Jei nerimaujate, kad 2012-aisiais ateis pasaulio pabaiga, Naujuosius metus sutikite taip, kaip niekada ligi šiol to nedarėte. Linksminkitės, šėlkite, kvieskite draugus, sveikinkite ir kuo stipriau apkabinkite vieni kitus.
Net jei pasaulio pabaiga neateis, ilgai prisiminsite, kokią įspūdingą šventę surengėte.
Naujųjų metų sutiktuvės šiemet man taip pat nebus įprastos. Dėl to kiek neramu. Laikrodžiams mušant vidurnaktį šalia nebus brangiausio žmogaus – žmonos Erikos.
Manęs tą šventinę naktį laukia koncertai Kaune, Vilniuje ir Druskininkuose, o Erika pakviesta į šokių projekto naujametę programą.
Nuo tos dienos, kai susipažinome, Naujuosius metus sutikdavome drauge. Ji lydėdavo mane į visus šventinius koncertus. Tačiau šiemet aplinkybės pasikeitė. Kartu šampano taures kelsime ir apsikabinsime tik paryčiais.
Vaikystėje labai laukdavau Naujųjų metų, nes ši šventė buvo tokia užburianti ir didinga, kad atrodė – iš laimės plyš širdis. Prisimenu, prieš Naujuosius metus ruošdavomės ne mažiau nei prieš Kalėdas.
Namuose atsirasdavo naujų dekoracijų, šventiškai apsirengdavome ne tik mes patys, bet ir šunį blizgučiais apkarstydavome, jam po kaklu kaspiną parišdavome. Po to sėsdavome prie vaišėmis nukrauto stalo, ant kurio visada būdavo močiutės keptų pyragaičių su baravykais.
Kadangi gyvenome Kauno centre, prieš pat vidurnaktį kasmet išeidavome į Laisvės alėją prie eglės. Ten būdavo jūra vieni kitus sveikinančių ir pokšinčius fejerverkus stebinčių žmonių. Aš kartu su kitais vaikais vieną po kitos degindavome šaltąsias ugneles.
Vėliau Naujuosius metus dažniausiai sutikdavau bičiulių ar kurso draugų būryje. Viskas pasikeitė prieš septynerius metus, kai dalyvavau televizijos projekte „Kelias į žvaigždes”.
Naujųjų metų naktį laukė ne tik projekto finalas, bet ir dar du koncertai. Tada taip palydėti senuosius metus man buvo iššūkis. Dabar tą naktį intensyviai dirbti ir važinėti iš vieno miesto į kitą tapo įprasta.
Atsipučiu kitą dieną. Tai – apmąstymų ir ateities planų kūrimo diena, kai nebūna koncertų ir galima laiką skirti sau. Manau, tądien susimąstau ne aš vienas.
Jei nebūtų metų virsmo, kažin ar tokiu tempu lėkdami bent akimirkai sustotume prisiminti, kas liko praeityje, pasidžiaugtume laimėjimais, išjaustume nesėkmes ir užsibrėžtume naujų tikslų.
Kasmet stengiuosi svajonių kartelę kilstelėti vis aukščiau ir linkiu tai daryti visiems. Kitų metų sausio 1-ąją tai leidžia pamatyti, kad svajonės išsipildė, o mes patys patobulėjome.
Šių metų pradžioje svajojau apie šeimą, pasirodymus užsienio salėse ir net vaidmenį operoje. Tai turiu: vedžiau mylimąją, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre gavau vaidmenį operoje „Meilės eliksyras”, koncertavau Šveicarijoje.
Tikiuosi, kiti metai atneš dar didesnės kūrybinės sėkmės. Galbūt net sulauksime Aukščiausiojo malonės ir būsime apdovanoti vaikeliu.
Sėkmės, laimės ir kuo dažniau apkabinti vieniems kitus linkiu savo gerbėjams, „Stiliaus” žurnalo skaitytojams.
2012-ieji – Juodojo Drakono metai. Pagal Rytų filosofiją jis – valdingas, stiprus, turintis plačių užmojų, griaunantis, siekiantis laisvės.
Tegul tas siaubūnas toks ir lieka. Tik jūs, mielosios, nebūkite drakonai. Atverkite kuo plačiau širdis grožiui, žavesiui, elegancijai, nuoširdumui, supratingumui ir pakantumui.
Vyrams drakonų nereikia. Jie nori, kad antrosios pusės, kolegės, bičiulės būtų moterimis. Tada ir pasaulio pabaiga nebus baisi.
Laimingų Naujųjų!