Pietų Amerikoje su sutuoktiniu smuikininku Raimondu Butvila (55 m.) bei dviem vaikais gyvenusi R.Railaitė-Butvi-lienė turėjo per dvi dienas apsispręsti, ar imtis naujų pareigų gimtinėje.
Kai į Karakasą, Venesuelos sostinę, paskambino Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius Gintautas Kėvišas, Rūtai iš rankų vos neiškrito telefonas.
„Teatrui reikia baleto direktorės”, – neatlyžo G.Kėvišas. Kai moteris paklausė, kada galėtų pradėti dirbti, išgirdo: „Nuo rytdienos.”
Po savaitės ji jau buvo Vilniuje. Apsispręsti keltis į Lietuvą padėjo ir tai, kad Butvilų vaikai jau tapo savarankiški ir persikėlė gyventi į Europą.
Sūnus Šarūnas (26 m.) dirba inžinieriumi techniku vienoje naftos bendrovėje Švedijoje, duktė Gailė (21 m.) šiuo metu gyvena Londone, kur svajoja mokytis aktorystės.
Pastaruoju metu Karakase padidėjo nusikalstamumas. Pasidarė bjauru skaityti suvestines, kad per savaitgalį sostinėje nužudyta 50–60 žmonių.
Emigrantų šeimai vis labiau norėjosi savo būsto, savų namų.
„Venesueloje mano vyras Raimondas buvo toks užsispyręs, kad nenorėjo pirkti jokio būsto. Visą laiką nuomojomės”, – dabar dėl to džiaugėsi baleto pedagogė.
Metus viešbutyje pragyvenusius menininkus iš pradžių priglaudė Vlado ir Eugenijos Mažeikų šeima.
Butvilų vaikams Šarūnui ir Gailei jie buvo kaip seneliai.
„Būdavo, po darbo grįžtu ir matau, kaip Eugenija moko vaikus lietuviškai skaityti ir rašyti, mes su vyru tokioms pamokoms neturėjome laiko”, – prisiminė baleto direktorė.
Kai Mažeikos pardavė namą Karakase ir išsikraustė į užmiestį, Butviloms teko nuomotis kitą būstą – jame praleido 10 metų.
R.Railaitė-Butvilienė nesigaili grįžusi į teatrą, kurį pažįsta nuo jaunystės. Čia ji pradėjo šokti 1976-aisiais, būdama aštuoniolikos. Vilniuje ji sukūrė daug įspūdingų vaidmenų.
Šįvakar, gruodžio 31-ąją, žiūrovai išvys baleto premjerą „Žydrasis Dunojus” pagal valsų karaliaus Johanno Strausso muziką.
Prie šio baleto kūrimo jau suspėjo prisidėti ir R.Railaitė-Butvilienė.
„Šiame balete bus du rimti dalykai – muzika ir meilė”, – pažadėjo pedagogė.
1993-iaisiais su kūrybine grupe į Venesuelą atvykusi Butvilų šeima manė, kad šioje šalyje dirbs tik metus. Dukteriai Gailei tada nebuvo nė trejų, o penkeriais metais vyresniam Šarūnui reikėjo ieškoti tinkamos mokyklos.
Iš pradžių lietuvę pakerėjo venesueliečių nuoširdumas. Į darbą ji vykdavo visuomeniniu transportu, nes nemokėjo vairuoti.
„Būdavo, stoviu autobuse laikydama krepšį, o kažkas man tapšnoja per ranką: „Duok, palaikysiu.” Matydami, kad aš užsienietė, visi stengėsi man padėti”, – prisiminė pašnekovė.
Balerina greitai pramoko ispaniškai, nes Venesuelos kultūros ministerija lietuvei pasiūlė kurti naują baleto mokyklą, padėti surasti pedagogų.
Svetimoje šalyje R.Railaitė-Butvilienė lengvai pritapo, nes venesueliečiai mėgsta baletą.
1994-aisiais lietuvė pradėjo dirbti pas garsią baleto primadoną Niną Novak, buvusią „Ballet Russe de Monte Carlo” žvaigždę.
Vėliau ji buvo pakviesta vesti pamokų „Teatro Teresa Carreno” baleto artistams, o nuo 2000-ųjų – dėstyti Karakaso universitete.
Moteris nenutraukė su šiuo universitetu darbo sutarties, o pasiėmė metams akademinių atostogų.
Lapkritį atsisveikindama su savo auklėtinėmis, R.Railaitė-Butvilienė negalėjo sulaikyti ašarų. Tačiau gimtinės ilgesys buvo stipresnis už norą gyventi šiltojoje Venesueloje, kur užburia nuostabi gamta ir nuoširdūs žmonės.