kurie dirba labai daug. Grįžta, jų laukia šeima, namai, rutina. Jiems reikėtų sustoti.
– Ką veikia jūsų tėvai? Galbūt jie savo pavyzdžiu, auklėjimu jus paskatino sustoti ir pasidžiaugti akimirka?
– Esu vienturtė. Mama – pedagogė, jau 30 metų dirba darželio auklėtoja. Tėvas dirba vairuotoju Mažeikių bibliotekoje.
Šeimoje turiu gerą pavyzdį. Mačiau daug juoda ir balta. Tėvams grėsė skyrybos, į jas buvau įtraukta dar būdama vaikas.
Dabar jie, 50-mečiai, išlipę iš santykių duobės, yra laimingi. Svarbu, kad sugebėjo išlikti kartu, išsaugoti meilę. Džiaugiuosi, kad tėvų akyse matau ugnelę.