Tačiau 80 metų lietuvis tokiose valdose visada pajusdavo perdėtą dėmesį ir rūpinimąsi, kurio jis visai nepageidavo.
– Kokių privalumų ir trūkumų pastebite aptarnavimo sferos versle, kurį valdo viena giminė?
– Nors kartais iš viešbučio aprašymo aišku, kad jį valdo šeima, apsistojus nėra pabrėžiama, kas kokiais giminystės ryšiais susijęs.
Pavyzdžiui, administratorė pristato: „Tai – direktorius.” O po kurio laiko paaiškėja, kad jis – jos tėvas. O restorane sužinai, kad gardų patiekalą paruošusi virėja – jos teta.
Matyt, savininkai nenori, kad klientai jaustųsi atsidūrę netipiškoje įstaigoje ar nagrinėtų darbuotojų giminystę.
Man vis dėlto labiau patinka oficiali aplinka, nes tuomet žinau, ko reikalauti, ką galiu gauti, kaip dėkoti. O kai aplink šokinėja tetos ir mamos, nežinau, kur esu: namie ar svečiuose, kiek arbatpinigių duoti.
– Koks šeimos verslas jums atrodo perspektyvus?
– Užsienyje – vyndarystė, pagrįsta patirties perdavimu iš kartos į kartą.
O Lietuvoje šeimoms labiausiai tiktų verstis gyvulių auginimu. Juk gyvulininkystė – ilgas procesas. Tas ciklas atitinka šeimos ciklą.
Juk kol užauga, subręsta ir palikuonių atsiveda galvijai, praeina keleri metai. Vieni paskerdžiami, kiti auginami. Kaip juos prižiūrėti, kaip veisti ar skersti, anksčiau tėvai perduodavo savo vaikams.
Žemdirbyste ar gyvulininkyste besiverčiančios šeimos verslas bus sėkmingesnis nei pavienio asmens. Kuo toliau nuo žemės ūkio – tuo mažesnė būtinybė kurti tokį verslą.
– Kodėl atžalos neretai atsisako tęsti tėvų verslą?
– Dažnai suveikia obuolio principas. Juk gamta taip sukūrė obuolį, kad jo viduje esančiomis sėklomis susidomėtų paukščiai, kurie jas išbarstytų kuo toliau nuo obuolio.
Todėl vaikai ir nenori eiti tėvų pėdomis.