Šie metai G.Dauguvietytei buvo dosnūs – „Lietuvos ryto” žurnalas „Stilius” ją paskelbė Metų moterimi. O lapkritį per 85-ąjį gimtadienį moteris sulaukė tiek daug skambučių, kad net pajuokavo: nuo sveikinimų įkaitusiu telefonu galėjo lyginti drabužius.
Dėl sveikatos didelių rūpesčių Galina neturi, nors gydytojų globos prireikia.
Po neseniai atliktos akies operacijos ji televizoriaus ekrane ėmė taip puikiai matyti pamėgto žinių pranešėjo raukšles, kad nutarė medikams patikėti ir kitą akį.
„Kad grabe geriau matyčiau”, – atkerta žinoma moteris abejojantiems, ar jos metų žmogui dar reikia tokių operacijų.
Jei rimtai, garbaus amžiaus moteris nori būti pasiruošusi netikėtumams. Gal senatvė prikaustys prie patalo, gal neįstengs vaikščioti, tada galės bent skaityti knygas.
„Būk pasiruošusi blogiausiam”, – dukterį mokė praeityje garsi teatro aktorė Petronėlė Vosyliūtė.
Nors Galina savo griežtosios motinos bijojo, yra dėkinga už auksinį patarimą. Turbūt todėl ji dabar – netipiška pensininkė.
Štai gavo 600 litų sąskaitą už keturių kambarių buto šildymą ir nesiskundžia. Mat jau trylika metų už šildymą pradeda mokėti dar vasarą – po 100, 200 litų per mėnesį, o kai gavo honorarą už knygą, ir 300 litų įmokėjo.
Net šiek tiek persistengė norėdama būti neskolinga, nes dabar šilumos tiekėjai jai yra skolingi apie 4 tūkstančius litų.
Banko „Snoras” griūtis G.Dauguvietytės taip pat neišmušė iš vėžių, nors ten turėjo nemažai santaupų.
Kai žmonės būriavosi prie žlugusio banko durų, ji ramiai svarstė: pensijas (senatvės ir valstybinę) gauna, maistui nėra išranki, truputį santaupų turi ir kitame banke, tad išgyvens.
Kai aplankiau žymiąją moterį prieš pat šventinį šurmulį ir paklausiau, ko ji trokšta iš ateinančių metų, išgirdau santūrią svajonę: „Norėčiau, kad stogas nenuvažiuotų ir ta baisioji liga (vėžys) neužkluptų.”
Kam teko pastaruoju metu bendrauti su G.Dauguvietyte, turėtų man pritarti: jos protas išlikęs aštrus, o atmintis – puiki.
Stebina ir atvirumas, už kurį garsenybę giria trijų jos knygų skaitytojai.
Prieš šį interviu dvejojau, ar mano pašnekovė atsakys į kai kuriuos klausimus, bet pokalbis tas dvejones išsklaidė.
Drąsa gyventi ir kalbėti taip, kaip širdis liepia, – išskirtinis šios moters būdo bruožas, vienus žavintis, kitus gluminantis ar juokinantis.
– Praeityje buvote padūkusi, kompanijos siela. Dabar gyvenate viena. Ar nesijaučiate vieniša, ypač per šventes?
– Vienatve džiaugiuosi, būti vienai man – laimė. Taip, paauglystėje ir jaunystėje buvau padūkusi.
Dirbdama kino studijoje nuolat būdavau minioje, triukšme. Kai iš ten mane nuviliojo į Lietuvos televiziją, pakliuvau tarsi į beprotnamį.
Visas mano gyvenimas prabėgo triukšme, tad dabar mėgaujuosi ramybe. Grįžtu iš kokio nors renginio į namus ir džiaugiuosi vienatve.
– Ar nesigailite, kad neturite vaikų?
– Vaikų neturiu, nes nenorėjau, bėgau nuo to, labai saugojausi. Vieną kartą abejojau, bet po to nutariau, kad nereikia, tam nėra laiko.
Jei būčiau vaiko susilaukusi su savo pirmuoju vyru mediku, dabar atžalai būtų per 60 metų, anūkui galbūt – apie 40. Jie dar būtų augę nepavojingu laiku.
Bet mano proanūkiui būtų buvę daug pavojų. Dabar auginti vaikus labai daug nervų kainuoja, reikia saugoti nuo alkoholio, narkotikų, sekso laisvės. Bijočiau dėl savo proanūkio.
– Galėjote gyventi kaip ponia Paryžiuje, juk pirmasis jūsų vyras korsikietis medikas jus lepino.
– Paryžiuje guliu lovoje, prie lovos vynuogių pridėta, vyno butelis stovi. Dvylika metų vyresnis gražuolis vyras šokinėja aplink mane, devyniolikametę.
Toks gyvenimas man tapo nuobodus, vieną dieną nieko jam nesakiusi išėjau iš namų. Išdūmiau į Šveicariją pas motiną, kuri ketino vykti į Ameriką.
Tačiau aš norėjau grįžti pas tėvą į Vilnių, taigi mudvi patraukėme į gimtinę.
– Nuo savo trečiojo oficialaus vyro Jurgio, su kuriuo pragyvenote per 40 metų, nebėgote. Urną su jo pelenais saugote savo namuose.
– Su Jurgiu nė karto nebuvome susipykę. Jurgis mirė staiga. Vieną akimirką su juo kalbėjausi, o kitą jo jau nebebuvo.
Man tai buvo daugiau nei smūgis. Po kelių dienų urną su vyro pelenais parsinešiau į namus. Tą akimirką vėl pajutau ramybę. Atrodė, kad mes vėl kartu.
Su juo mintimis pasikalbu, išbaru, kad mane paliko. Kartais paprašau: „Dabar visur korupcija, gal ir ten ji yra. Paprašyk, Jurgi, kad aš lengvai kaip ir tu išeičiau.”
Kita vertus, gal jis būtų pražuvęs, jei aš pirma būčiau išėjusi?
Be jo gyvenu jau septynerius metus. Kaskart, kai gaunu gėlių, vieną žiedą įdedu į spintelę prie urnos su jo pelenais. Ir po „Stiliaus” Metų moters pokylio vienas žiedas atiteko jam.
– Knygoje „Dialogai su savimi” teigiate, kad vyrams fiziškai aistros niekada nejausdavote, lovoje nebuvote karšta.
– Įsimylėdavau dažnai, bet tokios aistros, kai plėšomasi, rėkiama, nejaučiau. Man ne tai buvo svarbu. Turėjau draugių, žinau, kaip būna, – moteris vidury dienos gali vyro paprašyti pagulėti. Bet man taip nenutikdavo.
Kavalierių man netrūko, pasiimdavau kokius norėdavau, tačiau į lovą netempdavau. Buvome griežtai išauklėtos, vienos nakties nuotykių vengdavome.
Nors dabar dėl kai kurių praleistų progų gailiuosi.
Jei laikas grįžtų atgal, su dviem vyrais pasimylėčiau. Tik jų jau nebėra šiame pasaulyje.
– Greitai įkaisdavote, bet greitai ir perdegdavote. Kiek trunka meilė?
– Įsimylėjimas ir meilė – skirtingi dalykai.
Kai su žmogumi kartu pragyveni aštuonerius ar devynerius metus, tada pajunti, kad be to žmogaus negali būti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Kad tu jam, jei reikėtų, atiduotum savo inkstą, akį. Štai kas yra meilė.
Kai ištekėjau už Jurgio, 42 metus joks kitas vyras man nepatiko. Tai retenybė.
Dabar pažįstu vos kelias tokias tvirtas poras.
– Saugote savo vyro pelenus ir pati norite, kad kūnas po mirties būtų sudegintas.
– Kai gimiau, buvo labai šalta žiema. Mama manęs pati maitinti negalėjo, nes greitai grįžo į teatrą vaidinti, o jos vaidmenys būdavo tragiški. Kai ji mane pamaitindavo savo pienu, visą naktį būdavau nerami.
Mane prižiūrėjo auklė estė. Žiemos vakarais, kai tėvas ir motina dirbdavo teatre, auklė mane suvystytą kaip mumiją padėdavo į šiltą didelės viryklės orkaitę.
Dieną toje orkaitėje ruošdavo pietus, tad vakare ji būdavo dar šilta. Orkaitės durelių neuždarydavo. Man ten būdavo jauku, šilta, tad ramiai miegodavau.
Taigi mano pradžia buvo orkaitėje, todėl noriu, kad ir pabaiga ten būtų.
– Ateitis jūsų nebaugina, viską esate numačiusi.
– Ateities nebijau. Turiu gerus globėjus, žinau, kad manimi pasirūpins. Jei reikės, įkurdins pensione.
Tos vietos taip pat nesikratau, tik norėčiau geresniame, ne prasčiausiame pensione.
– Jūsų butas Vilniaus centre, ant Tauro kalno, mena daug garsių žmonių. Galbūt čia ateityje bus muziejus?
– Jis atiteks padoriems žmonėms, o kaip bus toliau, – jų valia.
Testamentą surašiau dar 2002 metais, kai mano vyras dar buvo gyvas. Tada viską buvau palikusi jam. Nemaniau, kad gyvensiu ilgiau už vyrą, kuris už mane buvo jaunesnis vienuolika metų. Taigi reikia tik už jaunesnių tekėti.
– Taip ramiai kalbate apie testamentą. O mirties nebijote?
– Nebijau, tik pavydžiu davatkoms, kurios tiki amžinu gyvenimu ir rojumi. Aš svarstau, kad galbūt yra reinkarnacija, kai dvasia grįžta į kitą kūną. Nes dvasia tikiu – neabejoju, kad žmogus ją turi.
Pateiksiu pavyzdį.
Su Jurgiu mes labai gerai sutarėme. Moters dieną pabudusi jo dažnai nerasdavau – būdavo išbėgęs geltonų tulpių, kurios man labai patikdavo.
Kartą po Jurgio mirties pabudusi Moters dieną pamaniau: „Dieve, jau šešti metai pabundu viena, niekas neateina, nėra geltonų tulpių.”
Man nereikia daug gėlių, nemėgstu būti vergė. O gėlėms, ypač rožėms, reikia vergauti: į vonią įdėti, išimti, galus nukirpti. Gal praėjusiame gyvenime buvau vergė, nes dabar to labai nekenčiu?
Taigi tą dieną ilgėjausi Jurgio ir jo dovanotų tulpių. Vakare manęs laukė staigmena – patikrinus tris loterijos bilietus, kuriuos buvau nusipirkusi, paaiškėjo, kad laimėjau muzikinį centrą. Nors niekada nieko iki tol nebuvau laimėjusi.
Porą kartų esu pajutusi, tarsi Jurgis būtų kambaryje. Nors tai buvo tik akimirkos dvelksmas.
– Savo knygose prisipažįstate, kad tėvas, garsus to meto režisierius Borisas Dauguvietis, jums leisdavo viską. Buvote išlepinta vienturtė?
– Mano motina buvo griežta, o tėvas pats jaunystėje buvo padūkęs. Kai krėsdavau šunybes, tėvas sakydavo: „Vaikas turi turėti vaizduotę.”
Jis ant manęs yra rėkęs tik kartą.
Mūsų namuose buvo kategoriškai draudžiama kalbėti apie teatrą. Motina niekada neklausdavo tėvo, ką jis režisuoja.
Tėvo mėgstamiausias aktorius buvo Juozas Rudzinskas. Tai buvo talentingas kūrėjas, tikras gaivalas.
Jis ne tik vaidino, bet ir mokė būsimus aktorius. Aš buvau jo kurse.
Kartą J.Rudzinskas susipyko su mano tėvu ir man pasakė: „Kai tas senis pastips, aš apšiksiu jo kapą.”
Kitą dieną namuose per pusryčius paklausiau tėvo, kas jo statomoje Maksimo Gorkio pjesėje „Jegoras Bulyčiovas ir kiti” atliks pagrindinį vaidmenį.
Tėvas atsakė, kad tai suvaidinti geriausiai gali tik J.Rudzinskas. Ir tada aš nusistebėjau: „Rudzinskas? O jis pasakė, kad kai numirsi, apšiks tavo kapą.”
Tėvas, kuris man viską leisdavo, metė šakutę ir sušuko: „Lauk iš čia! Tu man nenešiosi, kas ką apie mane sako. Kad daugiau niekada to negirdėčiau!”
Tada tėvas pirmą ir paskutinį kartą gyvenime ant manęs šaukė.
– O jus, Galina, ar gali kas nors supykdyti?
– Turiu vieną laimę – kai Dievas žmonėms dalijo ydas, man nedavė pavydo. Aš niekam nieko nepavydžiu – nei namų, nei mašinų, nei drabužių.
Kitoms moterims niekada nepavydėjau grožio, nes pati buvau graži, turėjau gražią figūrą. Ir dabar, kai matau gražiai apsirengusią moterį, man smagu, pasigrožiu ja.
Kai esi nepavydus, nebūna pykčio, intrigų. O jei man koks nors žmogus nepatinka, jo vengiu.
– Ar esate bandžiusi išsiburti ateitį?
– Mano motinos draugė ir mano krikštamotė buvo operos solisto Kipro Petrausko žmona – aktorė, poetė Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė.
Ji puikiai dėliojo Taro kortas, aktorės jos prašydavo išburti. Aš dažnai viešėdavau Petrauskų namuose, matydavau būrimo seansus, bet niekada nepanorau išsiburti.
Gal todėl, kad netikiu burtais, o gal todėl, kad pati buvau atsakinga už savo gyvenimą.
Dar vaikystėje, kai gyvenome Kaune, motina mane nusivesdavo prie elgetų lūšnų, sudurstytų iš kartono, ir sakydavo: „Jei nesimokysi, irgi taip gyvensi.”
Todėl mane stebina, kad Lietuvoje dabar reikia „Maisto banko”, kad nėra ką valgyti. Aš buvau auklėjama kitaip: „Valgyti neturi tik girtuokliai ar tinginiai.”
Kaip būtų gerai, kad jau kitąmet Lietuvoje, kaip Antano Smetonos laikais, nereikėtų jokių „Maisto bankų”.