Eduardo Gimenezas:
Iš tų moterų aš sulaukiau daug švelnumo, jausmingumo. Gal todėl, kad menininkės plačiau viską mato, jos romantiškesnės, spalvingesnės.
Tad visos mano mylėtos moterys praplėtė mano vidinį pasaulį, suteikė jam spalvų, aš tapau lankstesnis. Su jomis turėjau progą išsiveržti iš kasdienybės gniaužtų.
Meilė mane visada įkvėpdavo romantiškiems, nutrūktgalviškiems poelgiams. Juk, kai įsimyli, gyveni kitame laike, kitoje dimensijoje. Tada negalioja nei rytas, nei vakaras, nei diena. Laikas sustoja. Dominuoja instinktai, vaizduotė, daug kas gali šauti į galvą, tuomet veiki ne vadovaudamasis protu.
Dabar esu vienas. Skyrybas su dukters Upės motina, aktore Ineta Stasiulyte, išgyvenau skausmingai.
Labai sunku atsitiesti, jei esi pašautas paukštis ir turi tik vieną sparną.
Niekur neskubu, reikia išsilaižyti žaizdas, atsiriboti nuo praeities. Taip pat reikia laiko susigaudyti savyje, savo noruose.
Kurį laiką po skyrybų gyvenau nežinioje – tarsi tranzito zonoje, kai vienas etapas jau pasibaigęs, o kitas dar neprasidėjęs.
Po truputį atsigaunu, didieji skausmai – praeityje.
Ištrūkau iš tranzito zonos, esu autostradoje. Gal kada nors ir galėsiu skraidyti. (Juokiasi.)
Kur ieškau atgaivos? Iš pradžių mano slėptuvė buvo pianinas, gitara, ilgos bemiegės naktys, draugai. Bet esu stipresnis ir matau šviesą tunelio gale. Stengiuosi niekur neskubėti, klausyti širdies.
Juk kai mes užrakiname savo širdį, tada ir prasideda problemos.
***
Sutikęs nepažįstamą moterį pirmiausia žiūriu į akis. Žvilgsnis daug pasako apie asmenybę. Ne veltui sakoma, kad akys – vartai į žmogaus sielą. Jei jose nešviečia tuštuma, man svarbu ir visa kita.
Man patinka savarankiškos, stiprios moterys – tokios, kurios nežiūri vien tik į vyro piniginę.
Puiku, jei stipri moteris moka būti ir švelni kaip balandis, romantiška ir paslaptinga kaip jūra.
Nuo materialisčių aš bėgu kuo toliau. Nes bendraudamas su tokiomis damomis pasijunti robotu.
Pastebėjau, kad žmonės, kurie dėmesį koncentruoja į materialines vertybes, dažnai neturi gilių jausmų.
Ir man teko susidurti su barakudomis, bet laimė, kad jos nebuvo linkusios vynioti savo užmačių į vatą – iškart bandydavo išsiaiškinti mano materialinę padėtį, klausinėdavo, kokį turiu automobilį, ar mano butas yra didelis, ar turiu vilą prie jūros.
Ačiū Dievui, kad daugelis materialisčių buvo sąžiningos ir negaišdamos laiko pasakydavo, ko iš manęs tikisi. Tuomet aš joms mandagiai atsakydavau: „Atsiprašau, su manimi tikrai neturėsite ateities.”
Kai kurios šiuolaikinės moterys yra labai aktyvios, drąsiai vilioja vyrus. Tokių moterų daugėja. Bet taip yra todėl, kad jos yra savarankiškos, apsirūpinusios ir todėl pačios sprendžia, kur, su kuo ir kaip greitai atsiguls į lovą.
Bet aš esu senamadiškas, man patinka įsivaizduoti, kad kontroliuoju padėtį, nors, tiesą sakant, visada kontrolę rankose laiko ir paskutinį žodį taria moteris – Lietuvoje, Argentinoje ar Kinijoje.
***
Šeimoje svarbiausia – laikytis išvien, ieškoti kompromisų. Jei taip nėra, viskas griūva.
Meilė – kaip stalas. Viena to stalo koja – draugystė, kita – susižavėjimas, pakantumas ir jausmingumas, trečia – seksas ir aistra, ketvirta – bendri tikslai. Jeigu viena koja lūžta, santykiai tampa nestabilūs.
Partneriai šeimoje turi būti lygiaverčiai. O jei partnerystėje nėra bendrų vizijų ir pagarbos, nelengva išsaugoti santykius.
Meilė – ir palaima, ir kančia. Joje yra viskas – ugnis ir ledas.
Kartais kančioje jaučiu savotišką malonumą. Tuomet pajuntu kūrybinį įkvėpimą, galiu rašyti eiles, kurti muziką. Be to, liūdesys suteikia galimybę pabūti su savimi, pasigilinti į savo vidų.
Nors, būna, kančia taip žaloja, o vienatvė slegia, kad gyvenimas atrodo visiškai nieko vertas.
Gyvenimo nesėkmes priimu kaip pamoką. Kartais jaučiuosi lyg mazochistas, be sustojimo narpliojantis praeitį ir klausiantis savęs, ar galėjau pasielgti kitaip.
Norėčiau pasimokyti iš klaidų ir jų nebekartoti.
Dar nežinau, ar daug iš praeities išmokau, viskas tik dėliojasi galvoje.
Tikiuosi, kad kituose santykiuose su moterimi būsiu atviresnis ir nuoširdesnis.
Aš žinau, kad moterims reikia dėmesio, komplimentų, palepinimo. Juk sieloje esu poetas. Kai įsimyliu, savo mylimajai dedikuoju savo kūrybą. Manau, kad didžiausia dovana – tai, ko negali nupirkti už pinigus.
Kančios dovanoja kūrybinį įkvėpimą
Eduardo Gimenezas.