Draugiški ir, rodos, nuolat besišypsantys gyvūnai pavergė jos širdį ir tapo jos delfiniško gyvenimo būdo dalimi. Tūkstantinę delfinų kolekciją turinti mergina sako, kad delfinai skleidžia šilumą, tereikia mokėti ją pajusti.
Kolekcijos istorija
Pasak Irinos, kolekcijos pradžia buvo netikėta, kai prieš aštuonerius metus jos rankose atsidūrė pirmas delfinas. „Buvo mano geriausio draugo gimtadienis, ir aš sukau galvą, ką čia jam padovanojus. Kadangi originalių minčių nekilo – radau du susikibusius delfinukus ir nusprendžiau, kad jie jam puikiai tiks“, – pasakoja ji.
Nuo to viskas ir prasidėjo: „Staiga supratau, kad pirmiausia jų reikia man, o ne jam. Visą savaitę nenustojau galvoti apie savo dovaną. Ieškojau tokių pačių delfinų, tačiau neradau. Tada nusprendžiau – dovaną atsiimsiu“, – dabar delfinų kolekcijos pradžią prisimena Irina. Tačiau draugas delfinų skulptūrėlės grąžinti nenorėjo, todėl merginai teko ieškoti alternatyvos.
Gyvenimas su 1000 delfinų
Irinos kolekcijoje – žaislai, skulptūrėlės, laikrodžiai, rankšluosčiai, pledai, patalynė ir net… tualetinis popierius. Didžiausia kolekcijos dalį ji susirinko pati, tačiau nemažai ir dovanotų bei draugų atvežtų iš užsienio daiktų. „Draugai visuomet prisimena mano pomėgį – turiu nemažai lauktuvių iš Baltarusijos, Ukrainos, Graikijos, Švedijos, Portugalijos“, – sako delfinų gerbėja.
Delfina pažymi, kad ankščiau delfinų prekyboje būdavo daugiau, dabar jau sunku rasti ką nors įdomaus. Juolab kad dalį visų tų smulkmenų ji jau turi ir jos pradeda kartotis. „Būna, kad nebeprisimenu, ką turiu. Tačiau paskui pasižiūriu – vienas vienaip užsilenkęs, kitas kitaip. Man jie visi gražūs“, – sako ji.
Kolekcijos „perliukai“
Jai pačiai brangiausias – stiklinis stalas, kurio rėmą puošia masyvūs bronziniai delfinai. Taip pat – kompaktinis diskas, su įrašytais delfinų skleidžiamais garsais. „Jį įsigijau delfinariume. Keliaudama iš Klaipėdos į Vilnių visą kelią klausiau ir tiesiog mėgavausi – delfinai tikrai šneka!“
Be šių daiktų, Irina dar turi ir petį puošiančią tatuiruotę - ne su kuo kitu, o su vandenynų žinduolio atvaizdu. „Tuo metu buvau išvykusi į Klaipėdos delfinariumą. Man paskambino širdies draugas ir pasakė, kad kai grįšiu į Vilnių, manęs laukia staigmena. Tai buvo tatuiruotė. Labai jos norėjau, todėl vos neapsiverkiau iš laimės“, – pasakoja Irina.
Artimųjų požiūris
Paklausta, kaip į jos gausią kolekciją žiūri artimieji, mergina nusijuokia: „Jie jau priprato. Prie kolekcijos labai prisideda mama, net jos draugės. Manau, kad ji į tai įsitraukė ne mažiau, nei aš“, – pasakoja Irina. Pasak Delfinos, jos vaikinui priprasti buvo sunkiau – pradžioje žiūrėjęs į tai kaip į žaidimą, dabar jis duoda užuominas, kad laikas sustoti. „Būna, kad draugai delfinus pavadina ir pingvinais, ir silkėmis. Jokios čia ne silkės“, – juokiasi ji.
Kita vertus, anksčiau mergina iš draugų įvairių švenčių proga laukdavo dovanų, susijusių su delfinų pasauliu. Kaip pati pasakojo, sykį net labai nusiminė, kai vietoje delfino, dovanų gavo pliušinį kiškį. „Dabar jau susitupėjau. Mėgstu visokias dovanas. Nors, aišku, delfinus labiausiai“, – pasakoja ji.
Delfinariume tarsi rojuje
Dėl savo taikaus būdo delfinai dažnai padeda gelbėti skęstančius žmones, gydo autizmu sergančius vaikus. Dabar jie laikomi meilės, ištikimybės simboliu, taip pat – skatina kūrybiškumą.
Irina prisimena savo pirmąją kelionę į delfinariumą: „Pirmą kartą juos pamačiau prieš ketverius metus. Nemoku atpasakoti to įspūdžio, kurį patyriau, bet pamačiusi pirmąjį delfiną – puoliau verkti iš laimės“, – prisimena ji. Pasak jos, tai buvo toks didelis emocijų antplūdis, kokio ji dar turbūt niekad nebuvo patyrusi.
„Kai šokinėdami vandenyje jie mane aptaškė – aš kaip mažas vaikas klykiau iš džiaugsmo“, – neslepia susižavėjimo ji. Mergina juokaudama prisimena jausmą, kai prisilietė prie delfino: „Visą laiką maniau, kad jie švelnūs ir minkštučiai, o jie tokie kieti!“
Svajonė – paplaukioti kartu
Kaip ji pasakoja, kiekvienas apsilankymas delfinariume – jai ypatingas. Kelis kartus pamačiusi delfinus gyvai, dabar ji jau kuria atostogų planus ir galvoja apie galimybę paplaukioti drauge su delfinais uždarame baseine. Anot pašnekovės, Klaipėdos delfinariume paplaukioti gali tik sergantys vaikai, o ir eilės labai didelės. Ypač dabar, kai delfinai laikinai ilsisi Graikijoje. „Važiuosiu į užsienį, tik dar nežinau kur. Labai noriu su jais paplaukioti, prisiliesti, kartu pašokinėti“, – pasakoja Irina. Anot pašnekovės, arčiausiai tą galima padaryti Ukrainoje, Rusijoje, Vokietijoje. Ji juokauja: „Tikiuosi, jie nepiktybiški ir man neįkąs. Tikiu, kad jie suprastų, jog aš jų delfinė, tik žmogaus kūne.“
Drąsus užmojis
Taip pat Irinos planuose – delfinų muziejus. Tiesa, kaip pati sako, nedidelis, tačiau jaukus. „Noriu įkurti mažą muziejų, kuriame būtų sudėta visa mano delfinų kolekcija. Pritaikyčiau specialų interjerą, lankytojai galėtų klausytis delfinų muzikos“, – mintis dėsto mergina.
Kalbėdama apie interjerą ji patikina, kad tai bus žydras kambarys, kuriame delfinus įsimylės net tie, kurie niekad apie juos nespėjo susimąstyti. Irina jau užsirašinėja mintis, kaip atrodys būsima delfinų oazė: delfinais dekoruoti tapetai, žydras kilimas, vieną sieną puoš tamsoje šviečiančios delfinų figūrėlės, jei pavyks rasti – delfino formos sofa. „Esu kupina idėjų. Labai tikiuosi, kad man pavyks viską įgyvendinti“, – priduria ji.