Amerikiečiams sunku suvokti, kad Niujorke gali būti net dvi lietuvių šokių studijos. O šokėjai šypsosi prisimindami, kaip viskas prasidėjo.
Kai Niujorke, Midtaune, atsiveria vieno namo lifto durys, patenki tiesiai į šokių aikštelę.
Aplinkui veidrodžiai, suskamba muzika ir prasideda dar viena pamoka su I.Lukošiūte, apie kurią birželį buvo daug kalbama populiarioje JAV televizijos laidoje „Manai, kad gali šokti”, nes ji sugebėjo prasimušti tarp dvidešimties finalininkų.
Dabar ši liekna šviesiaplaukė grįžo į kasdienybę studijoje „Ballroom off Fifth”, kurioje ant sienos kabo jos su partneriu ir mylimuoju Ghermanu Mustucu nuotrauka.
Čia jie dirba jau beveik aštuonerius metus, kai atvyko į Niujorką iš Čikagos. Tuomet pora ryžosi nerti į audringą šokių vandenyną, o ne pliuškentis provincijoje.
O dabar atėjo laikas vėl rizikuoti – lietuvė ir moldavas nutarė šiame mieste atidaryti savo šokių studiją.
„Anksčiau visas dėmesys būdavo mūsų pačių šokiams, nes siekėme titulų, – pasakojo dukart pasaulio ir penkiskart JAV čempionė iš Klaipėdos. – Bet atėjo laikas investuoti į ateitį. Kuo greičiau pradėsi verslą, tuo jis greičiau išsiplėtos.”
Šokėjų karjera – neamžina. Tai suprato ir Jolanta bei Darius Mosteikos, kai būdami vos 25-erių ryžosi nusipirkti franšizę ir dar kovodami čempionatuose atidarė savo studiją Niujorke.
Jie buvo vos prieš dvejus metus atvykę į nepažįstamą šalį iš posovietinės Lietuvos, kurioje dauguma galvojo apie tai, kaip pavalgyti, o ne kur šokti. Tik ne Mosteikos.
Pora gavo pasiūlymą atvykti į Niujorką, ten mokyti kitus ir šokti konkursuose. O paskui – nusipirkti studiją.
„Mes buvome jauni, norėjome šokti ir užkariauti pasaulį. Ne verslas buvo galvoje. Bet šokėjai supranta, kad uždarbis priklauso nuo kūno.
Jei susilaužytum koją, neturėtum sveikatos, studijai vadovauti galėtum invalido vežimėlyje, o šokti – ne”, – sakė buvusi kaunietė J.Mosteikienė, šeimininkaujanti tinklo „Fred Astaire” studijoje Aukštutiniame Vest Saide.
Užėjus į šią erdvę pasitinka XX amžiaus pradžios legendinio Brodvėjaus šokėjo Fredo Astaire’o nuotrauka.
Pirmadienio rytas, bet žmonių – pilna. D.Mosteika garsiai skaičiavo žingsnelius vedžiodamas po parketą vyresnio amžiaus moterį.
Šoko ir vyriausia mokinė, 90-metį atšventusi Jackie.
„Ar man patinka šokti? O kam nepatinka?” – šypsojosi senolė, iš netoliese esančių globos namų kelis kartus per savaitę ateinanti šokti į nepigiai kainuojančią studiją.
„Tie žmonės nesensta, jie visada puikiai nusiteikę, leidžia sau gerai leisti laiką”, – sakė J.Mosteikienė.
Ji rodė sukabintas ant sienos savo mokinių nuotraukas, kuriose mėgėjai atrodo tarsi profesionalūs šokėjai.
Visi, kurie lankosi studijoje, gali dalyvauti labdaringuose šokių pokyliuose, kartu kuria programas.
„Studentai pasijunta žvaigždėmis. Štai čia Luis. Ji muzikantė, laimėjusi kelis „Grammy” apdovanojimus, dabar ketina įrašyti albumą su Santana. Ji taip pat šoka pas mus”, – pasakojo J.Mosteikienė.
„Showtime!” – šou pradžią skelbia vienas mokytojų Valerijus Grebeninas (33 m.) – taip pat iš Lietuvos, neseniai tapęs Mosteikų partneriu.
Jungtinėse Amerikos Valstijose netrūksta šokių instruktorių iš Rytų Europos. Na, tai kas, kad jie visi angliškai kalba su akcentu. Svarbiausia – kaip jie juda ant parketo.
„Amerikiečiai labiau pasitiki mokytoju, kai girdi akcentą. Visi žino, kad atvykusieji iš buvusios Sovietų Sąjungos šokti išmoko ne šiandien.
Žmonės suvokia, kad mes tai darome nuo vaikystės, o ne taip kaip Amerikoje būna – kelerius metus pasimoko ir jau eina mokyti kitų”, – sakė J.Mosteikienė.
Nors anksčiau amerikiečiams dažnai atrodydavo, kad šokti reikia sugebėti, televizijos šou „Šok su žvaigžde” visiškai pakeitė supratimą, kam skirtas tango ar rumba.
„Jei gali eiti, mes išmokysime tave šokti”, – tokiu šūkiu vadovaujasi praeityje garsaus JAV šokėjo Arthuro Murray studijų tinklas, kuriam kitąmet bus jau šimtas metų.
Šio vardo franšizę nusprendė įsigyti I.Lukošiūtė ir Gh.Mustucas. Pasaulyje „Arthur Murray” studijų yra per 270. Bet Niujorke bus atidaryta antroji.
„Mes jau porą metų bendraujame su šia kompanija, mokomės sistemos, kurios negalima lyginti su būdinga paprastai šokių studijai.
Čia kiekvienam studentui sudaroma atskira programa, čia gali šokti bet kuris žmogus iš gatvės. Juk svarbiausia pradėti, o po to šokis tampa kaip narkotikas, be kurio negali gyventi”, – sakė I.Lukošiūtė.
Šokių bumą tarp amerikiečių ji pajuto po to, kai televizijoje pasirodė laida „Šok su žvaigžde”, vėliau persikėlusi ir į Lietuvą bei daugybę pasaulio šalių.
Staiga tūkstančiai žmonių užsimanė šokti ir nebebijojo žengti į vyrukų suglostytais plaukais ir merginų blizgančiomis suknelėmis pasaulį.
„Anksčiau jaunimui atrodė, kad sportiniai šokiai yra tik seniams. Kai pamatė per televizorių, kas tai yra iš tiesų, staiga pradėjo skirti, kas yra ča ča ča”, – šyptelėjo I.Lukošiūtė.
Ir ji pasidavė šokių projektų televizijoje bumui. Tačiau ne kaip profesionalė poroje su mėgėju, o kitokio pobūdžio laidoje „Manai, kad gali šokti”.
Televizijoje „Fox” dar 2005-aisiais prasidėjusiame projekte suporuojami žmonės, kurie jau moka šokti, ir ne bet kaip.
Vieni yra džiazo, kiti hiphopo, treti – baleto ar stepo asai. Standartinių ir Lotynų Amerikos šokių pasaulio čempionė Iveta buvo tarp mažumos.
Būti pastebėtai tūkstantinėje minioje norinčių patekti į laidą buvo sunkiau nei galima įsivaizduoti. Ten niekam nerūpėjo tavo titulai.
Reikėjo kautis su jaunimu ir sugebėti šokti taip, kaip liepia choreografai, tarkime, breiką, kurio niekada nesi bandžiusi.
Pirmą ir antrą kartą lietuvė perėjo pirminę atranką ir prasimušė į antrąjį etapą Las Vegase, bet į pagrindinę laidą nebuvo atrinkta.
„Esu toks žmogus, kuris nepasiduoda ir eina iki galo. Aš treniravausi papildomai, lankiau hiphopo, džiazo pamokas. Džiaugiuosi, kad ta laida mane privertė tobulėti ir atvėrė akiratį”, – prisipažino I.Lukošiūtė.
Šiemet klaipėdietė sugebėjo taip užburti komisiją ir publiką, kad joms nebeliko nieko kita, kaip tik atrinkti atkakliąją šokėją į dvidešimtuką, kuris Los Andžele kovėsi dėl pergalės.
Čia nebuvo kada gludinti vieno numerio pusę metų, kaip būdavo ruošiantis pasaulio čempionatams.
Laidose „Manai, kad gali šokti” naują šokį reikėdavo parengti per tris dienas. Ir dar su partneriu, kuris ne visai atitinka tavo stilių.
„Iki tol niekada nepagalvojau, kad įmanoma taip skubiai parengti programą ir ją rodyti milijonams žiūrovų, – prisipažino lietuvė, iškritusi iš laidos trečiąją savaitę po Bolivudo šokio. – Pajutau, kokia galinga yra televizija.
Penkios minutės televizijos ekrane gali duoti daugiau nei pergalė pasaulio čempionate. Mano laimėjimus iki tol žinojo tik šokių pasaulis, paprastas žmogus tuo nesidomi.
O kai televizijoje parodė, kad esu čempionė, gatvėje pradėjo atpažinti.”
Kameras, šviesas ir dėmesį Amerikoje yra patyrę ir Mosteikos.
Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje atvykėliai iš Lietuvos kaipmat prasimušė tarp pirmaujančių porų JAV ir sulaukė ne vieno kvietimo filmuotis Holivudo juostose.
Kartu su Vanessa Williams jie šoko itin populiariame 1998-ųjų filme „Pašok su manim”, o 2004-aisiais – su Richardu Gere’u ir Jennifer Lopez juostoje „Pašoksime?”.
Dabar J.Mosteikienė numoja ranka prisiminusi tuos filmavimus.
„Mus skraidino į Los Andželą, vežiojo limuzinu, gyvenome gražiame viešbutyje. Tai buvo tiesiog įdomi patirtis”, – šypsojosi „Fred Astaire” studijos savininkė.
Dabar jie su Dariumi nebedalyvauja konkursuose, bet jiems rengia jaunimą. Lietuvių pora augina du vaikus, todėl be paliovos sukasi tarp namų, mokyklų, būrelių ir savo studijos.
„Šį sezoną esame labai užsiėmę”, – sakė D.Mosteika.
Jie su žmona niekada nesigailėjo, kad paliko Lietuvą ir išvyko toli nuo namų. Jie kartu šoko nuo 1986-ųjų, o kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę sugriuvo sporto sistema, neturėjo didelio pasirinkimo.
„Norėjome šokti, o be pinigų to daryti negalėjome. Savo gyvenimo be šokių neįsivaizdavome. Buvome visiški fanatikai. Turėjome vienintelę išeitį – išvažiuoti”, – sakė J.Mosteikienė.
Mintis persikelti į JAV ir pradėti naują gyvenimą ilgai neviliojo I.Lukošiūtės. Mergina gyveno Klaipėdoje, treniravosi „Žuvėdroje”, buvo įsimylėjusi ir nenorėjo keltis už Atlanto, kur dirbti išvyko jos mama.
Anastazija Lukošienė Klaipėdoje buvo pradinių klasių mokytoja, jos vyras dirbo statybose, tad jiems išlaikyti šeimą praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje nebuvo lengva.
I.Lukošiūtei neatrodė, kad ji kada nors galėtų pragyventi iš šokių.
„Esu iš paprastos šeimos. Net pagalvoti negalėjau, kad kada nors skraidysiu po pasaulį šokdama. Pažinojau poras, kurios skraidydavo į Angliją pas garsius šokių mokytojus.
Negalėdavau sau leisti net privačios pamokos su Lietuvos šokių mokytojais Idzelevičiais.
Man atrodė, kad tai įmanoma tik turtingų tėvų vaikams.
Bet Amerikoje supratau, kad čia įmanoma šokti dirbant bet kurį darbą. Jei labai nori, gali iš šokių ir gyventi”, – sakė I.Lukošiūtė.
Jai buvo septyniolika, kai atvyko į Čikagą ir pradėjo mokytis dvyliktoje klasėje. Po kiek laiko pradėjo šokti su buvusiu Kauno „Sūkurio” šokėju Artūru Narbutu.
Tarp jų įsiplieskė ir meilė, tačiau po trejų metų pora išsiskyrė. Būtent tada su I.Lukošiūte susisiekė moldavas Gh.Mustucas.
Jis gyveno Jutoje, ieškojo partnerės dalyvauti dešimties šokių konkursuose ir išgirdo, kad lietuvė nebeturi partnerio.
Lietuvės ir moldavo pora nutarė kraustytis į Niujorką ir dukart laimėjo dešimties šokių pasaulio čempionatą.
Gh.Mustucas užkariavo ir Ivetos širdį.
Ant jos piršto spindi žiedas su deimantu, bet šokėja gynėsi, kad jis – tikrai ne sužadėtuvių.
„Ghermanas kažkada gimtadienio proga man padovanojo žiedą su mažu pusės karato deimantu. Kai po metų pirmą kartą tapome pasaulio čempionais, jis pakeitė deimantą į vieno karato.
Po to gimtadieniui – jau į dviejų karatų. Taip kasmet jis augo. Dabar jau nemažas, reikėtų ką nors kita dovanoti”, – nusijuokė I.Lukošiūtė.
Kupina energijos ir planų ji nuolat skraido teisėjauti konkursuose ir šokti, lekia į baleto pamokas ir moko studentus.
Į studiją šokėja kone kasdien atsineša ir savo miniatiūrinį pinčerį Rikį, kuris kantriai tupi stebėdamas, kaip šeimininkė sukasi ant parketo.
Šis šuniukas kaskart primena nepakartojamą patirtį televizijos laidoje „Manai, kad gali šokti”, nes būtent tada I.Lukošiūtė jį gavo dovanų.
„Kai Los Andžele vyko paskutinė atranka, kur visą dieną reikėjo laukti, kas bus toliau, susipažinau su baleto šokėju Alexu. Jam sakiau, kad visą gyvenimą aukoju šokiams. Savo atostogas, pinigus, laisvą laiką.
Bet vieno dalyko labai noriu – šuns. Pasakiau, kad pirksiu šunį, nesvarbu, ar pateksiu į laidą, ar ne”, – prisiminė I.Lukošiūtė.
Reikėjo dar palūkėti šuns, nes ji pateko tarp finalininkų. Bet tą dieną, kai iškrito, Alexas atvežė lietuvei šuniuką.
Ji pinčerį pavadino Rikiu, mat vienas laidos dalyvių, vardu Ricky, nuolat lakstydavo ir nenurimdavo, visai kaip šis šuo.
„Man jis labai pakeitė gyvenimą. Visada kasdien susidarau dienos planą, o dabar jis sukasi aplink Rikį.
Kad vienas ilgai nebūtų, kad paėstų, išeitų į lauką”, – pasakojo I.Lukošiūtė, glostydama augintinį, kuris taps jos naujosios „Arthur Murray” studijos talismanu.
Nežinia, ar ši studija išsilaikys tiek metų, kiek gyvuoja Mosteikų „Fred Astaire”. Bet emigravę į JAV lietuviai žino, kad nerizikuojant ko nors pasiekti neįmanoma.
„Mums neatsibosta šokiai. Įsisuki kaip voverė į ratą ir varai, – šypsojosi J.Mosteikienė. – Šokių studija – tai ne mašina, kuri štampuoja šokėjus.
Viskas priklauso ne nuo jos pavadinimo, o nuo žmonių, kurie dirba.”