Beveik tris mėnesius Filipinuose praleidusi Monika prieš šventes į Kauną grįžo su dar vienu titulu. Ji tapo geros valios ambasadore. Filipinuose tai – garbingas įvertinimas.
„Kaip paprastai į Filipinus vykau dirbti modeliu. Taip pat norėjau pakeliauti po dar nematytas šalies vietas. Tačiau visą laisvą laiką teko skirti pagalbai nukentėjusiems nuo cunamio”, – pasakojo M.Baliūnaitė.
Filipiniečiams rinkti labdarą – įprasta veikla, tačiau kai to imasi gražuolė užsienietė, sulaukiama išskirtinio dosnumo. Taigi lietuvės pastangos taip pat buvo gerai įvertintos.
Nuo tada, kai 2007-aisiais Filipinuose vykusiame konkurse „Mis Žemė” M.Baliūnaitė pateko į finalą ir pelnė titulą „Mis talentas”, ši šalis jai tapo tarsi antraisiais namais – juose ji praleidžia daug laiko.
– Kaip jums pavyko prasiskinti kelią į Filipinų grožio ir pramogų pasaulį, juk toje šalyje – daugybė vietos gražuolių?
– Filipinai mane traukia labiau nei Amerika, nes matau daugiau perspektyvų. Filipinuose lankiausi jau trylika kartų. Ir vis esu kviečiama ir laukiama.
Kai nuvykau į konkursą „Mis Žemė”, buvau vos septyniolikos metų, dar mokiausi vienuoliktoje klasėje ir be motinos nebuvau pratusi toli keliauti. Mane pastebėjo vieno konkurso rengėjų žmona, buvusi manekenė Agile Abastillas-Zamora, kuri yra dirbusi su pasaulinio garso manekene vokiete Claudia Schiffer.
Kol ruošėmės konkursui, moteris mane globojo, klausinėjo, ar ko netrūksta. Agile už mane kumščius laikė per konkursą, džiaugėsi, kai patekau į finalą, buvau išrinkta talentingiausia. Po konkurso mes likome draugės. Netrukus sulaukiau jos kvietimo atvykti paviešėti į Filipinų sostinę Manilą. Tai buvo mano naujo gyvenimo pradžia.
– Ir jūs iškart išvykote?
– Netrukus po aštuonioliktojo gimtadienio išvykau trims savaitėms. Nuvykusi pamačiau tokią prabangą, kokia rodoma tik filmuose apie turtuolius. Man buvo skirtas automobilis su vairuotoju, kuris mane vežiojo, kur tik panorėdavau.
Buvau apgyvendinta atskiroje didelio namo dalyje, kur už mane net šaldytuvą atidaryti buvo pasirengusios patarnautojos.
Jaučiausi nesmagiai, tad rytais atsikėlusi kuo greičiau ir tyliau stengiausi pakloti lovą, papusryčiauti ir indus suplauti.
Pirmosiomis dienomis šeimininkai man aprodė miestą, kvietė į vakarėlius, o paskui vienas po kito vyko rimti susitikimai.
– Su kuo turėjote susitikti?
– Su reklamos kūrėjais, konkurso „Mis Žemė” rengėjais, filmų ir televizijos kanalų prodiuseriais, modelių agentūrų atstovais. Ne vieną jų buvau mačiusi iškart po konkurso, kai su kitomis dalyvėmis buvome klausinėjamos apie svajones, ateities planus.
Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo žvalgytuvės, per kurias šie žmonės kreipė dėmesį į tai, kaip mes bendraujame, kalbame angliškai.
– Ar tąkart sulaukėte darbo pasiūlymų?
– Sulaukiau ne vieno. Jų gaunu iki šiol. Ne kartą man siūlė vesti televizijos laidą, tačiau bent sezonui likti Filipinuose tada negalėjau dėl abitūros egzaminų. Dabar to nedarau dėl mokslų Lietuvos kūno kultūros akademijoje, kurioje trečius metus neakivaizdiniu būdu studijuoju kūno rengybą.
Iki šiol man geriausiai sekasi dirbti su reklamos ir modelių agentūrų atstovais. Kuriant reklamas retai tenka kokią prekę rankose laikyti ir šypsotis. Ne kartą filmuojantis ar fotografuojantis laukė ekstremalūs išbandymai.
– Ką ekstremalaus išmėginote?
– Teko filmuotis skraidant, leidžiantis parašiutu, nardant, šokant su delfinais.
Ypač įsiminė vieno netoli Manilos įkurto naujo žvėrių parko reklaminio vaizdo filmavimas. Man reikėjo įlįsti į tigro narvą ir jį girdyti pienu iš buteliuko.
Nors cirke esu daug bendravusi su gyvūnais, nustėrau išgirdusi piktą šio žvėries riaumojimą. Prie jo priėjau tik tada, kai prižiūrėtojai tigrą nuramino. Narve mane filmavo vos minutę, bet man tai atrodė tarsi amžinybė.
– Lietuvoje esate žinoma cirko artistė, o ar rengiate pasirodymus Filipinuose?
– Grožio konkurse „Mis Žemė” vienu metu sukau 30 lankų. Nuo tada dažnai Filipinų televizijos laidose ar spaudoje esu pavadinama lankų mergaite, manęs prašoma rengti pasirodymus.
Triukus esu rodžiusi dideliuose lošimo namuose, pramogų centruose, cirko arenoje, televizijoje. Tai toks pat neblogas pajamų šaltinis kaip modelio darbas.
– Ar bandėte ieškoti darbo ir kitose šalyse?
– Kaip reklamos modelis esu dirbusi Malaizijoje, Singapūre, Japonijoje. Nežinau, ar kada išsipildys dar viena mano svajonė. Labai norėčiau filmuotis Holivude – tai nėra tuščios svajonės.
Per vieną vakarėlį Filipinuose susipažinau su garsaus serialo „Dingę” kūrybos grupe, buvau pakviesta į Jungtines Amerikos Valstijas. Jei pasiseks ir gausiu svarbų vaidmenį, nedvejodama sutiksiu.
– Darbas svetur vilioja labiau nei Lietuvoje?
– Dirbti gimtojoje šalyje man patiktų labiausiai. Turbūt net pragyventi iš cirko pasirodymų ir kūno rengybos būtų galima, bet čia nėra tokių galimybių ir perspektyvų, kokias turiu svetur.
Ateityje gal viskas pasikeis. Mintyse sukasi tarptautinio verslo planai. Tačiau kol kas mėgaujuosi tuo, kad esu modelis ir artistė.
– Scena – jūsų gyvenimas. Kada pirmąkart joje pasirodėte?
– Įžvalgioji motina mane, sulaukusią ketverių metų, nuvedė į modelių mokyklą. Tada nemokėjau gražiai vaikščioti: kojas stačiau kaip meškiukas. Tačiau modelių mokykloje greitai išmokau taisyklingos laikysenos, grakščios eisenos, net pasidaryti sceninį makiažą.
– Kada pradėjote dalyvauti grožio konkursuose?
– Man buvo šešeri, kai pirmą kartą rungiausi dėl karūnos „Mini Mis Lietuva” rinkimuose. Iki šiol puikiai prisimenu tą konkursą. Mano numeris buvo 13. Visiems sakiau, kad tikrai nelaimėsiu, nes tai – šėtono skaičius.
Nuojauta neapgavo – konkurso nelaimėjau. Tačiau organizatoriai manęs nepamiršo ir po dvejų metų pasiūlė dalyvauti konkurse „Mini Mis International”, kuris vyko Rygoje. Užėmiau antrąją vietą ir tada prasidėjo mano kelionės po konkursus.
Iki 16 metų dalyvavau vaikų grožio konkursuose. Vieną jų rengė garsiausias mados kanalas „Fashion TV”. Sulaukusi 16 metų dalyvavau konkursuose „Mis laikinoji sostinė”, „Mis Žemė”.
– Kaip pakliuvote į cirką?
– Atsitiktinai. Kartą buvau pakviesta į laidos, kurios tema – Lietuvos rekordai, filmavimą. Esu dukart laimėjusi ilgakasės konkursą. Tuo metu mano kasos ilgis siekė 135 centimetrus.
Toje laidoje dalyvavo Ąžuolyno meškučių cirko vadovas Mykolas Zobovas. Sutikęs mane jis pakvietė tapti cirko artiste. Kaip tik tuo metu dėl traumos buvau metusi gimnastiką, todėl sutikau. Iš pradžių cirkas buvau tik smagus laiko leidimas.
Vėliau tapo darbu. Dėl jo aukojau savaitgalius, gimtadienius ir net gražiausias metų šventes. Kartais per dieną būdavo po keturis penkis pasirodymus. Aš ligi šiol turėdama laiko rengiu pasirodymus su balandžiais, šunimis, katėmis ir smaugliais.
– Ar smaugliams nejaučiate baimės?
– Smauglių draugija mėgaujuosi jau penktus metus. Kartą cirko vadovui juokais užsiminiau, kad pasirodymus būtų galima paįvairinti su smaugliais. Netrukus sulaukiau naujienos: buvau pakviesta susipažinti su keturių metrų ilgio smaugliu, vardu Sliekas. Kai pirmąkart prie jo prisiartinau, labai bijojau.
Prisimenu, kaip smauglį uždėjo ant mano kūno. Iki tol maniau, kad tai yra glitus ir šaltas gyvūnas. Tačiau pajutau, kad jis šiltas ir labai gražus. Lyg aksominis. Nors pirmą dieną bijojau net pajudėti, po kiek laiko pripratau ir netrukus pradėjau rengti pasirodymus su smaugliu.
– Kaip pavyko prisijaukinti Slieką?
– Prisijaukinau Slieką maudydama vonioje. Tai dariau keliskart per savaitę. Ši procedūra būtina dar ir todėl, kad vandenyje smauglys atlieka gamtinius reikalus. Baimės atsikračiau. Po to smauglys nesunkiai prisiderino prie mano šokio judesių.
– Ar nesibaiminate, kad vieną dieną smauglys gali pasielgti neprognozuojamai ir įkąsti ar tiesiog apsivynioti aplink kaklą?
– Smaugliai nenuodingi. Kas nutiks, jei įkąs? Liks randas. O kas tas randas prieš draugystę su gyvūnu. Iš tikrųjų pikčiausias smauglys būna tada, kai po ilgai trunkančių pasirodymų pavargsta arba jį kas nors patampo.
Pyktis pasireiškia nervingumu. Kartais supykęs roplys pradeda mažiau reaguoti į komandas, o kartais įsitempia ir stipriau apsiveja kūną.
Prisimenu, per vienus Naujuosius metus po kelių koncertų Sliekas pavargo ir supyko. Jis taip apsivyniojo apie mane, kad vos atplėšiau. Tada reikėjo ilgai ant kelių padėjus glostyti, kol jis nurimo ir atsipalaidavo.
– Sliekas nėra vienintelis, su kuriuo rengiate pasirodymus?
– Kauno cirke dresavau aštuonis smauglius, o su kiek jų dirbau užsienyje, net sunku suskaičiuoti. Kai po konkurso „Mis Žemė” dar kartą nuvykau į Filipinus, labai nustebau, kad vietos gyventojai smauglius augina tik dėl mėsos ir odos.
Apie šokį su šiuo ropliu niekas nebuvo girdėjęs, tačiau mano pasirodymai Filipinų žmonėms patiko.
Esu surengusi ne vieną šou su penkių ar net šešių metrų smaugliais, kuriuos pasiskolinu arba už nedidelį mokestį išsinuomoju iš vietos gyventojų.
Pasirodymo sėkmė garantuota būna tik tada, kai gyvūnas pasitiki manimi.
– Kalbate apie prieraišumą prie gyvūnų, fotomodelio karjerą, svajones filmuotis Holivude, o kaip jūsų širdies reikalai?
– Į pasimatymus esu kviečiama labai dažnai – ir Lietuvoje, ir užsienyje. Gerbėjų man netrūksta.
– O tas vienintelis ar yra?
– Šiuo metu mano širdis laisva ir net pagijusi po nelaimingos meilės.
Buvau įsimylėjusi. Tada atrodė, kad nereikės man jokių kelionių. Norėjau šeimos. Laiku susigriebiau. Padėjo mama, kuri yra geriausia mano draugė ir patarėja.
Nuojauta man kužda, kad mano meilė yra ne Lietuvoje, o kažkur Azijoje. Dažnai pagalvoju, kad eidama kur nors Filipinuose, Kinijoje ar Japonijoje sutiksiu sau skirtąjį. Norėčiau, kad jis būtų lietuvis.
Gal taip ir atsitiks? Juk moteris deive pasijunta tik tada, kai myli ir yra mylima.
– Kada vėl pakuositės lagaminus į užsienį?
– Kai tik baigsis egzaminų sesija, kelioms dienoms planuoju vykti į jaunimo verslumo konferenciją Turkijoje.
Po to keliai vėl suks į Filipinus, o pavasarį – į Ameriką.