Sutikęs pasikalbėti su „Stiliumi” vyras prisipažino, kad niekada nebūtų prabilęs, jei turėtų antrąją pusę. Pasakoti apie save kur kas paprasčiau, kai šalia nėra mylimo žmogaus.
„Gyvenu gerai – valgau, miegu, sportuoju, žaidžiu, keliauju. Toks dabar tas gyvenimas”, – šypsojosi „Lietuvos ryto” komandos krepšininkas.
Prieš pusę metų su dabar jau išsiskirsčiusios grupės „69 danguje” nare N.Pareigyte skirtingais keliais pasukęs vyras atgal nesigręžioja ir apie buvusią draugystę nėra linkęs atvirauti.
Pastarąjį pusmetį vyras daug svarstė, kaip gali apsiversti gyvenimas. Artūras nesako, kad Nijolė – blogas žmogus. Priešingai – jai jaučia pagarbą, o širdyje liko gražūs prisiminimai.
„Kartais būna liūdna. Kodėl? Man 26 metai, ir vėl esu vienas. Grįžtu vakare namo, o ten – tuščia.
Tačiau įpratau būti vienas, po treniruotės kur nors mieste pavakarieniauju, grįžtu namo – televizorius, filmas, žinios ir miegas”, – pasakojo Artūras.
Vis dėlto neslėpė, kad dabar jau kur kas lengviau ir svajoti apie naujus santykius, ir tikėtis, kad sutiks sau artimą merginą.
Per Kalėdas krepšininkas aplankė tėvus Mažeikiuose ir artimiausius draugus Šiauliuose – turėjo dvi laisvas dienas.
Išskirtinės šventinės nuotaikos Artūras nespėjo pajusti – jau antrąją Kalėdų dieną jo laukė treniruotės, vėliau – LKL rungtynės su Palangos „Nagliu”, sostinės „Sakalais”.
Juokdamasis prisipažino, kad vis dėlto parašė laišką Kalėdų Seneliui.
„Tik arba laiškas nespėjo nukeliauti, nes per vėlai išsiunčiau, arba Senelis turėjo per mažai laiko išpildyti mano norus. Jie tikrai nematerialūs. Materialūs daiktai kaip atėjo, taip gali ir išeiti. Gal savo dovanos sulauksiu per kitas Kalėdas?” – svarstė Artūras.
Įprasta Artūro diena, kaip pats sakė, – visiškai be intrigos. Net nevalgęs pusryčių kasdien jis skuba į rytinę treniruotę, vėliau – pietūs, miegas, vakarinė treniruotė, miegas.
„Kartais pagalvoju, kad daug savo gyvenimo pramiegu. Tačiau jei per pietus nepamiegosiu, vakarinėje treniruotėje jausiuosi nekaip.
Toks mūsų, krepšininkų, režimas, nieko nepadarysi. Dabar net laisvą dieną po pietų norisi prigulti”, – neslėpė Artūras.
Iš širdies pasilinksminti krepšininkai gali tik vasarą. Sezono metu bene didžiausia jų pramoga – pietūs ar vakarienė su draugais.
Artūras juokėsi, kad gavęs savaitę atostogų nebežinotų, ką veikti. Todėl, matyt, ilgai nesvarstęs sėstų į automobilį ir važiuotų pas tėvus, aplankytų bičiulius Šiauliuose.
„Ar neskrisčiau į Ibisą? Ne, o kas ten kitaip? Man Mažeikiai – puiki Ibisa, puiki vieta poilsiui”, – įsitikinęs krepšininkas.
– Sakote, kad jums – jau net 26-eri. Kiti pagalvotų, kad esate dar labai jaunas ir niekur nereikia skubėti.
– Komandoje esu vienas vyresnių. Nesakau, kad noriu keliauti prie altoriaus – jeigu būčiau norėjęs, jau būčiau tai padaręs. Esu tuo tikras.
– Po dvejų metų draugystės su Nijole pasukote skirtingais keliais.
– Tai buvo mūsų gyvenimo etapas, nuo kurio tikrai nebėgu. Tą laiką išbraukti sunku ir net nesinori. Dabar situacija yra kita.
Lietuva – maža šalis, turime bendrų draugų. Žinau, kaip jai sekasi, nors ir nesusitinkame.
– Iš kiekvienų santykių ko nors pasimokome. Kokios patirties pasisėmėte jūs? Juk bus kita mergina, kiti santykiai, galbūt ko nors nebedarysite ar darysite kitaip?
– Tikėkimės, kad bus. (Juokiasi.) Tas begalinis santykių troškimas kartais baigiasi ne tik gerai. Kalbu apie tokias situacijas, kai puoli į bet kurį glėbį.
Ačiū Dievui, aš šiandien taip nesijaučiu. Geriau būsiu vienas nei su bet kuo. Noriu būti tikras kito žmogaus jausmais.
Žinau, ką dariau ne taip. Dabar galbūt elgčiausi kitaip. Jei su Nijole išsiskyrėme, vadinasi, buvo dėl ko. Gal nesutapo požiūris į gyvenimą.
Jei galėčiau atsukti laiką, tikrai ką nors pakeisčiau. Pats elgčiausi kitaip. Tačiau kas būtų, jeigu būtų...
Iš tų dvejų metų draugystės tikrai pasimokiau ir tikrai padariau išvadas. Visokia patirtis yra naudinga.
– Ar turite nuoskaudų, ar gailitės?
– Negraužiu savęs. Negaliu užsidaryti namuose ir gailėti savęs. Turiu daug veiklos, aplink mane nuolat yra žmonių. Laikas gydo – galiu tik patvirtinti šį posakį. Praėjo jau pusmetis.
Vasarą buvo kur kas sunkiau – turėjau daug laisvo laiko, nuoskaudos buvo naujos.
– Ar vis dar norite būti vienas, ar jau esate pasirengęs naujai meilei?
– Dvejus metus buvau ne vienas. Turėjau su kuo išsikalbėti, ką kartu veikti. Ir dabar kartais pagaunu save galvojantį, ką veikti, kur eiti.
Norisi, kad namai ir vėl prisipildytų. Tačiau ne bet ko. Žūtbūt susirasti draugę neturiu tikslo. Niekur neskubu.
Esu atviras naujiems žmonėms, tačiau tuo pat metu ir kur kas atsargesnis. Šiandien dar nežinau, kokia mergina galėtų prie manęs prieiti taip arti, kaip buvo Nijolė.
– Kartais tikėti žmogumi kur kas paprasčiau nei netikėti ir ieškoti melo. Įtarumas nesuteikia pasitikėjimo abiem pusėms.
– Į viską žiūriu įtariai. Net beprotiškai įsimylėjęs, manau, būčiau labai atsargus ir svarstyčiau, ką kitas žmogus slepia, meluoja ar ne.
Man svarbiausia – šeima ir krepšinis. Su sportininku sunku gyventi. Dažnai nebūnu namuose. Pasitikėjimas – pamatinė vertybė. Jei jo nėra, sėdi lėktuve ir galvoji, kas ten, ant žemės, vyksta.
– Tačiau nepasitikėti gali ir kita pusė – sportininko nuolat nėra šalia, neaišku, ką jis veikia.
– Atsiprašau! Kaip galima nepasitikėti, kai žmogus išvažiuoja į darbą? Manasis toks, kad galima pasižiūrėti per televizorių, ką veikiu.
Kaip švenčiame pergalę? Ogi niekaip. Kitą rytą ar tą patį vakarą – į lėktuvą ir vėl į treniruotes. Sveikata juk nėra begalinė.
– Esate žinomas, be to, krepšininkas. Ne vienai merginai toks kaip jūs – svajonių jaunikis. Kaip atsirenkate žmones, su kuriais bendraujate? Juk yra ir tokių, kuriems esate reikalingas dėl pavardės ar žinomumo.
– Sakykim, kad esu žinomas dėl krepšinio. (Juokiasi.) Merginas atsirinkti labai sunku, niekada nežinai, kam ko reikia – tavęs kaip žmogaus ar tavo padėties.
Nesijaučiu labai žinomas, gatvėmis vaikštau ramiai, manęs niekas nestabdo ir už skvernų netampo.
Neturiu jokio testo, kontrolinių klausimų merginoms. Visi ketinimai išaiškėja bendraujant. Nesu užsidaręs, negyvenu tarp keturių sienų. Matau, kas mane supa.
Gaunu laiškų nuo gerbėjų, daug kvietimų draugauti internete. Visada paklausiu, ar esame pažįstami. Nebendrauju su žmonėmis, kurių nepažįstu. Esu paprastas vaikinas, baigęs universitetą ir dirbantis savo mėgstamą darbą. Nesinaudoju niekuo.
– Į gerbėjų laiškus neatsakote. Kur galėtumėte sutikti antrąją pusę?
– Geriausia savo žmogų būtų sutikti draugų būryje. Tačiau esu tikras, kad susipažinti galima bet kur – gatvėje, kavinėje, klube.
Nors sakoma, jog klube rimtų pažinčių neužmegsi, tikiu, kad būna išimčių. Neturiu išankstinių nuostatų.
– Į kokią merginą atsisuktumėte gatvėje ir paprašytumėte telefono numerio?
– Šiais laikais telefono nebereikia, reikia paklausti vardo ir pavardės – visi yra internete.
Ką galima išvysti per trumpą laiką gatvėje? Šypseną, malonų žvilgsnį, laikyseną. Jei pamatyčiau tokią merginą, suprasčiau, kad noriu prie jos prieiti.
Vis dėlto tam reikėtų labai daug drąsos, nemanau, kad prieičiau. Viskas – likimo rankose. Ir su Nijole susipažinome labai atsitiktinai.
Man svarbiausia, kad moteris būtų sąžininga, paprasta ir atvira. Graži man. Blondinė ar brunetė – nesvarbu.
Neturiu jokių standartų, nematuoju merginų su liniuote. Svarbiausia – susižavėjimas iš pirmo žvilgsnio, ryšys.
Jei mergina užkliuvo, kas nors patiko, bendrauji ir atskiri pelus nuo grūdų.
Norėčiau, kad mergina kuo nors domėtųsi, turėtų siekių, humoro jausmą, kurio neturiu aš. Moteris turi turėti savo nuomonę, žinoti, ko nori.
Kad domėtųsi krepšiniu? Būtų nesmagu, jei grįžčiau namo liūdnas, o ji entuziastingai paklaustų, kas laimėjo.
Nesvarstau apie idealus ar standartus, tiesiog gyvenu. Kai rasiu tą merginą, suprasiu, kad tai – ji, žinosiu ir jos savybes.
– Koks jūs pats? Ar jūsų antroji pusė galėtų tikėtis gėlių, dovanų, vakarienių žvakių šviesoje?
– Ne. Nedarau tokių romantiškų dalykų. Dovanos – per gimtadienį ar Kalėdas. Galbūt tai ir yra vienas mano minusų.
Be to, blogas emocijas iš aikštelės parsinešu į namus. O tada jau nesipainiokite man po kojomis! Tačiau visi žmonės turi minusų.
– O ar svarbu, kas santykiuose rodo iniciatyvą, kas yra vadinamoji šeimos galva?
– Nesakau merginai, kad ji privalo ką nors daryti. Reikia ieškoti kompromisų. Nėra tavo ir mano darbų.
Ar plaunu indus? Turiu indaplovę. Grindis? Yra tekę. Kas turi laiko ir noro, tas ir tvarkosi. Dabar turiu padėjėją, kuri sutvarko namus. Mano užduotis – stengtis tą tvarką palaikyti. Butas nemažas, vienam viską spėti būtų sunku.
Moku nusileisti. Jei aš noriu valgyti, o antra pusė – eiti į kiną, galime pavalgyti ir tada žiūrėti filmą.
Kartais būnu užsispyręs, galiu nenusileisti, net jei esu neteisus. Bet nutikdavo ir taip, kad būdamas teisus pakeliu ranką ir sakau, jog esu kaltas. Dėl šventos ramybės.
– Ko niekada neatleistumėte?
– Labiausiai nekenčiu melo. Niekada nepateisinsiu, kai tavo žmogus žiūri į akis ir meluoja. Man tai – pats žemiausias dalykas. Vadinasi, negerbi savo žmogaus ir žemini save.
Ar pats niekada nemeluoju? Melas melui nelygu. Mylimam žmogui niekada nemeluoju ir esu įsitikinęs, kad yla iš maišo visada išlenda.
Neištikimybė? Jeigu myli žmogų, galima kalnus kartu nuversti. Žinoma, tai tikrai nebūtų lengva. Klaidų darome visi. Teoriškai svarstyti tokią situaciją – viena, o susidūręs su ja gyvenime pasielgčiau galbūt visai kitaip.
Artimas žmogus iš manęs gali tikėtis tiesos ir atvirumo. Gėlių kasdien – tikrai ne. Niekada nemaniau, kad moterims jų reikia. Kaip ir dovanų. Juk aš nesitikiu dovanų. (Juokiasi.)
Staigmenoms nelabai turiu laiko. Net ir nuvažiuoti iki Palangos reikia laisvos dienos. Žinoma, malonu, kai grįžti namo po treniruotės, o čia – žvakės ir vakarienė. Man yra taip buvę. Smagu.
– Kokių žygių esate padaręs dėl savo moters?
– Nežinau, ar tai – protingi žygiai. Kažkada mudviem kalbantis mergina padėjo ragelį. Iš Šiaulių naktį važiavau į Vilnių vien tam, kad galėčiau pasikalbėti.
Neradau jos. Grįžau į Šiaulius. Taip pat esu važiavęs iš Vilniaus į Klaipėdą. Tai nebuvo protinga, tačiau tuo metu jaučiau, kad būtent taip turiu elgtis.
Važiavau, nes tikėjausi pasikalbėti ir išsiaiškinti. Jei man reikia pamatyti žmogų, niekas nesvarbu – lekiu kad ir į kitą Lietuvos galą. Apmaudu būna tada, kai nesulaukiu atsako.
– Ar sakote komplimentus?
– Sakau, bet retai. Tačiau jau pasimokiau, kad kartais reikia elgtis ne kaip nori tu, o kaip nori tavo antroji pusė. Reikia staigmenų, dovanų, dėmesio.
Ne visada dedu pastangas. Matyt, todėl ir esu vienas. Bet mano kartelė mylimam žmogui tikrai nėra per aukštai užkelta.
– Norėtumėte šeimos, vaikų?
– Taip, norėčiau. Mano kolegos Stepono Babrausko sūnus jau laksto, dukrelė neseniai gimė. Draugas turi panašaus amžiaus vaikelį. Noriu viso to, ką matau, tik ne su bet kuo. Dešimt kartų pamatuosiu ir tik vienuoliktą kirpsiu.