Po šešiolikos metų, praleistų Anglijoje, šįmet A.Užkalnis grįžo į Vilnių. Kol kas jis dar nepanašus į Vilniaus intelektualą, greičiau į jauną Kembridžo profesorių - ilgas plevėsuojančiais skvernais paltas, rankoje - didelis odinis portfelis.
41-erių Andrius pritaria, kad jo gyvenimas yra absoliuti sėkmės istorija. Istorija, nulemta kantrybės bei atkaklumo. Jis sako, kad „spausdina ne tuos, kurie geriausiai rašo, o tuos, kurie turi daugiausia energijos“. Vaikystėje jis perskaitydavo viską, ką rasdavo aplinkui – knygas, senus žurnalus, etiketes. Skaitydavo pusryčiaudamas, besisagstydamas marškinius rijo puslapį po puslapio. Atėjus laikui eiti į mokyklą, tėvai rasdavo vaiką dar be kelnių, bet su knyga.
Aštuoniolikos jis pasibeldė į Lietuvos radijo duris - norėjo skaityti žinias. Pasirodė, jog į eterį kalbėti dar anksti, tačiau Andriui buvo pasiūlyta rengti reportažus. A.Užkalnis tapo Lietuvos radijo korespondentu.
Nuo pat vaikystės jis nuolatos ieškojo naujų galimybių, troško keliauti. Perskaitęs skelbimą laikraštyje, kad BBC ieško darbuotojų iš Lietuvos, Andrius išsiuntė savo gyvenimo aprašymą. Tuomet 23-ejų vaikinui BBC atrodė kaip svajonių planeta. A.Užkalnis laimėjo konkursą ir, įsidėjęs kelias poras džinsų, 1995 metų sausį išskrido iš Lietuvos.
Netoli Londono, Redinge, Andrius išsinuomojo mažytį vieno kambario butą, o pasirašęs darbo sutartį pasiskolino iš banko tūkstantį du šimtus svarų, už kuriuos nusipirko kompiuterį bei spausdintuvą - papildomai nuolat vertė tekstus iš anglų kalbos. „Anglijoje mano gyvenimo kokybė suprastėjo perpus“, - sako Andrius.
Netrukus tunelio gale pasirodė šviesa. BBC lietuviui ėmė skirti atsakingas užduotis, siuntė į reikšmingas šalis: „Pradžioje atrodė, kad BBC elgiasi labai drąsiai, jaunam žmogų iš Rytų Europos patikėdama itin svarbius darbus.“
Pradėjęs dirbti Baltijos šalių skyriuje A.Užkalnis buvo atsakingas už informaciją apie Lietuvą - kitaip tariant, jis buvo BBC akys ir ausys Lietuvoje. Netrukus Andrius šoktelėjo laipteliu aukščiau – jį paskyrė Baltijos šalių skyriaus vadovu.
Profesinė sėkmė A.Užkalniui ne iškart užtikrino finansinį stabilumą. Andrius toliau ieškojo naujų galimybių. Jis rengė reportažus Lietuvos radijui, vis daugiau rašė. Į lietuviškos žiniasklaidos olimpą jį atvedė Rimvydas Valatka, išspausdinęs A.Užkalnio straipsnį lrytas.lt portale.
Po poros metų Andrius gavo užduotį vykti į Ganą įkurti BBC biurą. Į Afriką jis atvyko visiškai vienas. Gyvenimo sąlygos Ganoje pribloškė.
Ten - neįtikėtina korupcija. Nedalijant kyšių biure sudėti langus, sumontuoti kondicionierius, įvesti internetą, net nupirkti ir iškloti grindis kilimais užima beprotiškai daug laiko ir sugadina nervų. Vos atvykus iš A.Užkalnio buvo paimtas pasas „vizos galiojimui pratęsti“, o be jo jis negalėjo išvykti iš šalies. Dokumentą grąžino prieš pat išskrendant. Vėliau Andrius sužinojo, kad iš jo tereikėjo 20 dolerių valdininkui į kišenę. Po keturių mėnesių baisios tvankumos, nervų ir europietiškos tvarkos ilgesio jis grįžo į Londoną. A.Užkalnio įkurtas BBC biuras Ganoje veikia ir šiandien.
Tapęs Irano skyriaus vadovu A.Užkalnis pasiekė aukščiausią karjeros tašką BBC. Politikos strategai Londone ir Vašingtone visą jo surinktą medžiagą ištaršydavo iki paskutinio kablelio. Įvažiuoti į Iraną A.Užkalniui buvo uždrausta. Šalies viduje savų žmonių taip pat beveik nebuvo. Daugiausia teko dirbti su žmonėmis, gyvenančiais Irano pasienyje. Daug vizitų į Armėniją, Azerbaidžaną, Delį. Anglų kalba informacijos buvo nepakankamai. Andrius buvo sugalvojęs mokytis persų kalbos, įsigijo vadovėlių, bet neužteko laiko.
Vadovaudamas vis kitiems skyriams A.Užkalnis ir toliau akylai sekė įvykius Lietuvoje. Baisiausias nusivylimas jam buvo matyti tautiečius einančius paskui Rolandą Paksą. „Tai antivalstybinis nihilizmas ir visiška panieka vertybėms“, - sako Andrius. Nesmagu buvo matyti ir „klounų kompaniją su Arūnu Valinsku priešakyje“. Tačiau tuomet jam atrodė, kad Lietuva jau yra stipresnė ir grėsmės valstybingumui nebėra.
Per finansų krizę ėmė trauktis BBC biudžetas ir trumpėti darbuotojų sąrašas. „Niekada nebijojau prarasti darbo BBC“, - sako Andrius. Ir nenorėjo stumdytis žiurkių lenktynėse - taip jis vadina šiurkščią kovą kylant karjeros laiptais.
Vieną saulėtą pavasario dieną A.Užkalnis viršininkams pranešė, kad norėtų trauktis. Apsispręsti padėjo sparčiai augantis jo populiarumas Lietuvoje: knygos leidžiamos rekordiniais tiražais, žaibiškai daugėjo jo komentarų skaitytojų. Po ilgų derybų gavo puikią finansinę kompensaciją. Suderinęs sau ir vaikams patogią išvykimo datą, po šešiolikos užsienyje praleistų metų keturiasdešimtmetis A.Užkalnis grįžo į Lietuvą.
Ar tikrai tuos metus jį lydėjo vien sėkmė? Didesnių nuopolių A.Užkalnis neprisimena. Gal tik kelionę į Maskvą, kai dirbdamas Lietuvos radijo korespondentu nuskrido pas tuometį Lietuvos ambasadorių Egidijų Bičkauską. Komandiruotė, viešbutis, dienpinigiai, super interviu, o pokalbis neįsirašė!
Kitas apmaudus atsitikimas įvyko, kai, stebėdamas rinkimus Amerikoje tiesiai iš ambasados Vilniuje, įrašė kelis itin svarbius pokalbius, o ryte vietoj operatyviųjų A.Užkalnio žinių Lietuva išgirdo įprastinius reportažus iš šalies laukų ir sodybų.
Bet visa tai niekai, palyginti su skaudžia finansine nesėkme paliekant Angliją. Reikėjo parduoti namą, išvykimo diena nenumaldomai artėjo, pirkėjai siūlė nedidelę kainą, būsto vertė mažėjo.
„Ne turtas, o akmuo po kaklu“, - A.Užkalnis apsisprendė parduoti namą Anglijoje prarasdamas beveik pusę milijono litų.
Andrius mano, jog grįžimas į Lietuvą yra jo sėkmės istorijos dalis. Be didelių aukų visiškai pakeitęs gyvenimą dabar rašytojas su šeima sau gali leisti gerokai daugiau. Butas Vilniuje šalia Katedros ir Šventaragio slėnio – panašioje vietoje Londone gyventi gali tik arabų šeichai ir rusų oligarchų meilužės.
„Didžiausia sėkmė yra nejausti, kad pagavai sėkmę. Tikrasis nusiraminimas ateina tada, kai suvoki, kad nusiraminimo nebus“, - sako Andrius ir skuba į kitą susitikimą.