Dabar Los Andžele gyvenanti vienintelė C.Granto dukra Jennifer Grant apie garsųjį savo tėvą nutarė parašyti knygą. Biografija pavadinimu „Good Stuff“ (angl. Geri dalykai) liudija nepaprastai prieraišų tėvo ir dukros bendravimą.
***
– Kas gi buvo tie, pasak knygos pavadinimo, geri dalykai?
– Prisimenu, kad labai daug kvatodavomės – tėvas gebėjo net ir paprastus kasdienius įvykius paversti maloniais ir lengvais.
– Kodėl ši biografija pasirodė tik praėjus 25 metams po C.Granto mirties?
– Labai saugojome privatų savo gyvenimą. Turėdama tėvą-pasaulinę ikoną, suprantama, norėjau, kad daugelį dalykų žinočiau tik aš viena. Tačiau pagaliau atėjo laikas apie juos papasakoti ir pasauliui.
– Gal iškart ir išduotumėte keletą paslapčių?
– Knygoje pasakoju apie mūsų keliones į prabangų Niujorko pajūrį Hamptoną bei į Monako Karalystę, kur aš žaisdavau su princese Stefanie. Bet daugiausia rašiau apie tėvo požiūrį į gyvenimą, apie tai, koks jis buvo malonus, meilus ir nepaprastas.
– Tačiau jūsų motina, aktorė Dyan Cannon per skyrybų procesą teigė, kad jis buvo smurtautojas.
– To aš negirdėjau. Mano patirtis buvo toli gražu ne tokia. Be to, tėvai išsituokė, kai buvau labai maža, ir visuomet stengėsi, kad nedalyvaučiau jų diskusijose.
– Jums gimus – nuo 1966 m. – C.Grantas daugiau nebesifilmavo. Ar dėl to nesijaučiate kalta?
– Ne. Su kinu jis nutarė atsisveikinti būdamas karjeros viršūnėje ir daugiau niekuomet ten negrįžo. Tokį sprendimą lėmė jo charakteris. Buvau laiminga, nes iki gyvenimo pabaigos visas dėmesys buvo skiriamas tik man.
– Kuris tėvo filmas jums labiausiai patinka?
– Priklauso nuo dienos. Esu labai permaininga. Smagu žiūrėti „Susanna“ su Katherine Hepburn. Rengdama knygą peržiūrėjau „Notorious“.Tą filmą laikau fantastiniu.
– Vis pasitaiko, kad koks nors aktorius palyginamas su jūsų tėvu. Kuris aktorius galėtų būti į jį panašus?
– Tiesą sakant, nė vienas. Galbūt šiek tiek panašus yra George'as Clooney – dailus, uždaro būdo, šiek tiek paslaptingas. Tik jo humoro jausmas labai ekscentriškas, o mano tėvo, be jokios abejonės, buvo tradicinis.
– Apie jūsų tėvą sklandė ir tebesklando daug gandų, ypač susijusių su asmeniniu jo gyvenimu ir tariamu homeseksualumu.
– Juokinga. Žmonėms visuomet reikia apkalbų. Manau, tikrai neįtikėtina, kad jis būtų buvęs gėjus. Bet kas ten žino.
– Rašote, kad tėvas nenorėjo, jog taptumėte aktore. Kodėl?
– Manau, moteriai aktorei, o ypač turinčiai vaikų, gyvenimas tampa pernelyg sunkus. Tėvas buvo įsitikinęs, kad gyventi reikia nuosekliai – pirma reikia pasirūpinti karjera, po to – šeima. Tėvystė jam suteikė laimės, jis norėjo, kad sekčiau jo pavyzdžiu.
– Vadinasi, jei turi vaikų, Holivudo reikia atsisakyti?
– Abu dalykus galima suderinti – būti žvaigžde, turėti šeimą. Sėkmingai to pasiekė Meryl Streep. Dėl to ja žaviuosi. Vis dėlto manau, kad moteriai toks išbandymas – labai sunkus ir rimtas.
– Tačiau 1993 m. nepaklusote tėvui ir debiutavote televizijos seriale „Beverli Hilsas, 90210“. Kodėl?
– Man buvo 26-eri, norėjosi pačiai pasirinkti kelią. Bandžiau. Labai smagu vaidinti. Bet jau dveji metai nesifilmuoju, visą tą laiką rašiau knygą. Man labai patiko tai daryti, galbūt ir toliau rašysiu.
– Taip pat tapote ir motina (sūnui Cary – treji metai – red.past.).
– Gryna tiesa. Motinystei rengiausi ilgai. Dabar džiaugiuosi savo vaiku drauge su jo tėvu, gyvenimo draugu Scottu Woodu, kuris nieko bendra neturi su Holivudu – jis dirba finansų srityje.
– Kalbama, kad septintojo dešimtmečio pradžioje C.Grantas pamėgino LSD. Ką galėtumėte apie tai pasakyti?
– Tas laikotarpis buvo labai trumpas, dar prieš mano gimimą. Tėvas sakydavo, kad tai padarė, nes norėjo regėti pasaulį aiškiau. Daugiau neturiu ką pridurti.
– Kalbama, kad C.Grantas dvasinės ramybės siekė užsiimdamas joga ir gilindamasis į misticizmą. Ar jis rado tai, ko ieškojo?
– Pamenu, jis kasdien skaitydavo „Church of Christianity“ žurnalą „Daily Words“, kuriame spausdinami gyvenimo prasmės liudijimai. Dievu jis netikėjo, manė, kad patys galime nukreipti savo likimą.
– Ar jums patiktų, kad ir jūsų sūnus Cary būtų aktorius?
– Nežinau, anksti dar apie tai kalbėti. Visi draugai tvirtina, kad jis labai panašus į senelį, kad pasižymi tuo pačiu natūraliu ir spontanišku humoro jausmu. Bet manau, kad sūnus darys tai, kas jam padės geriausiai išreikšti save.