Žinią apie tekusį titulą Jurijus sutiko skambiu juoku ir čia pat išdėstė teoriją, kaip nutiko, kad neigiamų vertinimų „TV antenos“ skaitytojai jam skyrė tiek daug.
— Kokius jausmus jums kelia toks įvertinimas? — paklausėme Jurijaus.
— Kaip tik grįžtu iš Kaune surengto vieno hiphopo klubo penktojo gimtadienio vakaro, kur susirinko jaunimas nuo penkerių iki dvidešimties metų. Aš jame sulaukiau tiek meilės, kiek seniai nejutau.
Tais internete vykstančiais balsavimais aš visiškai netikiu. Ten mygtuką dešimt kartų galite paspausti jūs, Nerijus Juška dvidešimt kartų paspaus.
Arba Edita Daniūtė. Štai pastarojoje „Šok su manimi“ laidoje sėdėjo jos studijos auklėtinės. Dieve, jei aš būčiau jų tėvas, daugiau gyvenime neleisčiau į tą studiją. Sėdi dešimties metų mergaitė ir šneka — šitas Smoriginas, tas Smoriginas. Galvoju: kaip tas mažas vaikas bendrauja, kodėl jam neišaiškinta, kad aš jam seneliu jau galėčiau būti?
Visus tuos balsavimus aplinka gali paveikti. Kad ir tūkstančiai tų paspaudimų — kokie trys šimtai žmonių turbūt sėdėjo ir prieš mane spaudė. Štai ir viskas. Viskas čia dirbtina.
— Vadinasi, nė kiek nenusimenate?
— Visiškai ne. Juk laidų reitingai yra tokie geri. Visi žiūri, piktinasi. Bet jei žmonės negalėtų į mane žiūrėti, reitingų nebūtų. Manęs juk iš tos laidos neiškrapštysi. Man žmonės per „Facebook“ rašo, gatvėje susitikę pasako: koks jūs nuostabus ir įspūdingas, nesenstantis diedas.
— Vienoje laidoje jau trankėte durimis ir sakėte, kad nebenorite dalyvauti „Šok su manimi“. Ar tos emocijos jau praėjo?
— Tos emocijos buvo tikros. Tiesiog turiu vieną psichologinę bėdą. Visą šou priimu kaip teatro veiksmą. Bet niekaip negaliu susitaikyti su mintimi, kad kartais ir su manimi prodiuseriai žaidžia.
Mes viską išsiaiškinome. Aš tikrai eteryje nesipešiu su E.Daniūte. Jei ji dabar ateis, tiesiog atsistosiu ir išeisiu. Nenoriu taip nusiristi, kad dukters amžiaus mergina mane vadintų senu pirdyla.
Paskui ji man sako: čia taip buvo sutarta su prodiuseriais. Tai dabar žiūrėkite — staiga laidoje atsiranda jos studijos auklėtinės, kurios net Editos šukuoseną pasidariusios. Mergaičiukės, o loja tuo pačiu tembru ir tais pačiais tekstais kaip Edita. Prodiuseris (šou „Šok su manimi“ kuria Justinas Milušauskas. — Red.) tęsia tą patį žaidimą, tik kitomis rankomis.
Turėjau tiesioginį pokalbį su TV3 generaline direktore Laura Blaževičiūte ir programų vadovu Jurgiu Jefremovu. Ir po jo galiu pasakyti — dėjau aš ant tų prodiuserių iš penkto aukšto. Man svarbiausia, kad kanalo vadovybė mane vertina, o prodiuserius visada galima pakeisti.
— Vadinasi, galime tikėtis jus eteryje matyti ir 2012-aisiais?
— Šito nežinau. Televizija — kaip graži moteris, kas nors pamojuos piršteliu, ant kurio deimantas užmautas... Kol sutarties nėra, negaliu pasakyti, būsiu ar nebūsiu.
— Televizijoje netrūksta žmonių, kurie nori įsiteikti publikai. Jūs to lyg ir nesistengiate daryti.
— Išduosiu paslaptį. Sovietiniais metais baleto menas buvo labai gerbiamas, gretinamas su opera ir drama. Nepriklausomoje Lietuvoje jis tapo tarsi nepageidaujamas, daug žmonių nebesusigaudo, kas čia per meno šaka.
Sportiniai šokiai užėmė didelę aikštelę. Jų galima labai greitai pramokti. Jei rengtume projektą „Šok su manimi“ baleto ar moderniojo šokio pagrindu, prireiktų metų, kol bent minimalus rezultatas būtų matomas. O sportinius šokius žmonės, Dievo apdovanoti charizma ar koordinacija, gali greitai perprasti.
Kai mokiausi baleto meno, baleto režisūros, sužinojau daug scenos paslapčių. Scenoje yra keturios sienos. Ne trys, ne kulisai ir „zadnikas“, o keturios. Jei stovi užpakaliu į žiūrovus, nereikia dėl to jaudintis. Scenoje turi būti savimi ir kurti etiudą, kurį tau sugalvojo režisierius.
O kadangi aš — pats sau režisierius, man visiškai neegzistuoja sąvoka „įsiteikti žiūrovams“ ar „įsiteikti vadovybei“. Jei aš reikalingas, tiksiu ir užpakaliu į žiūrovus atsisukęs. Jeigu ne, prievarta mielas nebūsiu. Aš tuo principu ir gyvenu.