Vaikelio laukimas jiems buvo itin svarbus gyvenimo etapas: jie skaitė daug literatūros, ruošėsi psichologiškai.
Anot Viktorijos, gimus Laurynui, gyvenimas susidėliojo į savo vietas. „Iš pradžių mane buvo apėmusi euforija ir kartu – neapsakomas nerimas dėl visko: tris savaites beveik nemiegodavau, pamiršdavau pailsėti, laiku pavalgyti, nors tai ypač svarbu maitinant vaikelį“, – pirmuosius sunkius mėnesius prisimena ji.
Moteris džiaugiasi, kad Arvydas – nuostabus tėtis. „Sulaukiau neįkainojamo palaikymo, supratimo, mačiau, kaip puikiai vyras bendrauja su sūneliu nuo pat pirmų dienų. Kartais vaikui pravirkus pati sutrikdavau, o jis paimdavo vadžias į savo rankas“, – džiaugiasi Viktorija.
Krepšininkas pripažįsta, kad labai svarbu suprasti moterį, jos fiziologinius ir emocinius pokyčius prieš gimdymą ir po jo. „Kas turi vaikų, supras, kad jie gyvenimą pakeičia iš esmės. Viską imi planuoti pagal mažojo direktoriaus grafiką“, – pasakoja jis.
Laiminga santuoka besidžiaugiantys Macijauskai tikisi, kad Lauryną pavyks gerai išauklėti ir jis užaugs doras vyras. Tačiau Arvydas pabrėžia: „Žmogus – lyg plastilinas, nuolatos keičiasi. Ne tik mažas – ir suaugęs. Sūnus ieškos savęs, darys klaidų, mums reikės išmokti jas atleisti, padėti daryti jų mažiau. Manau, kad su augančiu sūnumi daug kalbėsiuosi, diskutuosime.“
Arvydas dažnai susimąsto apie kūdikių namuose paliktus mažylius, kurie taip ir nepajus, kaip gera suptis ant stiprių tėčio rankų. Viktorijos mintys taip pat sukasi apie juos: „Keistai likimas sudėlioja – vieniems tenka tiek tėvų meilės, kitiems – nieko...“.