Asta nebijo gyvenimo netikėtumų, nebijo pralaimėti ir viską pradėti nuo nulio. Šėlsmo ir ugnies jos širdyje netrūksta. Karštą temperamentą išduoda liepsningas rudų akių žvilgsnis, kurį tarytum įrėmina šviesūs vėjyje besiplaikstantys plaukai. Nereikia įžvalgumo, kad suprastum, kokia ši moteris yra temperamentinga.
Labiausiai aktorė nekenčia stovinčio vandens būsenos. Jau geriau tegul viskas aplinkui verda, virsta kūliais.
A.Preidytė gyva, energinga, garsiai juokiasi. Jos veide, nelygu, kokios emocijos, greitai keičiasi mimika. Tai veidas, į kurį įdomu žiūrėti.
Valiūkiškas žaismingumas Astai teikia jaunatviškumo. Atrodo, kad ji, sustabdžiusi laiką, gyvena jaunystėje. Dėl to norisi manyti, kad jos gyvenimo laivas visada buvo genamas vien laimės akimirkų ir niekada neužplaukė ant nesėkmės rifų.
„Tik jūra neskęsta”, – paslaptingai šyptelėjo talentinga aktorė ir prisipažino, kad gyvenime buvo ir potvynių, ir atoslūgių.
Ji patyrė daug skausmo trokšdama tapti motina ir tik per stebuklą susilaukė vaiko. Ji išgyveno skyrybas, patyrė ne vieną nusivylimą.
Kas padėjo neprarasti optimizmo?
„Meilė sau. Aš labai myliu save ir neapsikraunu praeities nuoskaudomis, išgyvenimais, blogomis emocijomis. Daug stiprybės teikia ir aktorystė”, – atsakė A.Preidytė.
Sudėtingus, dažnai dramatiškus personažus įkūnijanti menininkė kiekvienam vaidmeniui atsiduoda iki sielos gelmių, tačiau nesusitapatina su kuriamu personažu.
Aktorė niekada negalvoja, ar personažas ją atitinka. Astai rūpi, ką turi padaryti pati, kad atitiktų tą charakterį. Kalbėdama apie sceną ji pabrėžia ir žiūrovų svarbą.
Aktorius ir žiūrovas tuo pačiu metu yra šalia vienas kito, kartu pereina tiltą nuo kasdienio gyvenimo iki vaidinimo, o tada jie gali jausti vienas kito kvėpavimą.
– Juozo Miltinio teatre dirbate jau 36-ąjį sezoną, sukūrėte daug vaidmenų. Ar niekada nenorėjote palikti Panevėžio?
– Kai kas nors ima stebėtis, kodėl niekada nebandžiau ieškoti laimės didesnių miestų teatruose, pusiau juokais atkertu: „Geriau provincijoje būti pirmam negu sostinėje – vienam iš daugelio.”
Per daug glaudžiai esu sulipusi su Panevėžiu. Čia mano namai, čia žengiau pirmuosius aktorystės žingsnius, čia gimė duktė.
Niekada nekilo mintis keisti gyvenamąją vietą, darbą, nors esu labai smalsi ir pasiutusi. Kai apima nuobodulys, stengiuosi praskaidrinti kasdienybę – einu į mišką, kepu pyragus ar vykstu kur nors toliau pasisemti įspūdžių.
Šiais laikais atokiausios pasaulio vietos yra pasiekiamos. Buities nesureikšminu, ją galiu be emocijų perlipti. Manau, neverta dėti širdies į blynus.
– Jūs visa pasinėrusi į teatrą?
– Vilnietis aktorius ir režisierius Kostas Smoriginas J.Miltinio teatre neseniai pastatė spektaklį „Švytinčių burbulų partija” pagal aktorės Editos Kauzaitės pjesę. Tai – lyrinė komedija apie painius vyrų ir moterų santykius. Nedažnai tenka vaidinti komiškus personažus, esu labiau dramatinio plano aktorė.
Repeticijos vyko kelis mėnesius, galima sakyti, apsigyvenome teatre. Kartais juokais pasvarstau, kad taip intensyviai įsitraukus į kūrybinį procesą galima ir karą pražiopsoti.
– Būdama penkiolikos pradėjote lankyti režisieriaus J.Miltinio įkurtą ir vadovaujamą teatro studiją. Nemažai legendų sklando apie despotišką ambicingo teatro primarijaus būdą. Kokį jūs prisimenate J.Miltinį?
– J.Miltinis į teatrą priimdavo jaunus žmones, nes buvo nesurambėjęs ir teisingai mąstė. Jo nuomone, jaunas ir smalsus žmogus yra tarsi molis, iš kurio galima nulipdyti menininką.
Teatro studija buvo savotiška meno Meka, į kurią po pamokų skuosdavau lyg užhipnotizuota. Ten baigiau aktorystės ir gyvenimo pradžiamokslį.
– Tačiau režisieriaus J.Miltinio charakteris nebuvo auksinis. Ar jauni aktoriai nesijautė per daug varžomi ir laužomi?
– J.Miltinis buvo geras psichologas, visada jausdavo, kur ir kiek galima lenkti žmogų. Buvo tokių, kurie palūžo ir neatsigręždami išėjo iš teatro. Bet daugelis teatro studijoje jautėsi geriau nei namuose.
Su tinginiais ir veltėdžiais režisierius nedirbdavo. Formuodamas mus jis įskiepijo atsakomybės jausmą.
Pirmasis nedidelis vaidmuo buvo juodaodės merginos. Po premjeros laikraštyje pasirodė graži recenzija apie tai, kad Panevėžyje auga perspektyvi aktorė. Bet kadangi šalia straipsnio buvo įdėta nuotrauka, kurioje stoviu aš, juodai nugrimuota, kurį laiką niekas nenumanė, kaip realiai gyvenime atrodo ta artistė. (Juokiasi.)
– Kas labiausiai galėdavo supykdyti J.Miltinį?
– Neįmanoma pasakyti keliais žodžiais, bet jį siutindavo posakis „Kaip gyvenime”. Jam buvo neįdomu, kaip gyvenime. Klausdavo: „Negi bulvių skutimas yra didelis menas?” Juk ne. Režisierius reikalaudavo, kad jei stovi scenoje nugrimuotas, teatriniu kostiumu, tuomet visa esybe privalai sulįsti į personažo kailį.
Jis reikalavo filosofinio priartėjimo prie vaidmens ir visiško atsidavimo menui. Jei pajusdavo, kad eini puse kojos, tada laikykis.
– Ar jus yra kritikavęs?
– Taip. Žiauriai, bet teisingai. Kartą išlėkiau iš scenos raudodama, kad teatre gyvenimo nebėra, kad niekas manęs nepripažįsta. Stovėdama užkulisiuose išgirdau riksmą iš salės: „Višta, grįžk!” Grįžau. Tuomet režisierius pasakė: „Jeigu visų aktorių ašaras surinkinėčiau, galėčiau bulves teatre sodinti.” Susiėmiau ir toliau žingsniavome per teatro dirvonus.
Aš pasitikėjau tuo žmogumi. J.Miltinis mane suformavo kaip asmenybę. Niekada nesigailėjau dėl profesijos pasirinkimo.
– Ar reiklusis režisierius pagirdavo?
– Vienintelį kartą gavau neakivaizdinį komplimentą. Spektaklyje „Trys seserys” pagal Antono Čechovo kūrinį vaidinau Iriną – vieną iš seserų.
Režisierius tuo metu jau nedirbo teatre, bet mėgdavo ateiti į premjeras, po to rėždavo savo nuomonę. Po spektaklio jis priėjo prie manęs ir pasakė: „Preidyte, dabar jau galėtum suvaidinti ir Hedą Gabler iš Henriko Ibseno dramos.” Tai buvo didžiulis komplimentas.
J.Miltinis nesišvaistė gražiais žodžiais, neglostė. Net patiems gabiausiems pareikšdavo: „Tik neįsivaizduok, kad viską pasiekei. Juk dar nieko nepadarei.”
Baigusios mokyklą net aštuonios J.Miltinio teatro studijos merginos sumanėme stoti į Maskvos kinematografijos institutą.
Tuo metu teatrui vadovavo Donatas Banionis ir mąstydamas apie ateitį galvojo: neduok Dieve, jei bent viena išvažiuos studijuoti į Maskvą. Sustos darbas teatre, reikės keisti repertuarą. Todėl Donatas ėmėsi visokių žygių, kad tuometėje Lietuvos konservatorijoje išrūpintų specialų kursą – neakivaizdinį skyrių panevėžiečiams.
Dieninio skyriaus programą baigėme eksternu – keliskart per mėnesį nuvažiuodavome iš Panevėžio į Vilnių, kai kurie dėstytojai atvažiuodavo pas mus.
– Per jūsų karjerą buvo nemažai dramatinių vaidmenų. Iš jų bene ryškiausias – Margaritos vaidmuo Maros Zalytės pjesėje. Latvių dramaturgė pati pageidavo, kad šį vaidmenį įkūnytumėte būtent jūs. Už jį 2005 metais gavote Auksinį scenos kryžių.
Margarita – literatūrinio herojaus Fausto mylimoji, kalėjime praleidusi ketvirtį amžiaus. Kiek tame vaidmenyje yra jūsų?
– Ta pjesė – didžiulis emocijų koncentratas, bet tai nereiškia, kad scenoje viskas turi vykti kaip gyvenime. Ir atvirkščiai.
Vaidmuo yra tik vaidmuo, o gyvenimas yra gyvenimas. Negali pasilikti vakarykščiuose užkulisiuose. Netapatinu gyvenimo su scena. Juk neprivalai nužudyti žmogaus, kad suvaidintum žmogžudį. Užtenka stiprios vaizduotės.
Gilinantis į vaidmenį neretai kūno temperatūra ir kraujospūdis pakyla aukščiau už normą. Jei prieš spektaklį medikai man pamatuotų kraujospūdį, greičiausiai neišleistų į sceną. Prieš spektaklį tampu lyg gladiatorius, besirengiantis mirtinai kovai.
Margaritos vaidmuo turi milžinišką emocinį krūvį, neleidžia scenoje atsipalaiduoti. Pasibaigus spektakliui kurį laiką esu ištikta savotiško transo. Po to būna bemiegė naktis.
Tačiau jei jautiesi ištekėjusi už teatro, privalai jam ištikimai tarnauti ir atsiduoti be savigailos.
– Kalbate, kad esate ištekėjusi už teatro. O kaip dėl realios žmogiškos santuokos?
– Mano gyvenime buvo ir vedybos, ir skyrybos. Tačiau argi skyrybos yra gyvenimo tragedija? Būna didesnių tragedijų. Pavyzdžiui, artimųjų netektis, kai lieki vienas kaip pirštas ir neturi net kam paskambinti.
O skyrybos dažnai būna naujo, geresnio kelio pradžia.
Iš vienintelės santuokos turiu dukterį Brigitą, kuri dabar jau studentė. Ji – mano geriausia draugė.
– Nors santuoka, kaip sakote, nebuvo jums labai svarbi, tačiau į motinystę ėjote su didžiuliu užsidegimu ir beprotiška kantrybe. Vaiko susilaukėte labai sunkiai.
– Dabar tų įvykių nebesureikšminu, nes tai buvo prieš dvidešimt metų.
Taip, kažkada buvo sunku. Patyriau penkis persileidimus ir visus – vienuoliktąją savaitę.
Tačiau nenuleisti rankų mane skatino nepalaužiamas optimizmas ir viltis. Aš vijau mintį, kad nepasiseks. Mane labai palaikė šeima ir mano gydytoja.
Laukdamasi Brigitos ligoninėje išgulėjau šešis mėnesius.
Visiems tėvams vaiko gimimas prilygsta stebuklui. Tačiau man tai buvo kai kas daugiau, pranoko visas suvokimo ribas. Būdama 31-erių tapau motina. Kai istorija baigiasi gerai, jos metu patirti sunkumai užsimiršta.
– Esate emocionali, energinga, per gyvenimą einate dideliais žingsniais. Ar nesunku? Šiais laikais nemažai žmonių stengiasi taupyti jėgas, užsidėję savisaugos kaukes, jiems labiau patinka rusenti, o ne degti.
– Tai ne man. Man įdomesnė srauni upės tėkmė, o ne stovintis vanduo.
– Prieš kelerius metus pelniusi Auksinį scenos kryžių džiaugėtės lyg pašėlęs vaikas.
– Nebijau rodyti emocijų – nei kai liūdna, nei kai linksma. O kodėl turėčiau slėptis? Kartais iš aplinkinių girdžiu: „Nustok džiaugtis, kad esi beprotiškai laiminga, nes ta būsena praeis.” Žinoma, kad praeis.
Bet jeigu aš nesidžiaugsiu tuomet, kai to norisi, tai kada man džiaugtis? Nemėgstu slėptis nuo savęs.
– Bet gal ir ašarų emocingai gyvenant būna nemažai?
– Man labiau patinka, kai galiu verkti iš džiaugsmo.
– O kaip skatinate save džiaugtis?
– Neturiu stebuklingo mygtuko, kurį paspaudus iš debesų nukristų palaima. Reikia įdėti pastangų, teigiamai mąstyti. Nėra paprasta vaikščioti įsikibus į savo šypseną.
– Esate žavi moteris, gali atrodyti, kad vyrai turėtų jus ant rankų nešioti. Bet ar nėra taip, kad jūsų profesija lyg lazda su dviem galais – vienas suteikia šlovės ir pripažinimo pakylą, o antrasis atima rūpestingos namų moters vaidmenį.
– Nuo perdėto gerbėjų dėmesio nealpstu. Lietuviai vyrai retai ką nors dovanoja, retai žarsto komplimentus. Tačiau jie stovi išsirikiavę su ilgais reikalavimų sąrašais.
Aš – laisvos sielos. Vinį į sieną ir pati galiu įkalti. Buvo bandančių mane uždaryti tarp keturių sienų. Bet tokie santykiai ir baigėsi bandymų laboratorijoje. Vienaip ar kitaip, mūsų profesijos žmonėms sudėtinga gyventi šeimoje.
Jei partneris nėra tolerantiškas ir tikisi užvaldyti, savintis, prieš mano valią spręsti, kas man yra geriausia, man toks netinka. Negaliu pakęsti priespaudos, netoleruoju vyro egoizmo ir arogancijos. Jei koks nors vyras keldavo ultimatumą „aš arba teatras”, dėdavau tašką.
Manau, kad vyrų nedėmesingumas išugdė moterų emancipaciją. Kodėl lietuvės dažnai susižavi užsieniečiais? Jie pagarbiau vertina moteris. Lietuviai vyrai stokoja elementaraus dėmesingumo.
Viename spektaklyje yra tokia graudi scena: gerokai įkaušęs vyriškis skambina vidury nakties savo draugei ir sako: „Aš labai užsiėmęs, turiu begalę darbo, be to, dabar labai vėlu, tačiau, matai, vis dėlto tau skambinu.” Na, ir herojus, ar ne? Net nereikia kurti vaidinimų, gyvenime apstu tokių nusiplūkusių herojų.
Jei vyras tiki, kad taip elgdamasis sugebės ilgam išlaikyti damą prie savęs, tuomet jis – kvailys.
– Ko labiausiai trūko jūsų buvusiems gyvenimo vyrams?
– Iš jų man trūko dėmesio ir tolerancijos. Nesakau, kad vyras nuo ryto iki vakaro turi šliaužioti keliais. Tačiau norint išlaikyti šalia savęs žmogų reikia stengtis. Akių švytėjimas, aistra gali dingti, bet moteriai svarbu jausti šalia savęs stiprų petį.
– Esate jaunatviška, bėgantys metai nepakenkė jūsų grožiui. Ar daug dėmesio skiriate išvaizdai?
– Beveik neskiriu. Šiais laikais teatre aktoriams taip mažai moka, kad esi priverstas pasigražinti savarankiškai. Į grožio salonus, masažo seansus nevaikštau. Nemėgstu svetimų prisilietimo. (Šypsosi.) Tačiau miegu ilgai, apie dešimt valandų.
– Kokia jūs namuose?
– Gera. Labai kamerinė. Namai man – dukra, knygos, poezija, šiltas pledas, arbata. Kiekviena smulkmena sava, nes jose yra dalis manęs.
– O kokie vėjai pučia meilės fronte?
– Turiu žmogų, kuriam jaučiu ypatingus jausmus. Manau, kad šiame gyvenime su sau skirta obuolio puse neprasilenkiau.
Dabar esu mylima, rami, galiu būti savimi, nereikia vaidinti, niekas nebando manęs pakeisti.
Kai jausmai abipusiški ir tikri, tuomet viskas klojasi puikiai ir atrodo, kad užtenka tik panorėti – visi sumanymai pildosi. Neseniai svajojau, kad su mylimu žmogumi norėčiau atsidurti prie Milano katedros ir šventovės vartų pašonėje išgerti puodelį kavos.
Po kelių dienų ten nuvykome. Keliavome po Italiją iš ryto nežinodami, kur atsidursime po pietų. Akimirkos žavesys buvo nepaprastai smagus.
Šalia manęs yra vyras, kuris girdi iš pusės žodžio. Man patinka, kad jis mane myli kaip asmenybę, o ne dėl atskirų kūno dalių ar išskirtinių būdo bruožų. Juk neretai būna, kad žmonės sako vienas kitą mylintys dėl ko nors – gražių kojų ar mėlynų akių. Tai nėra meilė.
– Kas tas paslaptingas jūsų mylimasis?
– Nenoriu daug kalbėti, nes esu ne kartą draugyste nusivylusi. Mano draugas – bendraamžis verslininkas.
– Koks vakaras jums yra romantiškas?
– Kai gali šnekėti su savo žmogumi iki užkimimo ir nepavargti arba kai gali tylėti, bet tyla neslegia ir nekankina. Puikus vakaras, jei nereikia skubėti iš ryto išsiskirti.
Man romantiškumo suteikia ne atributai, o būsena – ramybė ir žinojimas, kad esu vertinama, mylima.
Tik tada, kai esame pasiekę harmoniją su savimi ir mylimu žmogumi, galimi ir papildomi elementai – žvakės, gėlės, saulėlydžio palydėjimas, vaikščiojimas pajūriu.
– Ar nesigailite, kad savo žmogų sutikote tik antroje gyvenimo pusėje?
– Toks likimas. Į viską žvelgiu filosofiškai. Meilė pavojinga dvidešimtmetei, bet perkopus į antrą gyvenimo pusę didelių grėsmių nebelieka. Būdamas brandaus amžiaus jausmus vertini ramiau, bet giliau, išmintingiau, meilė priverčia sąžiningai apgalvoti visą gyvenimą, o tokios mintys išvalo sielą.
– Kokias vyrų savybes labiausiai vertinate?
– Vyriškumą, erudiciją, inteligentiškumą, humoro jausmą.
– Ar dar kartą ryžtumėtės santuokai?
– Man ne santuoka svarbiausia, o ryšys.